Žydų bendruomenės palikimas – mūsų krašto ekonominio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo dalis. Šios tautos medinės architektūros paveldo paieškos – gana komplikuotos, nes dauguma žydų statinių sudegė, buvo nugriauti, sutrešo. O ir apie tuos, kurie išliko, dabartiniai jų šeimininkai žino mažai arba nelinkę atvirauti.
Prologas
Žydų medinės architektūros palikimas mūsų rajone – ant išnykimo ribos. Daug jų iki mūsų dienų neišliko, o ir išlikusių pastatų veidas stipriai pasikeitė: konstrukcijos pertvarkytos, sienos apkaltos šiuolaikiškomis medžiagomis, neliko senųjų stogų ir langų. Nors autentišką žydų medinės architektūros paveldą aptikti vis sunkiau, dalis medinių detalių dar byloja apie šios verslios tautos gyvenimą ir buitį.
Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė sako, jog žydų bendruomenė mūsų krašte kūrėsi XVII a., ypač gausi ji buvo tarpukariu. Panašiu laiku jie apsigyveno daugelyje šalies miestelių, vadinamų „štetl“ (jidiš kalba „štetl“ reiškia miestelį). Žydų istorijoje „štetl“ vadinama vietovė, kurioje ši tauta sudarė didelę gyventojų dalį. Svarbiausia, kas viliojo žydus į miestelius, buvo turgūs. Jie išnuomodavo žemes, statėsi namus, sinagogas, kūrė verslus. Svarbiausi užsiėmimai buvo smulkusis verslas ir amatininkystė, paplitę siuvėjo, batsiuvio, staliaus, laikrodininko, kailiadirbio, kepėjo, skardininko, stikliaus, kalvio, vežiko, kirpėjo ir kiti amatai. Turtingesni ir gabesni tapo gydytojais, advokatais, bankininkais.
Kokios aplinkybės nulėmė žydų bendruomenių išsidėstymą ir jų statinių paskirtį? Istorikė pasakojo, kad didžiausios šios tautos bendruomenės nuo senų laikų būrėsi pasienyje su Latvija, anksčiau vadinta Kuršu. „Todėl ir minime pasienio zonoje esančius Onuškį, Obelius, Suvainiškį“, – sakė O.Mackevičienė. Pasak jos, verslūs žydai buvo pragmatiški: kaimynystė su Latvija sudarė geras galimybes vystyti prekių eksportą ir importą. Na, o Rokiškis buvo ne tik administracinis, ekonominis, bet ir kultūrinis bei religinis žydų bendruomenės centras. Todėl mieste kadaise buvo ištisi žydų pastatų rajonai.
1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Rokiškio apskrityje surašyti 4 tūkst. 506 žydai, o Rokiškyje jų gyveno 2 tūkst. 13. Iš mūsų krašto miestelių gausiausia šios tautos bendruomenė buvo Onuškyje. Čia gyveno apie 200 žydų: 20 šeimų, kiekvieną jų vidutiniškai sudarė 10 asmenų. Panašiai tiek žydų buvo visame Obelių valsčiuje, po kelias dešimtis – Kamajuose, Pandėlyje, Suvainiškyje ir jų apylinkėse bei kitose vietovėse.
Rokiškyje daugiausia žydų namų buvo Sinagogų, Vytauto, Respublikos, Pirties, Mikėno ir Kauno gatvėse bei Nepriklausomybės aikštėje. Deja, daug medinių statinių sunyko, dalis paslėpti po naujais fasadais…
Prieš lietuvius nesipuikavo
Kuo skiriasi žydų ir lietuvių mediniai namai? O.Mackevičienė sako, jog žydai savaisiais nesipuikavo. Gal taip elgėsi nenorėdami išsiskirti, o gal tiesiog buvo racionalūs: neišlaidavo ten, kur nematė pelno. Taigi mediniai jų statiniai buvo paprastos architektūros, vienaaukščiai, kai kurie – su mansardomis bei dviaukščiai, aukštomis lubomis ir erdviais langais. Stogai šiaudiniai, medinių gontų, skiedrų ar skardiniai. Namų durys ir sienos raštais ar ornamentika nepasižymėjo. Kitaip nei lietuviai, žydai savo namų negražino ir įmantriomis langinėmis. „Jie nedrožinėjo jų ir netapė kaip lietuviai. Jeigu jos ir buvo, tai tik todėl, kad apsaugotų nuo vagių“, – pasakojo O.Mackevičienė.
Žydų namus dažniausiai statė gerai medžio darbus išmanantys Rokiškio sentikiai. Tačiau apdailos, skardinimo, stiklinimo darbų šiems nepatikėdavo: tam samdydavosi tautiečius arba lietuvius.
Apie istoriją – puse lūpų
Sinagogų gatvės 4-uoju numeriu pažymėtame dviaukščiame mediniame name, kuriame kadaise gyveno žydų rabinas, dabar įsikūrusios penkios šeimos. Prieš keliolika metų čia apsigyvenusi Lina sako, jog pastatas išlikęs beveik autentiškas: tie patys du įėjimai, į antrąjį aukštą vedantys mediniai laiptai, net langai ne visi pakeisti. Sienos, nors ir perdažytos, bet rudai, kaip ir žydų. Išorės architektūroje – jokių įmantrybių, drožinėto medžio elementų. Kieme tebėra tas pats šulinys, tik kiek paremontuotas. Jauna moteris namo istorija nesidomi. Tėra gražus sutapimas: rabino name esantis jos būstas – Sinagogų gatvėje, o jos vardadienis – rugsėjo 23-iąją, Žydų genocido dieną.
Gretimų namų gyventojai ne ką kalbesni. Vienas prasitarė, jog žmonės atvirauti baiminasi, kad žydai, sužinoję, kur buvo jų gentainių pastatai, gali atsiimti turtą. Mat kasmet Sinagogų gatvėje apsilanko Rokiškio žydų palikuonys iš Australijos, Amerikos ar Izraelio.
Žydų valdose – namai ir verslas
Pagal 1634 m. sudarytą naują Rokiškio valdos inventorių, tuo metu mieste buvo trys gatvės: Vilniaus, Dvaro ir Rygos. Šis inventorius svarbus tuo, jog čia pirmą kartą Rokiškio istorijoje paminimi žydai. 1790 m. surašymo duomenimis, Rokiškyje buvo 43 dūmai (namai su kaminais), iš jų aštuoni – žydų. Šios tautos bendruomenė Rokiškyje ypač išaugo XVII a. pab. – XVIII a. pr.
Kai 1873 m. buvo nutiestas geležinkelis, miestas sparčiai vystėsi kaip prekybinis, verslo ir amatų centras. Šis faktorius turėjo didelės įtakos gausiam žydų skaičiui Rokiškio miestelyje. Pirmojo pasaulinio karo metu situacija smarkiai pakito: dauguma šios tautos atstovų pasitraukė į Rusiją, o pasibaigus karui sugrįžo ne visi.
Grįžusieji tarpukariu vėl plėtojo verslą: Jofė įkūrė saldainių fabriką, broliai Meleriai – spaustuvę ir sacharino bei kartono gamyklą, jiems taip pat priklausė viešbutis „Londonas“. Pasakojama, jog žydas Zametas, turėjęs geležies apdirbimo dirbtuvę, buvo bene turtingiausias Rokiškio žmogus, jo namas išsiskyrė puošnumu visame mieste ir gerai išliko iki šių dienų.
Tarpukariu žydams priklausė dauguma Rokiškio parduotuvių, įvairių dirbtuvių, įmonių, jos koncentravosi pagrindinėse Respublikos bei Vytauto gatvėse. Pastarojoje veikė ir viešbutis „Londonas“. Parduotuvės daugiausia buvo medinės, nedidelės, su keliomis medinėmis lentynomis prekėms sudėti. Tai buvo tie patys namai, kuriuose žydai ir gyveno. Rokiškio žydai turėjo keturias medines sinagogas, trys jų buvo Sinagogų, viena – dabartinės Pirties gatvėje. Jos neišliko, muziejuje nėra ir jų nuotraukų. Sinagogų gatvės maldos namai buvo ne tik skirtingos paskirties, bet ir spalvų. Šios atitiko mūsų trispalvę: geltonoji sinagoga buvo skirta Talmudo mokiniams, žalioji – namų šeimininkams, o raudonoji, didžioji, – visiems. Maldos namai iš kitų žydų pastatų išsiskirdavo monumentaliu tūriu. Jos dažniausiai dengtos valminiais stogais, langus vainikavo trikampiai sandrikai, o pastoges puošė dvieiliai mediniai karnizai su smulkiais dantukais. Ši detalė – bene ryškiausias žydų medinės architektūros stilistinis bruožas.
Šalia sinagogos mediniame name gyveno tarpukario Rokiškio vyriausiasis rabinas Izraelis Sniegas. Daug žydų gyvenamųjų medinių namų – dvigalio plano, būdingi lietuvių seniesiems trobesiams. Jų statybai naudoti apvalūs arba aptašyti rąstai. Dalis namų su prieangiais (“gonkais”) prie pagrindinių durų, dalis – įstiklinti, būta ir modernesnių, dviaukščių prieangių. Kai kurie dviaukščiai namai – su balkonėliais. Tokių dar yra išlikusių, vienas jų – Vytauto gatvėje.
Onuškis – žydų gyvenimo liudininkas
Onuškis, vienas seniausių Šiaurės Rytų Lietuvos miestelių, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1499 m. Prie Kuršo (Latvijos ) sienos įsikūrusi vietovė buvo labai patraukli vystyti prekybinius ir komercinius ryšius su Latvija, todėl čia gausiai kūrėsi žydų bendruomenė. Ji valdė nemažai nekilnojamojo turto (pastatų ir žemių). Žydų gyvenimas ir verslas vyko po vienu stogu: būstas, parduotuvė, dirbtuvė, sandėlis, malkinė ir tvartas – tame pačiame pastate.
Dauguma miestelio žydų namų buvo taip arti vienas kito, kad tarp jų galėjo praeiti vos vienas žmogus. Tik Kuro namas išsiskyrė: turėjo aukštą verandą, vadinamą „aukštagonkiais“. Toks prašmatnus pastatas Onuškyje buvo vienintelis.
Žydų gyvenimą menantys onuškėnai yra pasakoję, jog architektūros išmanymu garsėjęs Kuras ragino ir kitus žydus bei kaimiečius namus statyti naujoviškai bei palikti didesnius atstumus tarp pastatų. Viena to priežasčių – saugumas: gaisras galėjo išnaikinti daugybę namų.
Nemažai senųjų onuškiečių pasakojimų apie žydų šeimas, jų verslus surinko, užrašė ir į monografiją „Juodupė. Onuškis“ sudėjo Onuškio kultūros centro administratorė Elena Blažienė. Pagal juos žydai Milneriai priešais miestelio turgaus aikštę turėjo medinį dviejų aukštų restoraną, aikštėje stovėjo medinė sinagoga su dviem įėjimais: iš dešinės – moterims, iš kairės – vyrams. Netoli sinagogos buvo žydų rabino namas, o prie pat turgaus aikštės, Sinagogų gatvėje, – didžiuliai žydų namai. Juose gyveno batsiuvys Menka ir Chaifienė, turėjusi pramoninių prekių parduotuvę, ir geriausias apylinkės batsiuvys Dovydas Menka. Žydas Chakelis Kopelovičius buvo garsus dailidė. Jis atlikdavo visus staliaus darbus, be to, buvo puikus stiklininkas. Pagal užsakymus jis atlikdavo medžio darbus, stiklino Onuškio trobesių langus, vykdavo dirbti ir į kaimus.
Dabartinės gyvenvietės parduotuvės vietoje buvo Jokelio Chonelovičiaus krautuvė ir butas. Miestelyje iš viso bent 10 žydų parduotuvių, kelios „karčemos“, siuvykla. Labai gerbiamas buvo vaistininkas Koganas. Apie jo vaistinę klientus informavo medinė lenta su užrašu „Kogano aptieka“, įrengta prie kelio, vedančio į bažnyčią.
Griovė, degino, bet dar liko…
Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai iš Onuškio bėgo, dalis jų buvo išvežti į getus ir nukankinti. Daug buvusių jų gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų kolektyvizacijos pradžioje nugriauti, jų mediena sudeginta naujai pastatytoje plytinėje kaip labai kaitrus kuras plytoms degti.
Tačiau keletas pastatų, išvaizdą mažai tepakeitusių, išliko. Antrą šimtmetį baigia skaičiuoti trys tarsi į krūvą sustumti žydų namai, stūksantys miestelio centre, prie pagrindinės Komaro gatvės. Jie labai masyvūs, aptašytų rąstų, vėliau apkalti medžio lentelėmis. Dydžiu išsiskiria ir jų pusiauvalminiai, žemai nuleisti stogai. Spėjama, kad prekyba besivertę žydai dideles mansardas planavo specialiai: ten laikydavo prekes bei ūkio rakandus. Tarp šių namų – vos pora metrų. Viename jų buvo parduotuvė, kitame – vaistinė. Vaistinės lauko sieną ženklina Sankt Peterburgo (Rusija) draudimo bendrovės metalinė emblema, liudijanti, kad namas apdraustas 1858 m. Jame gyvena Kazimiera Šinkūnienė (rašinio autorės mama). Dviejų galų trobą skiria priemenė, atsiremianti į nedidelę patalpą, kuri pagal pasakojimus buvo skirta klientams, atėjusiems pirkti vaistų. Prekes jiems parduodavo per duryse iškirstą langelį, kuris išliko iki šiol. Namo laukos durys labai plačios ir sunkios, vietinių kalba, „dubultos“: iš lauko – horizontalių lentų, iš vidaus – vertikalių. Autentiška išliko ir kalvio darbo durų plieninė skląstis.
Miestelio žmones stebina tai, kad masyvius medinius pastatus žydai statė ant visai menkų pamatų. Bėgant metams sunkūs statiniai ėmė smigti į žemę. Tačiau tokia statybos praktika muziejaus istorikei O.Mackevičienei – ne naujiena. Esą prieš kelis šimtmečius tai buvo įprasta. Net Rokiškio dvaro pamatus dabartiniai architektai stipriai sukritikuotų: tokiam statiniui jie per menki.
Aldona MINKEVIČIENĖ
