Prieš dvi savaites, Šv. Baltramiejaus dieną, į kelionę Afrikon sparnus išskleidė gandrai. Prieš išvykstant jų pulkai būriavosi pievose, arimuose. Tarp gausybės baltųjų gandrų gana sudėtinga buvo pastebėti jo brolio – juodojo gandro. Šiuos tylius, baikščius ir paslaptingus paukščius retai kas išvysta, mat jų namai – sunkiai įžengiami miškai, pelkės, vandens kanalai, upių ir upelių raizgalynė. Net medis lizdui susisukti jiems turi būti nepaprastas – senas ąžuolas itin stambiomis ir plačiai į šalis išsikerojusiomis šakomis…
Juodasis gandras įrašytas į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos, Lenkijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities Raudonąsias knygas. Tai atsargus ir žmogaus vengiantis paukštis. Jo galva, kaklas, pagurklis, viršutinė kūno pusė yra juodi, krūtinė, pilvas, pauodegys ir sparnų apačia – balti, snapas ir kojos – raudoni, o aplink akis – raudonas žiedas.
Vengia žmogaus
Juodieji gandrai – miško gilumos gyventojai. Čia jie suka lizdus. Nuo jų artimiausia laukymė būna nutolusi vidutiniškai už 635 metrų. Be to, netoli vietos, kur peri juodieji gandrai, beveik 500 m atstumu apstu didelių vandens kanalų ar upių. Kaip teigia svetainė juodasisgandras.lt, itin retais atvejais paslaptingasis paukštis peri pamiškėse. Juodieji gandrai vengia žmonių artumo: medžiai, kuriuose juodieji gandrai suka lizdus, būna nutolę nuo žvyrkelių bei asfaltuotų kelių vidutiniškai 1,8 km ir 0,9 km nuo pavienių kaimo sodybų ar gyvenviečių. Lizdus šie paukščiai krauna ąžuoluose, itin retai uosiuose, beržuose, drebulėse, pušyse. Išrinktasis medis paprastai būna vienas storiausių miške.
Renkasi ąžuolą
Baltijos šalyse juodojo gandro lizdinis medis dažniausiai yra 24-77 metais vyresnis nei jį supančio medyno amžius. Lietuvoje šie paukščiai naujai vadai atsivesti labiau renkasi ąžuolus, o Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje lizdus krauna pušyse. Manoma, juodieji gandrai iškeitė ąžuolą į pušis dėl suintensyvėjusio miškų naudojimo. Beje, kaprizingam paukščiui įtinka ne kiekvienas miškas. Estų atlikti tyrimai parodė, jog tinkamos sąlygos juodiesiems gandrams perėti yra vos 0,3 proc. šalies miškų.
Anot miškininkų, paslaptingieji paukščiai, ieškodami lizdavietei tinkamo miško, atkreipia dėmesį, ar brandžiame miške yra bent keletas medžių, tinkančių lizdui. Jauniklius juodieji gandrai atsiveda gegužę. Dažniausiai išperi 2-3, o rečiau 1 arba 4 paukštelius. Lizduose jaunoji vada išbūna 62-66 dienas, o skraidyti pradeda maždaug po 65 dienų. Minta jie rudosiomis ir smailiasnukėmis varlėmis, žaliųjų ne itin mėgsta, o prie rupūžių nė artyn neina. Paslaptingasis miško gyventojas taip pat mėgsta vandenyje gyvenančius gyvius: dygles, aukšles, kuojas, ešerius, vabzdžių lervas, buožgalvius, tritonus, o pievose jis ieško vabzdžių, pelėnų, kartais nutveria kirstukų, žvirblinių paukščių jauniklių.
Juodieji gandrai žiemoja Vidurinėje ir Pietų Afrikoje, Šiaurės Indijoje, Kinijos pietuose. Į šiuos kraštus jie keliauja tik šviesiu paros metu. Per parą įveikia 100-250 km, daugiausiai – 500 km. Rekordas užregistruotas, kai juodasis gandras skrido virš Vidurinės Azijos: per parą paukštis įveikė 675 km. Per 2-3 migracijos mėnesius gandrai į vieną pusę nuskrenda 4-6 tūkst. kilometrų. Skrydyje jie praleidžia dvi su puse savaitės. Kitu laiku ilsisi arba ieško maisto.
Lietuvoje gyvena apie 10 proc. visos Europos populiacijos juodųjų gandrų. Lenkijoje ir Baltarusijoje per pastaruosius dešimtmečius gandrų padaugėjo apytikriai 10 proc. Tuo tarpu Latvijoje sumažėjo 45, o Estijoje – net 60 proc. Gamtosaugininkai sunerimę: kažin ar juodasis gandras liks perėti ir Estijos žemėse.
Vos 10 lizdų
Aleksandro Stulginskio universiteto Miškininkystės katedros doktorantas, Valstybinio miškotvarkos instituto darbuotojas, Lietuvos ornitologų draugijos narys Saulis Skuja – aktyviausias mūsų rajono miškuose perinčių juodųjų gandrų tyrinėtojas. Anot mokslininko, 2008-2009 m. rajone paskutinį kartą buvo registruojami šių paukščių nauji lizdai. Tuomet jų buvo priskaičiuota vos 10: po 2 Juodupės ir Sėlynės, po 3 – Pandėlio ir Obelių girininkijose. S.Skuja teigė, Lietuvoje atliktas vienintelis juodųjų gandrų populiacijos tyrimas: buvo palyginti 1976-1992 ir 2000-2006 m. duomenys. Rezultatai ornitologus ir gamtos mylėtojus nuliūdino: per minėtą laikotarpį šalyje juodųjų gandrų sumažėjo net 20 proc.
Rokiškio miškų urėdijos miškininkai, padedami vietinių žmonių, miško darbininkų ir gamtos mylėtojų, kaupia informaciją apie naujas stambiųjų paukščių, tarp jų ir juodųjų gandrų, lizdavietes. Šiuo metu Rokiškio miškų urėdijos prižiūrimuose miškuose yra žinoma ir saugoma 14 šių paukščių lizdaviečių.
Rokiškio miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Julius Adamonis sakė, jog šiemet, vykdant Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą programą, Sėlynės girininkijoje stebimos juodųjų gandrų lizdavietės. Miškų kirtimo taisyklės, anot p. Adamonio, draudžia 200 m spinduliu apie juodųjų gandrų lizdus atlikti plynus kirtimus, o kitokie kirtimai neleidžiami balandžio 1 – rugsėjo 1 d.
Nyksta
Juodieji gandrai nyksta dėl kelių priežasčių: intensyvios miškininkystės, pelkių ir miškų sausinimo, gausaus žmonių lankymosi net ir nuošaliuose miškuose, taip pat aplinkos taršos.
Daugiau nei per dešimtmetį valstybei priklausančiuose miškuose nepasitaikė didelių pažeidimų drumsčiant juodųjų gandrų ramybę. Kiek sudėtingesnė situacija, anot p. Skujos, yra privačiuose miškuose. “Vilniaus rajono privačiame miške buvo nukirstas medis, kuriame buvo susuktas juodojo gandro lizdas”, – šiurkščiausią pažeidimą įvardijo ornitologas. Beje, privačiuose miškuose dažniau triukšmaujama, o juk juodieji gandrai yra labai baikštūs. “Kartais garsiai šūkaujantis žmogus nesusimąsto, jog netoliese gali būti baikštus paukštis”, – sakė p. Skuja.
Anot ornitologo, norint išsaugoti juoduosius gandrus patartina nuo balandžio pradžios iki rugpjūčio pabaigos duoti šiems paukščiams ramybę. Itin pavojinga artintis prie lizdo perėjimo metu: kiaušiniai, ilgesnį laiką palikti lizduose be priežiūros, gali atvėsti. Artintis prie gandralizdžių nepatariama ir įpusėjus vasarai, nes išsigandę mažieji gandriukai gali iškristi iš lizdo. “Juodasis gandras nuo seno vadinamas bene svarbiausiu miško atributu, turime juo didžiuotis. Kiekvienas girininkas savo miškuose žino šio paukščio lizdavietes, stengiasi jas apsaugoti. Juodasis gandras, skirtingai nei baltasis, nekleketuoja. Jo keliamas triukšmas prilygsta šnarantiems medžių lapams”, – pasakojo ornitologas p. Skuja.
Miškininkai rūpinasi sodinukais
Miškams nemažai rūpesčių kelia žvėrys, mėgstantys skanauti jaunų pušaičių ir eglaičių ūglius, aplaupyti medelių žievę. Miškininkai, norėdami apsaugoti spygliuočių ir lapuočių želdinius nuo briedžių, elnių, stirnų, kiškių ir kitų smulkių graužikų, tepa juos atbaidančiąja medžiaga – repelentu.
Pavojus, kad jaunų medelių ūglius nukramtys žvėrys, kyla jau pirmaisiais metais pasodinus mišką. Tikimybė, jog žvėreliai darys žalą, išlieka tol, kol medeliai užauga, ir žvėrys nebepasiekia jų šakų – apie 10 metų. Didžiausias pavojus jaunuolynui gresia žiemą, kai esti daug sniego ir žvėrims sunku susirasti maisto, bei pavasarį, kai jiems labai trūksta vitaminų.
Apdoroti sodinukus specialiomis medžiagomis, atbaidančiomis žvėris, geriausia rudenį. Repelentas juos atbaido savo spalva. Jeigu alkanas gyvūnas mėgina nukąsti medelio viršūnę, preparatas veikia jo juslės, o vėliau ir skonio receptorius. Paragavęs repelentu išteptą ūglį, žvėris keliauja maisto kitur.
Šiomis dienomis Rokiškio miškų urėdijoje prasidėjo rudeninis miškasodis ir medelių apsaugos nuo žvėrių darbai. Sėlynės girininkijos girininkas Gintaras Čypas sakė, jog šį rudenį girininkijos miškuose planuojama atsodinti ankstesniais metais nesudygusius medelius, taip pat repelentu apdoroti eglaičių sodinukų viršūnes. Miško darbuotojas Vidmantas Petryla sakė, jog eglaičių sodinukai kruopščiai prižiūrimi pirmuosius trejus metus, mat jų viršūnėles pasigardžiuodami nukanda kanopiniai miško žvėrys. Ir pykti ant keturkojų neverta: miško žvėrims maga papuotauti. „Daug sunkiau miško paklotėje sodinti eglaites, nei brūkštelti repelentu medelių viršūnes“, – teigė p. Petryla.
GR inform.
Vilkai siautėja aplinkiniuose rajonuose
Praėjusį sekmadienį Biržų rajono aplinkos apsaugos agentūros darbuotojams buvo pranešta, kad Guodžių durpyne sumedžiota jauna vilko patelė.
Ančiškių medžiotojų būrelio nariai naktį laukė žvėrių bokštelyje prie šėryklos. Čia medžiotojas Leonas Aukštikalnis ir nušovė apie pusės metų vilkę. Pagal vilkų kaukimą medžiotojai suskaičiavo, kad durpyne galėjo būti dar septyni vilkai.
Tai pirmasis sumedžiotas vilkas Biržų rajone, kai nuo liepos 29 d. buvo leista sumedžioti 5 šiuos plėšrūnus išimtinai ne medžioklės sezono metu dviem Biržų rajono – Ančiškių ir Meilūnų – ir vienam Pasvalio rajono – Naradavos – medžiotojų būreliams. Jei iki spalio 15 d. vilkai bus sumedžioti, jų organai turi būti pateikti genetiniams tyrimams.
Šį pavasarį iš visų Biržų rajono pakraščių sklido žinios, kad vilkai pjauna naminius gyvulius. Biržų rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kad ūkininkams iš Kaimo rėmimo programos lėšų būtų iš dalies kompensuojami plėšrūnų padaryti nuostoliai. Tokią kompensaciją jau gavo 11 rajono gyventojų.
Rokiškio rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Antanas Slesariūnas sakė, kad mūsų krašte šiemet nėra nusiskundimų apie vilkų padarytus nuostolius. Pasitaiko, jog trumpam vilkai atklysta iš Latvijos miškų, tačiau ilgiau čia neužsibūna.
Eltos ir GR inform.
Norbertas BYČKOVSKIS
