Kitokia patirtis: Norvegija – šalis, kur gera ir saugu gyventi

“Nežinau, ar Norvegija yra mano svajonių šalis, nes kitose niekada negyvenau. Žinau tik tiek, kad ten gyventi su šeima yra gera ir saugu…“ – taip sakė praėjusią savaitę trumpam į gimtąjį Rokiškį grįžęs Dainius Bagackas. Paklaustas, ar nejaučia nuolatinės įtampos dėl tenykštės vaikų auginimo sampratos bei garsiosios „Barnevernet“ (Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos), šešiamečio Nojaus ir dešimtmečio Luko tėvas atsakė: „Spręsti apie šios sistemos privalumus ir trūkumus iš kelių Lietuvoje aptarinėjamų atvejų – nederėtų. Su minėtomis tarnybomis susiduria nemažai šeimų, tačiau, kiek esu girdėjęs, be rimtos priežasties vaikų niekas iš nieko neatiminėja.“

Pasirinko emigraciją

Netylant diskusijoms apie iš rokiškėnės Norvegijoje atimtą ir tenykščiams įtėviams patikėtą septynerių berniuką, nusprendėme pakalbinti prieš porą metų ten su šeima įsikūrusį rokiškėną D. Bagacką.

„Niekada negalvojau apie emigraciją, tačiau nutiko taip, jog tapau bedarbis. Stovėti Darbo biržoje ir gyventi iš pašalpų – ne mano būdui, „spaudė“ ir namui įsigyti paimta paskola, todėl giminaičiui pasiūlius, pradėjau važinėti uždarbiauti į Norvegiją. Būdavo, tris mėnesius darbuodavausi prie restauracijos darbų, mėnesiui grįždavau pas šeimą. Tačiau gimus antrajam sūnui tokie išsiskyrimai tapo be galo skausmingi, tad su žmona viską gerai apsvarstę, ėmėme ruoštis emigracijai“, –  pasakojo pašnekovas. Anot jo, įsidarbinus karkasinių namų statyba besiverčiančioje norvegų įmonėje tiesiogiai, o ne per tarpininkus, tam atsirado visos galimybės. „Didžiausią rūpestį mums kėlė vaikų integracija: vis svarstėme, kaip greitai jie išmoks kalbą, nerimavome dėl vyresnėlio, kuris Lietuvoje jau buvo baigęs dvi klases. Tuo tarpu patys lankėme norvegų kalbos kursus, žmona nemažai mokėsi ir savarankiškai“, – pasakojo D. Bagackas.

Šalis, kur gera gyventi

Pasak pašnekovo, kalnuotoji Norvegija jo šeimą pasitiko svetingai. „Viską buvau paruošęs iš anksto, tad vaikams vietas darželyje ir mokykloje gavome iš karto. Želdinių projektavimo ir dizaino specialybę turinti žmona Kristina, Lietuvoje dirbusi floriste, neseniai įsidarbino netoli namų esančioje „Bistro“ kavinėje virėja. Pusantrų metų šeimą išlaikiau vienas, tačiau visko užteko: esame apsirengę, valgome tai, ką norime, nauju automobiliu nevažinėjame, nes taupome pinigus namui, bet galime sau daug ką leisti, taupyti ir dar keliauti. Nežinau, ar Norvegija yra mano svajonių šalis, nes kitose niekada negyvenau. Žinau tik tiek, kad šiuo metu čia gyventi su šeima yra gera ir saugu… Svarbiausia – visi kartu“, –  sakė D. Bagackas. Anot jo, po gero pusmečio dingo ir nerimas dėl vaikų integracijos. „Nojaus darželyje nebuvo vertėjos, tad norvegų kalbą jis „perkando“ po gerų šešių mėnesių. Vyresnėliui vertėjos mokykloje nebeskyrė nuo šių mokslo metų, nes pernai jis vienu metu lankė ir įprastą, ir norvegų kalbos mokyklas. Tiesą sakant, dabar mums patiems tenka kai ko pasimokyti iš vaikų“, – neslėpė rokiškėnas.

Vaiko atėmimas iš šeimos – tik kraštutiniais atvejais

„Gimtojo…“ paklaustas, ar garsiai nuskambėjusios istorijos apie tenykščių vaiko teisių apsaugos tarnybų atiminėjamus vaikus nepasėjo jų šeimoje įtampos ar nerimo ten auginant savuosius, D. Bagackas atsakė: „Kiek žinau, be rimtos priežasties vaikų ten niekas iš nieko neatiminėja. Bendrauju su vietos lietuviais, susidūrimo su „Barnevernet“ tarnyba atvejų būta ir ten, kur gyvenu, tačiau visais atvejais viskas baigėsi gerai. Norvegija – vaikų gerove besirūpinanti šalis, todėl gavus nors mažiausią signalą apie galimai neleistiną elgesį su vaiku – pradedamas tyrimas, tėvams siūlomos specialistų konsultacijos, mokymai, aiškinamasi priežastys ir t. t. Lietuvių šeimoje yra pasitaikęs atvejis, kai paauglys sūnus, supykęs ant tėvų, kad šie nenuperka naujausio kompiuterinio žaidimo, pagrasino mokykloje pasiskųsti, kad jį muša. Pasiskundė ir… jau kitą dieną jis tiesiai iš mokyklos buvo išvežtas pas laikinus globėjus. Pamatęs situacijos rimtumą, paauglys prisipažino melavęs ir iš karto buvo grąžintas į šeimą. Žinau ir kitą atvejį, kai dukrą iš mokyklos namo vežusi mama, šiai paprašius nakvoti pas bendraklasę norvegę, iškėlė sąlygą visų pirma paruošti pamokas ir susitvarkyti kambarį. Draugei mergaitė persakė, kad mama jos niekur neišleidžia, o jos tėvai iš karto informavo vaikų teisių apsaugos tarnybas apie galimai neleistiną elgesį. Tačiau tėvams bendradarbiaujant, situacija buvo išnarpliota ir jokių nesklandumų nekilo. Yra tekę girdėti daugybė nutikimų, kurių pagrindinė priežastis – vaiko fantazija. Visais atvejais, išsiaiškinus situaciją, nebuvo imtasi jokių drastiškų priemonių. Vaikai iš šeimos paimami tik ypatingais atvejais, pvz., Lietuvoje per televiziją dažnai rodomas reportažas apie tai, kaip norvegų instancijos atima iš moktinos kūdikį, o šią, apimtą isterijos, tramdo policininkai. Šis siužetas – apie vaiko atėmimą iš norvegų, o ne emigrantų šeimos. Tarnybos kūdikį iš motinos buvo priverstos paimti, nes ši kelis kartus nesutiko gydytis priklausomybės narkotikams ir nerodė jokių kitų noro keistis ženklų. Tokie dalykai kažkodėl nutylimi ir sužaisti paprastai bandoma į viešumą iškėlus kitus dalykus“, – savo požiūrį į tenykštę vaikų auklėjimo sampratą išsakė D. Bagackas.

Lietuvoje – normalu, Norvegijoje – draudžiama

„Gimtojo…“ kalbintas rokiškėnas sakėsi pažįstantis ir Norvegijos įtėviams perduoto septynmečio kavoliškėno dėdę, nemažai žinantis ir apie skaudžią berniuko istoriją, tačiau apie tai diskutuoti nenorėjo. Pasak jo, kiekvienas vaiko atėmimo atvejis turi savo individualią priešistorę. „Tai, kas įprasta Lietuvoje, Norvegijoje gali būti griežtai draudžiama. Tai ne ta šalis, kurioje galėtum mažametį vaiką palikti vieną namuose, kol grįši iš darbo. Alkoholio vartojimas vaikų akivaizdoje – irgi netoleruojamas. Gali kieme kepdamas šašlykus išgerti butelį alaus ar taurę vyno, bet apie kai ką stipresnio – nė negalvok. Tai kaip gyvena norvegai? Tiesą pasakius, ir švenčia, ir išgeria savaitgaliais… tik tą daro savo vasarnamiuose, o vaikus tuo metu palieka prižiūrėti auklėms ar seneliams“, – pasakojo D. Bagackas. Paklaustas, ar gyvenant tokioje terpėje, vaikai gali būti drausminami, pašnekovas atsakė: „Ne kartą esu matęs, kaip parduotuvėje ožius rodantį vaiką tėvas tvirtai suima ir nusineša į automobilį, kažką griežtai aiškina. Aplinkiniams tai nesukelia jokių emocijų. Taip pat su savaisiais stengiamės elgtis ir mes: daug kalbamės, aiškiname, stengiamės nekelti balso, bet, tiesą pasakius, taip pat darėme ir Lietuvoje… Tuo tarpu tiems, kurie pagrindine vaikų auklėjimo priemone telaiko beržinę košę – į Norvegiją geriau nė nevažiuoti, nes ten netoleruojami nei „nekalti“ pliaukštelėjimai, nei pastūmimai, nei kitokia fizinė jėga.“

Apie tenykštę vaikų auginimo sampratą

Rokiškėnas su šeima gyvena naftos pramone garsėjančio turtingo Stavangerio miesto priemiestyje – Helvike. „Tai maždaug Kavoliškio dydžio miestelis, kurio gyventojai stengiasi apie vienas kitą žinoti viską, pvz., pamatę, kad šeimą palieku anksti rytą, o grįžtu tik vėlai vakare, kaimynai mano darbdavio ėmė teirautis, ką dirbu… Kaimynystėje gyvenantis pedagogas – visada pakalbins, paklaus, kaip sekasi, pabendraus su vaikais. Kiek pačiam teko susidurti, iš vietinių mačiau tik didelį norą padėti atvykėliams integruotis: tam, kad vaikai greičiau įsilietų į bendraamžių būrį, specialiai per gimtadienius tėvai organizuoja poros valandų šventes, į kurias sukviečia visus klasės vaikus. Tam, kad neliktumėme nuošalyje, mokykla vaikus ir tėvus nuolatos stengiasi įtraukti į bendrą veiklą, pvz., kokia nors sporto šaka besidominčius tėvus kviečia vaikams vesti būrelius. Tam, kad vaikas gerai jaustųsi darželyje – dar prieš pradedant jį lankyti, auklėtojos tėvams pateikia sąrašą ir informuoja apie būtinybę įsigyti konkrečių vardinių ženklų kokybiškus kombinezonus, lietaus drabužius. Visa tai tam, kad vaikas gerai jaustųsi, neprakaituotų, galėtų laisvai judėti“, – pasakojo pašnekovas.

Lietuvos nepasiilgsta…

Rokiškėnas ir jo šeima gimtinėje – reti svečiai. „Įprastai aplankyti tėvų ir giminaičių grįžtame tik per didžiąsias šventes, tačiau per praėjusias Kalėdas su draugais nusprendėme Danijoje išsinuomoti vasarnamį ir šventes sutikti ten. Ar nepasiilgstam Lietuvos? Teisybę pasakius, ne. Pasiilgstam tik tėvų, giminių ir draugų, o pačios šalies – ne… Kodėl? Todėl, kad nebetikiu, jog kada nors čia bus geriau“, – neslepė D. Bagackas. Anot jo, Lietuvoje baisu dėl daugybės dalykų: dėl nelogiško kainų ir algų skirtumo, dėl kažkur „dingusio“ viešojo transporto ir nebeegzistuojančio susisiekimo tarp miestų ir kaimų, dėl neadekvačių mokesčių verslui ir t. t. „Argi normalu, kai dešimtkart daugiau už vidutines pajamas gaunantį lietuvį uždirbantis norvegas kokybiškų sauskelnių pakuotę gali nusipirkti už 9-10 Eur, o lietuvis už lygiai tokias pačias moka 20 Eur ir daugiau? O kaip skatinamas verslas? Jį nuo pirmos dienos apkraunant įvairiais mokesčiais? Norvegijoje, jei turi pradinį kapitalą (maždaug apie 900 Eur), verslą gali pradėti be jokių kliūčių ir nesukti galvos dėl mokesčių, nes juos pradėsi mokėti tik tada, kai turėsi pelno… Patinka ir tenykštė švietimo sistema, pvz., mokslai – nekainuoja, vaikai mokyklose neapkrauti nereikalingais dalykais ir informacija, yra sudarytos visos sąlygos aktyviam ir sveikam gyvenimui“, –  pasakojo pašnekovas. „Gimtajam…“ pasiteiravus, ar savo šeimos ateitį mato emigracijoje, rokiškėnas neslėpė: „Tiesą sakant, į priekį nieko neplanuojam. Dabar taupom pinigus namui Norvegijoje, bet Rokiškyje irgi stovi mūsų namas… Kaip bus – matysim. Kol kas gera ten, kur esame: taip, neesame turčiai, nevažinėjame nauju automobiliu, bet galime kiekvieną sezoną sau ir vaikams atnaujinti garderobą, galime keliauti, taupyti namui, valgyti tai, ką norim… Tiesa, kokią dešrą Norvegijoje bepirktumėme – naminių lietuviškų ji niekada neatstos“, – šypsojosi D. Bagackas.

Agnė Mackuvienė