Viena didžiausių VĮ Rokiškio miškų urėdijos Juodupės girininkija garsi “grafaičių linija” – dviejų kilometrų ilgio tiesiu keliu, kuriuo arkliais jodinėjo Rokiškio dvarininkai. Girininkijos miškuose galima pamatyti retus, į Raudonąją knygą įrašytus augalus ir gyvūnus: beržą keružį, juoduosius gandrus, žuvėdras, baltuosius kiškius. Pakvietęs pasižvalgyti po girininkijos miškus girininkas Rytis ANDRIUŠKEVIČIUS atskleidė ir keletą sumanymų: įrengti apžvalgos lieptą, naują poilsio aikštelę, aptvarą miško žvėrims…
Statistika
Juodupės girininkija – viena didžiausių rajone, tačiau labai kompaktiška: jos teritorija beveik sutampa su Juodupės seniūnijos ribomis ir tik keliose vietose “įsiveržia” į Rokiškio kaimiškosios seniūnijos valdas. Bendras girininkijos miškų plotas – 5 688 ha. Vyrauja pušynai – 35 proc., šiek tiek mažiau eglynų – 34 proc., o beržynų – 21 proc. Iš kitų girininkijų Juodupės išsiskiria palyginti dideliu valstybinių miškų plotu – jie užima 68 proc. miškų (3 849 ha).
Vidury miško – ežeras
Juodupės girininkijos girininkas Rytis Andriuškevičius savo valdas skirsto į penkis masyvus – Paduobio, Apūniškio, Užužerių, Užubalių ir Kukių. Didžiausias jų – Paduobio, kuris kartu su Juodupės durpynu ir Vištagerklės mišku užima 1638 ha. Paduobio miško centre telkšo nedidelis vandens telkinys. “Juodupės seniūnijoje – vos keli ežerai. Todėl labai keista neežeringame krašte, vidury miško, išvysti natūraliai susiformavusį vandens telkinį”, – sakė girininkas. Anot jo, ežeras pelkėtas, sunkiai prieinamas, todėl apie maudymąsi jame negalima nė kalbėti. “Šis gamtos kūrinys žmogaus dar nepaliestas, todėl traukia gamtos tyrinėtojus ir jos mylėtojus. Ateityje čia norėtųsi įrengti apžvalgos lieptą”, – ateities planais dalijosi girininkijos vadovas. Atvykusiems į Paduobį, jis pirmiausia parodytų beržą keružį – vieną iš beržo rūšių, deja, Lietuvoje jau bebaigiančių išnykti. “Tai ledynmečio palikimas. Norėtume jį išsaugoti ateities kartoms”, – taip apie Raudonojon knygon įrašytą augalą kalbėjo girininkas.
Paduobio miške medžiotojai yra pastebėję lūšių. Nuo 1979 m. Lietuvoje jų medžioklė uždrausta. Girininko žiniomis, Latvijoje šie žvėreliai medžiojami. “Situacija gana dviprasmiška: mes saugome, o kaimynai – ne. Juk žvėrys valstybių sienų nežino”, – stebėjosi girininkas.
Paduobio miškas yra arti Juodupės miestelio. Tad grybavimo ir uogavimo sezono metu, p. Andriuškevičiaus žodžiais, jame knibždėte knibžda juodupėnai. Čia jie renka uogas, daugiausia mėlynes. Lapienės aukštapelkėje gausiai dera spanguolės. Beje, į šį mišką žmonės užsuka ne tik gėrybių: jį pamėgo bėgimo, slidinėjimo entuziastai, dviratininkai.
Gaubia paslaptys
Pradėjęs pasakoti apie Apūniškį, p. Andriuškevičius paslaptingai šypteli, esą šis miškas garsus paslaptingomis istorijomis. Jame ne vienoje vietoje galima pamatyti ratu ar puslankiu augančius ąžuolus: taip jie tradiciškai buvo sodinami prie sodybų. Beje, keliose miško vietose likę akmeninių pastatų pamatų. Todėl specialistai, akyliau tyrinėję mišką, mano, jog dalis medžių jame užaugo savaime, o kai kuriuos pasodino žmogus. Maždaug 2 km ilgio miško kelią vietos gyventojai iki šiol vadina “grafaičių tiesiąja” – esą jame žirgais jodinėję Rokiškio dvaro ponai.
Paslaptį atskleidė buvęs girininkijos darbuotojas Jonas Garška. 89-erių miškininkas prisiminė, jog, būdamas paauglys, matė žirgais jojančias, puošniais raitelio drabužiais pasipuošusias merginas. Tuomet jam mama paaiškino,esą taip pramogauja turtingi Rokiškio dvaro grafai. Kelią, kuriuo jodinėjo grafaitės, Apūniškio kaimo žmonės greitai pavadino “Grafaičių tiesiąja”. Ranka parodęs į netoli jo namų stūksantį Apūniškio mišką, p. Garška sakė, jog anksčiau dalis šio miško buvo vadinamas Pšezdzeckių mišku. Beje, senieji Apūnškio kaimo gyventojai yra pasakoję, kad tiek jų, tiek ir aplinkiniai kaimai taip pat priklausė grafams Pšezdzeckiams. “Iš grafų kėsintasi atimti žemę. Grafas, nenorėdamas žemės atiduoti, liepė sodybas perkelti į kitą vietą, o žemę apsodinti mišku”, – prisiminimais dalijosi p. Garška.
Baltasis kiškis
Apūniškio giriose miškininkai pastebėjo net tris Lietuvoje nykstančių paukščių – juodųjų gandrų lizdus. “Jeigu šiame miške tarp žalių samanų kupstų ar mėlynojų pamatysite baltą žvėrelį, nepulkite jo gaudyti. Tai ne triušis, pasprukęs iš pamiškės sodybos, o retai šalies miškuose besutinkamas baltasis kiškis”, – perspėjo girininkas R.Andriuškevičius ir pridūrė: norint išsaugoti šių žvėrelių populiaciją nuo 1989 m. jų medžioklė uždrausta.
Apūniškio masyvui priklauso ir rokiškėnų ypač pamėgta Miliūnų poilsiavietė, dėl smėlėtos ežero pakrantės žmonių dažnai vadinama lietuviška Šveicarija. Šioje poilsiavietėje miškininkai pastatė daug stalų, suolelių, įrengė laužavietes. Beje, Miliūnų paplūdimys pritaikytas neįgaliųjų poreikiams: miškininkų iniciatyva prie šio ežero įrengtas privažiavimas žmonėms, judantiems neįgaliųjų vežimėliuose. Tačiau ši poilsiavietė kartu yra ir miškininkų galvos skausmas. Poilsiautojai dažnai laužo arba degina suolus, stalus, šiukšliadėžės, palieka kalnus šiukšlių.
Grybautojų sostinė
Užužerių mišką girininkas R.Andriuškevičius vadina grybautojų sostine, antrąja Varėna, nes jame auga ypač daug grybų. Deja, ši vasara grybautojams neteikia didelio džiaugsmo: kol kas gausu tik voveraičių. Užužerių mišką pamėgo ir žvėrys: Juodupės medžiotojai jame bene daugiausia sumedžioja briedžių, šernų ir stirnų.
Šalia Užubalių miško stūkso du piliakalniai – Gudiškių ir Užubalių. Pastarąjį vietos žmonės dar vadina Kartuvių kalnu. “Gal kada ten ir kardavo prasižengusius žmones?” – gūžčiojo pečiais miškininkas. Šalia jo – Degesynės durpynas. Prieš kelerius metus jame įsiliepsnojus durpėms Juodupės seniūnijoje buvo paskelbta ekstremali padėtis. Ypač baimintasi, kad ugnis išplis po mišką. “Laimė, vėjas pūtė ne į miško pusę”, – pridūrė girininkas.
Netoli Užubalių miško yra Čedasų ornitologinis draustinis. Dėl itin reto paukščio – juodosios žuvėdros perimvietės šis ežeras 2005 m. paskelbtas ornitologiniu draustiniu.
Šalia gimnazijos
Šiemet vykdant Europos Sąjungos direktyvas dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, girininkijoje įsteigtas Gaidžiabalės samanynės telmologinis draustinis. Anot p. Andriuškevičiaus, draustinio žemė labai nederlinga: prieš 150 m. pasodintos pušys šiandien vos žmogaus ūgio. Siekiant išsaugoti aukštapelkės natūralią gamtą draustinyje ūkinė veikla leidžiama tik įšalus gruntui.
Juodupės girininkijos teritorijoje – trys dvarai – Onuškio, Ilzenbergo ir Čedasų. Prie daugumos jų augo didingų medžių – ąžuolų, uosių, guobų, klevų – parkai. Deja, griūnant dvarams, neprižiūrimi nyko ir jie. “Labai norėtųsi atkurti senuosius parkus ir parodyti juos visuomenei”, – sunkiai įgyvendinamą svajonę išsakė Juodupės miškų žinovas.
Girininkija įsikūrusi šalia Juodupės gimnazijos. Tokia kaimynystė, girininko pastebėjimu, turi daug pliusų. Teigiamai jis vertina bendravimą su moksleiviais, kurie entuziastingai gamina inkilus, ėdžias, dalyvauja įvairiose talkose: sodina medžius, renka šiukšles. “Vos spėju jauniesiems talkininkams pirkti vinių, varžtų: mūsų – medžiagos, o jų – darbas”, – šypsosi girininkas. Miškininkai prie savo administracinio pastato planuoja įrengti aptvarą miško žvėrims ir jame laikyti šernus. “Tuomet mokinių tikrai neatsiginsime”, – įsitikinęs girininkas.
Šašlykų – į mišką
“Ar gali būti kas nors maloniau už iškylą miške su draugų kompanija?” – retoriškai klausė p. Andriuškevičius. Neseniai Paduobio miške girininkija įrengė naują poilsio aikštelę: padarė masyvius suolus, stalus, šiukšliadėžes, įrengė laužavietę.
Girininkas, pasiūlęs nuvažiuoti į naująją aikštelę, įspėjo: po iškylos poilsiautojai dažnai nesutvarko aplinkos, palieka daugybę šiukšlių, todėl yra tikimybė aikštelėje išvysti didžiulę netvarką. Automobiliui sustojus, p. Andriuškevičius ramiau atsiduso: paskutinieji poilsiautojai pasitaikė kultūringi – išvažiuodami susirinko visa, ką buvo atsivežę. Girininkas, žvilgtelėjęs į šiukšliadėžę, nustebo, mat joje pamatė kelis pernykščių bulvių maišus. “Suvertė bulves į šiukšliadėžę, o galėjo jomis pašerti miško žvėris”, – apgailestavo girininkas.
Dalia Zibolienė
