Rašant, diskutuojant apie laiką, niekuomet nesuklysime, nes tai neišsemiama tema.
Įžengėme į vasaros laiką. Vieni juo piktinamės, kitiems jis neatnešė jokių pokyčių. Kaip bebūtų, bet visi neturime laiko… Gimnazistai guodžiasi, kad kovo mėnesį tarytum kažkas išplėšė iš kalendoriaus, o senoliams laikas nupieštas, kaip „Šeduvos bernų“ populiarioje dainoje: „Bėga mano gyvenimo dienos…“
Visiems bėga gyvenimo dienos… Tik jų spalvos ir atspalviai skirtingi. Kartais diena pažeria šūsnį naujų problemų ir išbandymų ir stebi, kaip mes su šiais rūpesčiais susidorosime. O laikas bėga, šuoliuoja… Dažniausiai laiko yra, bet mes pritrūkstame energijos dėmesiui išlaikyti. Jei profesionaliai gebame planuoti laiką – sumažėja stresas, o kai sumažėja stresas – padidėja kūrybiškumas ir visai nesvarbu kokioje srityje mes dirbame. Tik liūdina tai, kai žmogų valdo vidutinės kokybės mintys ir jos atsispindi darbuose, tuomet aiški ir „darbų kokybė“, o kai žmonės gyvena improvizacijos chaose, tuomet ir į aplinkinių žmonių gyvenimus įneša sumaišties. Dažnai ta sumaištis nuspalvinta vaizdingomis teatro išraiškos priemonėmis ne visuomet naudinga ir priimtina visuomenei. Geriau į tokias situacijas ir pinkles neįkliūti. Bėda, kad pinklės mums paspęstos kasdieninio gyvenimo labirintuose. Jos mūsų laukia prekybos centruose, sveikatos apsaugos sistemoje, valdžios struktūrose, virtualioje erdvėje, gatvėje, o ką jau bekalbėti apie žmonių bendravimo santykius, artimą aplinką…
Tarptautinėje knygų mugėje nusipirkau šviesios atminties poeto, publicisto Stasio Stacevičiaus eseistikos knygą „Milda supaisys“. Kelis kartus perskaičiau autoriaus esė „Nedaug Laiko“. Autorius rašo, kad skuba ir nebeturi laiko paanalizuoti mūsų kraštietės tapytojos, scenografės, Rokiškio krašto garbės pilietės Juzefos Čeičytės paveikslo „Laikas“. Kraštietės darbų paroda buvo eksponuojama Vilniuje, Radvilų rūmuose. Įdomu. Poetas, publicistas nebeturi laiko įdėmiau žvilgterėti į „Laiką“. Gyvenimas pilnas įvairių vingrybių…
Autorius užduoda klausimus, nevengia įžvalgumo: „Ar vilkas yra darboholikas, ar kūrėjas, ar…? “, „turim sekmadienį, kurio neturi darboholikai arba alkoholikai…“ ir kt.
Stasys Stacevičius rašo: „Kartais nueinu į mūsų miestelio vaistinę ar knygynėlį ir sakau:
– Pirkčiau, laiko, už 30 litų, už 1 centą… (Tuomet dar buvo apyvartoje litai).
– Neturiu,- šypsosi romioji mūsų knygininkė“.
Prisimenu iš vaikystės situaciją. Kai mama kalbėdavo, kad sveikata yra brangiausias turtas, aš turėjau savo viziją ir pasakodavau:
– „Mama, jeigu sveikata yra pats brangiausias turtas, tai ji gali būti supakuota vaistinėje į maišelius ir parduodama. Kas daug turi pinigėlių, perka didesnį maišelį sveikatos, kas mažiau- mažesnį…“ Toks tada mano galvoje sukosi supratimas apie sveikatą. Tokia realybė. Vieni nori nusipirkti laiko, kiti sveikatos…
Gal neatsitiktinai Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos fizikos mokytojas Vytautas Deksnys rajono švietimo ir kultūros įstaigose pristatęs savo jau antrąją poezijos knygą, ją pavadino „Neskubančio laiko namai“. Knygos autorius – gamtos žmogus, analizuojantis miesto ir kaimo gyvenimą, pastebi paslaptingai skubančio laiko tėkmę.
Per savaitgalį skaičiau žurnalus, kuriuos Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos skaityklai padovanojo Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ narė Audronė Petrulienė. Įstrigo muzikologės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės, televizijos ir radijo laidų vedėjos bei autorės Zitos Kelmickaitės mintys: „Dievulis kiekvienam iš mūsų surežisuoja gyvenimą…“ Tik mes kartais galvojame, kad esame visagaliai. Deja… Garsi muzikologė prisimena mintis, kurias jai sakė pagyvenusi moteris: „Karstas stalčių neturi…“ Šiandien galima pakoreguoti išsakytą mintį, kad urna tuo labiau stalčių neturi… Mums visiems verta mąstyti apie gyvenimo prasmę ir vertybes. Esame vartotojai. Ir ko tik nėra mūsų namuose… Ir vis dar reikia ir reikia, perkame ir perkame. Tokiomis liūdnomis gaidomis nenoriu baigti „Akcentų“. Kadangi išsiaiškinome, kad karstas ir urna stalčių neturi ir materialinių dalykų kartu su savimi į kapus nenusinešime, prisiminiau linksmą pasakojimą apie testamentą.
„Biznierius naujalietuvis sako gydytojui:
– Daktare, norėdamas atsidėkoti už nuolatinį rūpestį manimi, nusprendžiau jus įtraukti į savo testamentą. Po mano mirties jūs gausite milijoną dolerių.
– Dėkoju! – sušunka gydytojas ir čia pat priduria:
– Ar negalėtumėt man grąžinti receptą, kurį ką tik išrašiau. Reikia jį šiek tiek pakeisti“.
Reikėtų neužmiršti, kad gyventi reikėtų taip, kad niekas mums nenorėtų pakeisti receptų dėl greitesnės kelionės pas Dievulį… Gyvenimas mums dažnai atrodo sunkus. Vakarykštes blogas naujienas palikime praeičiai, apsišarvuokime kantrybe. Ir laiko mes dar turime. Jis niekur nedingo, tik dažnai pritrūkstame energijos. Sulaukėme pavasario. Smagu. Daugiau saulės ir šviesos tegu būna ne tik gamtoje, bet ir mūsų širdyse. Psichologijos specialistai teigia, kad „gyvenimas yra kelionė, o ne atvykimo punktas“. Tad sėkmės ir išminties kelyje!
Reda Kiselytė
