Tarp daugybės mūsų kraštą išgarsinusių žymių šalies veikėjų – Mironai. Vlado Mirono – dvasininko, lietuvybės žadintojo ir valstybės kūrėjo, Vasario 16–osios Akto signataro ir ministro pirmininko, kariuomenės kapeliono ir gulaguose nukankinto politinio kalinio šaknys – Panemunio krašte, nedideliame Kuodiškių kaime, šalia Vyžuonos upės. O jo pusbrolio Petro dukters – teatro legendos Monikos Mironaitės – gimtinė – prie Laukupės upelio tebestūksantis medinis namas Pandėlio gatvėje, Rokiškyje. Šių dviejų didžių asmenybių gyvenimus likimas ne kartą suvedė ir išskyrė.
Kas išliko?
„Panemunio krašte Mironų buvo ne viena šeimyna ir visi, matyt, jie buvo giminės. Vladą Mironą vietiniai žmonės dar gerai prisimena. Žinoma, tik vyresnės kartos, žymų kraštietį matę gyvą, su juo bendravę. O jaunimui kažin ar bėra labai svarbu, kokie svarbūs žmonės mūsų krašte kadaise gyveno“, – svarstė Panemunio miestelio bibliotekininkė Pranutė Petrylienė, nuo Sąjūdžio gimimo kruopščiai kaupianti rašytinę informaciją apie žymaus kraštiečio gyvenimą ir veiklą. Bibliotekos muziejuje, skirtame Panemunio ir aplinkinių kaimų garsiems kraštiečiams, V. Mirono ekspozicija – pati gausiausia. „Labai džiaugiausi, kai vienas žmogus atnešė ir padovanojo V. Mirono pietų servizo lėkštę. Sakė, kad ją kadaise nupirko, kai buvo pardavinėjami Mironų namų apyvokos daiktai. Turime iš Mironų sodybos liepos išskobtą medinę lėkštę – padėklą“, – rodė kraštiečių muziejaus vertybes P. Petrylienė. Per tris dešimtmečius prie knygų dirbanti moteris svarstė, jog retus eksponatus ir po kruopelytę surinktą garsių kraštiečių istoriją galbūt vertėtų perduoti Rokiškio krašto muziejui.
Mirono gimtinėje –
autentiškas tik senas šulinys
Žymaus valstybės veikėjo V. Mirono gimtinėje Kuodiškių kaime – didybės nė pėdsako. Namo, kuriame gimė ir augo būsimasis nepriklausomos Lietuvos premjeras, seniai nebėra. Jo gimtosios sodybos vietą žymi 1998 m. pastatytas paminklinis akmuo, atgabentas iš gretimo Miliūnų kaimo laukų ir dedikuotas šioje sodyboje gimusiam ir augusiam valstybės veikėjui. Būta kalbų, kad už paminklinio akmens augantis ąžuolas buvo pasodintas paties V. Mirono. Tačiau, anot P. Petrylienės, tai netiesa, nes šis medis pasodintas daug vėliau Mirono giminaičių, sodybos sklype pasistačiusių nedidelę vilą ir čia vasarojusių. Tačiau garsios Mironų šeimos autentikos visgi šiek tiek išliko. Tai senasis ir jau bebaigiantis užgriūti šulinys, esantis tarp tankiai suaugusio sodybos jaunuolyno.
Betgi žmogaus buvusią didybę geriausiai įamžina ne pastatai, medžiai ar paminklai, o jį pažinusių žmonių atmintis. P. Petrylienė sako, jog Panemunio krašte nerasi vietinio, kuris nežinotų, kas buvo Vladas Mironas. Tik jai gaila, kad jauni panemuniečiai vis mažiau besidomi šio žymaus kraštiečio gyvenimu ir veikla. Tai, kad šis didis žmogus mūsų rajone gimė ir augo, Rokiškio kraštui, anot bibliotekininkės, – didelė garbė.
Mintaujoje –
politikos pradžiamokslis
1880 m. birželio 22 d. gimęs Vladas – jauniausias Zigmo ir Onos Mironų – pasiturinčių Kuodiškių vienkiemio ūkininkų – sūnus. Tėvai jį nutarė išleisti į mokslus, o du vyresnius sūnus palikti prie ūkio. Taigi Vladas buvo išleistas į Panemunio pradžios mokyklą ir stropiai mokėsi. Pasakojama, kad išmoktus dalykus dažnai kartojo garsiai, kad nepamirštų. Baigęs mokyklą, jis išvyko į tuomet garsią Mintaujos (dabar – Liepojos) gimnaziją Latvijoje. Šis miestas, išugdęs daug žinomų žmonių, tapusių nepriklausomos Lietuvos politikais, buvo tikras lietuvybės židinys: čia gyveno 1863 metų sukilimo dalyviai ir jų šeimos, kunigai ir inteligentai, dėl savo pažiūrų neturėję teisės dirbti Lietuvoje. Tarp gimnazijos dėstytojų buvo Jonas Jablonskis, čia dirbo ir Juozas Tumas-Vaižgantas. V. Mironas čia susitiko ir mūsų kraštietį Juozą Tūbelį, vėliau tapusį Lietuvos ministru pirmininku ir V. Mirono pirmtaku. Per J. Tūbelį V. Mironas ir nukentėjo: kai J. Tūbelis atsisakė melstis rusiškai ir už tai buvo pašalintas iš gimnazijos, V. Mironas šį užstojo. Jam ir dar 31 gimnazistui, tarp jų būsimam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, teko palikti gimnaziją. V. Mironas pasirinko dvasininko kelią – įstojo į Vilniaus kunigų seminariją ir pasinėrė į lietuvybės veiklą. Baigęs dvasininko studijas, jis buvo per jaunas įšventinti į kunigus, todėl išvyko mokytis į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Ją baigęs grįžo į Vilnių ir buvo paskirtas kelių mokyklų kapelionu. Beveik tuo pat metu buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas ir jaunas dvasininkas ėmėsi žygių, kad lietuviškose parapijose būtų leista sakyti pamokslus ir giedoti lietuviškai. Tai buvo ir pirmieji V. Mirono žingsniai į didžiąją politiką – lietuvybės šaukliu virtęs jaunas dvasininkas visuomenės aukštuosiuose sluoksniuose tapo žinomas ir populiarus.
Šuolis į valdžią
Didžioji politika V. Mironui duris atvėrė, kai J. Tumas-Vaižgantas jį pakvietė į Didįjį Vilniaus Seimą. Tačiau įtaką įgaunančio V. Mirono aktyvi visuomeninė veikla, bendravimas su A. Smetona ir kitais politikos bei kultūros veikėjais erzino bažnyčios hierarchus. Todėl jaunas kunigas buvo išsiųstas į atkampią gudišką Choroščio parapiją, vėliau paskirtas Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. Ten dirbdamas klebonas su kitais bendraminčiais dvasininkais įsteigė švietimo draugiją „Rytas“, įkūrė netoli trijų dešimčių lietuviškų mokyklų ir blaivybės draugijos skyrių. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą V. Mironas buvo perkeltas į Daugų parapiją. Čia jis savo lėšomis leido dvisavaitinį laikraštį „Aušra“, įsteigė leidyklą. Populiarino blaivybę, išleido lietuvių kalba tikybos vadovėlį.
Parapijiečiams klebonas rengė vakarones su liaudies šokiais ir dainomis, organizavo liaudies teatro vaidinimus.
Į politinę veiklą V. Mironas sugrįžo 1917-ųjų vasarą, kai buvo pakviestas į Vilniuje rengtos Lietuvių konferencijos organizacinį komitetą. Tačiau reikšmingiausias jo politinės karjeros etapas prasidėjo 1917 m. vasarą – tada V. Mironas buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu ir antruoju jos vicepirmininku.
1926 m. rinkimuose į Trečiąjį Seimą tautininkams atstovavęs V. Mironas gavo Seimo mandatą. Bet dirbti kairiųjų partijų dominuojamame Seime jam teko trumpai: Seimas buvo išvaikytas, o V. Mironas paskirtas Švietimo ministerijos kuruojamo Tikybos departamento direktoriumi. Vėliau dešimt metų jis ėjo vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas. 1938 m. V. Mironui buvo pavesta sudaryti ministrų kabinetą. Tačiau mūsų kraštiečio vadovaujama Vyriausybė išsilaikė neilgai – mažiau nei po metų Vokietijai įteikus ultimatumą dėl Klaipėdos krašto perleidimo, Vyriausybę ištiko krizė. Premjeras V. Mironas buvo priverstas atsistatydinti ir daugiau į didžiąją politiką jis nebegrįžo.
Nuo valdžios –
prie žemės
Didelį indėlį į valstybės kūrimą ir lietuvybę įnešęs dvasininkas apsigyvento Bukaučiškėse (Alytaus r.) esančiame dvarelyje, kurį ir pora dešimčių hektarų žemės buvo gavęs kaip Vasario 16-osios Akto signataras. Taigi V. Mironas – ne tik mūsų, bet ir Alytaus r. Bukaučiškių kaimo, įsikūrusio ant Daugų ežero kranto, įžymybė.
Dvare jis ėmė plėtoti modernų ūkį: iš nusigyvenusių aplinkinių dvarininkų nusipirko pora dešimčių hektarų žemės, užveisė didelį sodą, įsigijo technikos ir gerų veislių gyvulių, olandiškų karvių, į tvenkinius prileido ungurių, pasodino didelę liepų alėją.
Dvasininką ir jo dvarelio gyvenimą gerai pažinę vietos gyventojai savo prisiminimuose apie V. Mironą pasakojo, jog šis ūkininkavo labai šiuolaikiškai: dvarelyje įsivedė vandentiekį ir elektrą, kurią gamino tuo metu buvusi didelė naujovė – vėjo jėgainė. Yra užrašytų pasakojimų, atskleidžiančių, kad po aukšto dvasininko sutana ir žymaus valstybės veikėjo rangu buvo labai nuoširdus, darbštus ir paprastas žmogus. Pasakota, kaip V. Mironas, apsivilkęs miltuota kaimiška rudine, eidavo į Bukaučiškių malūną ir darbininkams liepdavo eiti namo sakydamas, kad dabar juos pavaduosiąs: „Vyrai mūrai ąžuolai, šią savaitę jūs laisvi.“ Užsimetęs ant pečių maišą grūdų, V. Mironas pildavo juos į malūno girnas, po to miltų maišus kraudavo į vežimus. Iš toliau atvykę žmonės nežinodavo, kad juos pasitinka ne malūno darbininkas, o kunigas ir buvęs ministras pirmininkas.
Mūsų kraštietį dzūkai vertino už paprastą bendravimą ne tik su savo iškiliais svečiais, bet ir paprastais kaimiečiais. Yra užrašytų vietinių žmonių pasakojimų, kaip jie, pritrūkę maisto, eidavo pas dvarininką V. Mironą ir jis nė vieno neatstumdavo – duodavo po gabalėlį duonos, grūdų. Už tokį dosnumą V. Mironas vietinių buvo labai mylimas ir gerbiamas. O jo dvarelis esą buvęs labai įspūdingas: mūriniai vartai, uždengti skardiniais stogeliais, puošti Vyčiu ir Gedimino stulpais. Kieme puikavosi gėlynai, vonios grindys esą buvusios marmurinės, ir net šildomas baseinėlis ten buvęs. Vietiniai žmonės, istorikams ir žurnalistams pasakoję apie garsią asmenybę, pamena, kaip V. Mirono dvare lankydavosi prezidentas A. Smetona, garsūs dainininkai Kipras Petrauskas ir Antanas Sodeika. Žinoma, ir V. Mirono pusbrolio dukra, teatro primadona Monika Mironaitė.
Dvarą pavertė arklide…
Neišliko ne tik gimtoji V. Mirono sodyba Kuodiškių kaime, bet ir Bukaučiškėse buvęs dvaras. Jo kluoną kažkas padegė, pradėjo griauti ir patį rūmą. Dvarvietėje įsisuko lobių ieškotojai, manę, jog ten gali būti aukso. Bet vietoj brangenybių, pasakojama, rūsiuose jie atkasę karstų su mirusių žmonių kaulais. Buvo pagrobtos ąžuolinės koplyčios durys ir paskutinis varpas. Sovietmečiu V. Mirono dvaras nacionalizuotas, jame, kaip ir daugelyje dvarų, vyko ūkinė veikla – buvo įkurtas arklių ir mašinų nuomojimo punktas. Dvarui einant iš rankų į rankas, jis visiškai sunyko.
Iš visų pastatų beveik nepaliesta liko tik koplyčia, bet 1953 m. jos stogą nuplėšė vėjas. Kaimo žmonės surinko pinigų ir pasamdė meistrą, kad šis sutvarkytų apgadintą stogą.
Nuo žemės – į kalėjimą
V. Mironą gyvenimas blaškė be gailesčio. Buvęs Pandėlio ir Panemunio klebonas Bronius Balaišis atsiminimuose apie V. Mironą rašė, jog valstybės kūrėjo ir lietuvybės puoselėtojo likimas ramybėje nepaliko nei jam būnant kunigu, nei – valdžioje. 1940 m. užėjus sovietams kunigas buvo suimtas už antivalstybinę veiklą ir kaip liaudies priešas uždarytas į Kauno kalėjimą. Tardymai tęsėsi pusę metų, V. Mironas buvo pripažintas aktyviai kovojęs prieš Lietuvos darbo liaudį. Jo byla į teismą nepateko – V. Mironą išlaisvino Birželio sukilimas. Iš kalėjimo išėjęs kunigas laikinai apsigyveno Kaune, o vėliau grįžo į savo dvarelį. Tačiau neilgam, nes ir vėl buvo suimtas.
„Kuodis“
Į laisvę trumpam išleistam V. Mironui draugai primygtinai patarė 1944 m. trauktis į Vakarus, bet buvęs ministras pirmininkas patarimų nepaklausė ir vėl buvo suimtas. Po ilgų tardymų dvasininkas ir politinis veikėjas buvo palaužtas – valstybės saugumo agentai jį privertė bendradarbiauti, įpareigojo rinkti žinias apie sovietams nelojalius kunigus ir apie juos informuoti enkavėdistus. V. Mironui buvo suteiktas slapyvardis „Kuodis“. Panemunio bibliotekininkės P. Petrylienės įsitikinimu, slapyvardis buvo pasirinktas pagal V. Mirono gimtojo kaimo pavadinimą.
Tačiau saugumas naujuoju agentu greitai nusivylė, nes šis neatliko užduočių. Dėl to V. Mironas ne kartą buvo suimtas ir tardomas, o 1947 m. apkaltintas antisovietine veikla, nuteistas 7 m. nelaisvės ir išsiųstas į Vladimiro kalėjimą Sibire. 1953 m., kai Nepriklausomybės Akto signatarui tebuvo likę kalėti vienerius metus, V. Mironas mirė. Vienas išgyvenusių kalinių savo prisiminimų knygoje rašė, jog kunigas V. Mironas buvo labai sulysęs ir išsekęs. Duše, į kurį buvo suvaryti kaliniai praustis, kunigas ant akmenų paslydo, krito ant žemės ir prasiskėlė galvą. Agoniją mačiusiam kaliniui anglui atrodė, kad V. Mironas mirė per kelias minutes.
Pasiaukojęs dėl laisvės,
laisvos Lietuvos nebeišvydo
Nors ir būdamas labai užimtas valstybės ir bažnyčios reikalais, V. Mironas savo gimtinės nepamiršo – retsykiais atvažiuodavo, pasikalbėdavo su kaimo žmonėmis, aplankydavo buvusią tėviškės sodybvietę. Vietiniai dar pamena, kad į Panemunį jis buvo atvykęs 1939 m. rugpjūčio 7 d., į pradžios mokyklos baigimo pažymėjimų įteikimo iškilmes. Šią mokyklą jis buvo baigęs prieš 49 metus.
Žymų kraštietį Panemunio žmonėms per kiekvienas šv. Mišias primena jo dovana bažnyčiai. 1936 m. naujai pastatytai Panemunio bažnyčiai V. Mironas dovanojo du didelius paveikslus, nutapytus žinomo dailininko, V. Mirono pusbrolio Petro Kalpoko. Už paveikslus jis sumokėjo didelius pinigus – apie 2 tūkst. Lt. „Tada tai buvo didžiulis kapitalas“, – sakė P. Petrylienė.
Paskutinis noras
V. Mirono amžininkai ir bendraminčiai savo prisiminimuose rašė, jog kraštietis sakė trokštąs tik vieno – „atsigulti Lietuvos žemėje, kurios šiltą kvapą norėtų jausti“. Todėl jis nepanoro trauktis iš Lietuvos ir nuolankiai pasitiko savo lemtį.
Paskutinysis signataro noras – palaidoti jį prie koplyčios Bukaučiškėse liko neįvykdytas, nes V. Mirono palaikų bendrame kankinių kape rasti nepavyko. Buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras ir aukštos prabos dvasininkas palaidotas toli nuo Lietuvos, bendroje duobėje su kitais bevardžiais Vladimiro kalėjimo kaliniais.
Įamžintas istorijoje
Mūsų kraštietis, Kuodiškių kaime gimęs ir augęs V. Mironas Lietuvos istorijoje įrašytas kaip lietuvybės gaivintojas, dvasininkas, svarbus visuomenės veikėjas, politikas, padėjęs kurti nepriklausomos Lietuvos pagrindus. Jo vardu pavadinta Alytaus rajono Daugų gimnazija, su kuria draugauja Pandėlio gimnazija.
1996 m. išleistas pašto ženklas su V. Mirono atvaizdu serijoje „Nepriklausomybės diena“ („Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas“, dail. Jokūbas Zovė), tėviškėje jam pastatytas atminimo akmuo. 2005 m. minint 125-ąsias gimimo metines, serijoje „Dvasiškiai – Lietuvos kūrėjai“ išleistas portretinis vokas (dail. Antanas R. Šakalys). 2000 m. V. Mirono pavardė įtraukta į bažnyčios kankinių sąrašą. Iš Pandėlio kilusi Vilma Bukaitė parengė knygelę „Kunigas Vladas Mironas: nepriklausomybės akto signataras ir valstybininkas, 1880–1953“ (V., 2001) bei monografiją „Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas“ (V., 2009).
1995 m. Kaune, Aleksoto rajone, V. Mirono vardu pavadinta gatvė.
O V. Mirono gyvenimo detales į aplankus ir parodas trečią dešimtmetį dėliojanti P. Petrylienė sako, jog V. Mironas – kraštiečių širdyse. Jis sugrįžo į gimtąjį kaimą kartu su Sąjūdžiu: „Panemunio žmonių širdyse jis tebėra čia, Kuodiškių kaime, kur gimė ir užaugo.“
(Tęsinyje – apie Rokiškyje gimusią teatro legendą Moniką Mironaitę, V. Mirono dukterėčią)
Naudoti šaltiniai: Panemunio bibliotekos aplankas „Vladas Mironas (1880 -1953)“, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Rokiškio krašto muziejaus archyvinė medžiaga.
Aldona Minkevičienė
