Visi žinome, kaip nuostabu gyventi kaime. Čia grynas neužterštas oras, sveikas ekologiškas maistas.
Kaimo vaikui nesunku rasti užsiėmimą. Jis gali ir daržus ravėti, ir gyvulėlius prižiūrėti. Tik gaila, kad dabartiniai paaugliai nenori dirbti. Nemažai jų šlaistosi gatvėmis, vagiliauja, nusikalsta…
Kai aš augau, man tėvelio buvo prisakyta, ką turėsiu veikti grįžusi iš mokyklos. Bene svarbiausias darbas buvo atnešti vandens iš senelių šulinio, esančio už 400 metrų nuo mūsų sodybos. Savojo mes neturėjom.
Turėjau pripildyti kubilą, kuriame tilpdavo 15 kibirų vandens. Taip pat prinešdavau malkų, šerdavau karvę.
Vasarą ravėdavau ne tik tėvų, bet ir kaimynių daržus. Buvau darbšti, tad jos man atsilygindavo pinigais. Per vasaros atostogas dirbdavau ir tuometiniame tarybiniame ūkyje, o už gautus pinigus pirkdavau mokyklinę uniformą, kuprinę, knygų.
Kai tėtis sukalė triušių narvelius, aš už savo santaupas nupirkau šių gyvūnėlių porelę. Taigi turėjau dar vieną užsiėmimą. Gerai prižiūrimi triušiai greitai auga. Tik reikia netingėti užsiauginti morkų ir kopūstų, kad būtų kuo šiuos žvitrius gyvūnus šerti žiemą, o vasarą jiems užtenka žolės. Rudenį triušius parduodavome supirkėjams, ir aš vėl turėdavau savų pinigų.
Šeimoje buvau vienturtė, man niekada nieko netrūko. Tačiau tėvelis nuo mažens mane mokė, kad reikia pačiai užsidirbti, nes gyvenimą turiu kurtis pati. Ne veltui liaudies patarlė byloja: „Lenk medį, kol jaunas.“
Šiuolaikiniams vaikams gyventi lengviau. Į mokyklą juos vežioja autobusiukai, namų ruošos darbų jiems mažai tenka dirbti. Daugelis vaikų net mokytis tingi, o apie sunkesnį darbą nėra nė kalbos. Jie viskuo aprūpinti, todėl neturi jokios atsakomybės. Neturėdami ką veikti, dažnai atžalos iškrečia visokių šunybių.
Reikia skatinti jaunąją kartą dirbti ir užsidirbti. Galėtų kad ir triušius auginti. Tam tikrai nereikia didelių investicijų, o nauda nemenka: vaikai mokosi ne tik užsidirbti, bet ir rūpintis gyvūnais.
Birutė Auželienė, Panemunėlio gyventoja
