Dalai Lamos paklausė, kas jį labiausia stebina žmonijoje, jis atsakė: „Žmogus. Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Po to jis aukoja pinigus, kad sustiprintų savo sveikatą. O tada jis taip rūpinasi savo ateitimi, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas yra tas, kad žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi niekada nemirtų. O tada numiršta taip ir negyvenęs.“
Ant slenksčio – Visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Susikaupimo, prisiminimų, artimųjų kapų lankymo, jų pagerbimo laikas. Prie kapo vėl atgailausime, kad įžeidėme, neatsiprašėme, kažko svarbaus nepasakėme…
Mirtis – vienintelė absoliuti ateities tiesa, o visa kita tėra viltys, kurios nebūtinai pasiteisina ar išsipildo. Ir negali rinktis (papirkti), kada ir kaip mirti. Bet galima išmokti į viską žiūrėti, lyg matytum tai pirmą arba paskutinį kartą… Ten, po žeme, visi lygūs. Prezidentai, ministrai, merai ir prasčiokai, turčiai ir skurdžiai. Beveik visi jie turėjo profesiją, ieškojo vietos po ta pačia saule. Tik paminklai, žvakių ir gėlių gausa byloja išėjusių nuopelnus ir jiems rodomą gyvųjų prielankumą. Bet šis „paradas“ – ne mirusiesiems. Gyviesiems. Tam, kad kažkas pamatytų, kaip žmogų mylėjome, kad būtų prabangiau nei kaimyno. O gal pakaktų kuklios žvakutės ir nuoširdžios maldos?! Bet taip jau yra – kiekviena šventė (Vėlinės savo komercine aplinka jau tapo švente) turi savo kainą. Neįprasta, politikai net ir šia proga ėmė viešai sveikinti gyventojus, linkėdami ramybės, kitų dvasinių turtų, taip pritempdami mirusiųjų pagerbimo tradicijas prie Helovino scenarijaus.
Helovino kaukių apraiškos pastaruoju metu smarkiai siūbuoja aukščiausios valdžios koridorius. Iki Seimo rinkimų liko mažiau nei metai, ant svarstyklių – kitų metų biudžeto piniginė. Tad pats laikas kalbėtojams kabarotis ant scenos repeticijai, matuotis tragikomedijos kostiumus, kad apie būsimos gerovės režisierius ir pagrindinių vaidmenų aktorius kuo greičiau sužinotų tauta, ateinančių metų rudenį tapsianti masinių epizodų statiste. Pastarųjų dienų žiniasklaida plyšta geromis naujienomis: bus didinama minimali alga, ji bus neapmokestinta, bus padvigubinta išmoka už gimusį vaiką, įvesti progresiniai mokesčiai, kirsiantys per turtingiausių pinigines, nebereikės popierinių receptų vaistams, baus ligonines, jei ligoniams teks ilgai laukti gydytojo apžiūros, sunkiai besiverčiantiems padidins paramą už buto nuomą ir komunalines paslaugas. Didės algos, didės vartojimas, visi taps turtingesni, laimingesni ir t. t. Vilnius ir Kaunas net mokestį už šunis ir kates atšaukia.
Ekonomistai ir finansų ekspertai šiurpsta. Sako, politikams ėmė „važiuoti stogai“. Anot Gitano Nausėdos, „valstybės biudžete mes maišysime, tam skirsime, tam neskirsime, gal priimsime naują valdininką ir grąžos ar ryšio su blogiau gyvenančio žmogaus gerove nebeliks jokio“. O emocingoji ekonomistė Aušra Maldeikienė žada prie Seimo streikuoti – badauti prieš Markso pravardę gavusio barzdoto Syso siūlomus progresinius mokesčius. Eilinį kartą dėl didesnių algų streikuoti žada ir pedagogai. Bet jų – šviesuomenės – ne tiek, kiek mažas pajamas gaunančių, ligonių, pensininkų ir bedarbių, kad galėtų nulemti rinkimų rezultatus. Tad pedagogams kol kas nesišviečia nieko gero: pinigų nėra, mokytojų – per daug, sako švietimo ir finansų ministrai.
„Norėčiau būti karo pabėgėliu“, – tokie žodžiai pastaruoju metu labai dažnai prasprūsta ne vienam, nebesuduriančiam galo su galu. Pabėgėliai – labai jautri tema, kiekvienas turime nuomonę, bet ji nebūtinai teisinga… Ech, gal Lietuvai verta priglausti vyrų futbolo rinktinę iš mažytės Afrikos valstybės Eritrėjos?! Pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynėse visa komanda pasiprašė karo pabėgėlių statuso… Turėtume parengtą komplektą ir, tikėtina, geresnių šio sporto pasiekimų, nes afrikiečiai futbolą žaisti moka.
O kas vyksta Rokiškio valdžios padangėje? Skandaliukų, žinia, pakanka. Nuplėšta Kultūros centro didinga aureolė, buvusi direktorė tąsoma teisėsaugos, auditas „rado“ veikloje rado tokį jovalą, net velnias koją nusilaužtų. Nenuplauta korupcijos gėda ir nuo savivaldybės – administracijos eksdirektorius, turintis rajono tarybos nario mandatą ir priklausantis savivaldybę valdančiai daugumos koalicijai, prokurorų vesdinamas į teismą. Kitų savivaldybės biudžetinių įstaigų „tupėtojos“ per arbatėles šnypščia į kumštį: tokios jau ten buvusių direktorių nuodėmės… Esą jeigu kas prakrėstų, tai visur visko rastų… Tikriausiai, jos visiškai teisios. Taigi auditui – plačios lankos raitytis rankoves.
Mes dar tik rengiamės ir ateinančių metų politiniam helovinui. Kandidatai į Seimą tebematuojami, o nuo sausio, neabejojama, jie apsireikš: vieni – išskirtinai rinkimams surežisuotais masiniais renginiais aikštėje prie „Topo centro“, kaip prieš savivaldybių rinkimus, kiti važinės „stalinecais“ ar tankais, bėgios po trobas, dalins dvasinius (ir ne tik) turtus, gražius pažadus. Turbūt teisūs sakantieji, jog gyvenime viską galima pasiekti mažais žingsneliais. Tačiau neperšoksi duobės dviem žingsneliais – reikia drąsos vienam šuoliui, nes kitaip įkrisi.
Juk pasakyti kažką protingo labai paprasta – tereikia sumanyti kvailystę. O padaryti – viską priešingai.
P. S. „Šiame pasaulyje nieko nėra tikro, išskyrus mirtį ir mokesčius“ (B. Franklinas).
Aldona MINKEVIČIENĖ
