EILUTĖS IŠ JUOZAPAVOS VIENKIEMIO
Nelengvas tas kaimo žmonių gyvenimas. Valdžia čia nekloja plačių šaligatvių, asfaltuotų gatvių, o televizijai daug linksmiau skaičiuoti, kiek meilužių turi pop žvaigždelė, negu rodyti pilką kaimo kasdienybę. Tačiau dvasingumą lengviau rasti ne sostinės restorane, o pilkoje kaimo pirkioje.
Zita Mironienė iš Juozapavos puoselėja tuos dvasinius klodus. Jie galbūt niekada nesužėrės ryškiomis spalvomis, tačiau ilgai šildys artimų žmonių širdis. Zitos eilėraščiuose, rašytuose po kasdieninės namų ruošos, daug nuoširdumo, nostalgijos ir… tikėjimo. Paprastas ir kartu sudėtingas jos pasaulis.
xxx
Nenoriu aš viena tylėti,
Klausytis laikrodžio maldos.
Nors paukščio skrydžiai ir ne man žadėti,
Bet laukiu pakilimo valandos.
Anksti, kai dar pasaulis miega
Po medžio ir dangaus sparnu,
Skrendu į savo žydrą pievą
Ieškoti ryto ir dainų.
Lengvi sparnai virš pievos kelia –
Toli toli mane nuneš.
Ten baltas tėviškės berželis,
Tenai sugrįžti noriu aš.
POSMAI, PARAŠYTI KRAUPIŲ TYLOJE
„Mes visi – poezijos nelaisvėje. Nuo tos dienos, kai atkunta ausys ir pirmą kartą išgirstame melodingą motinos lopšinę, iki kapo duobės, į kurią palydi giesmė.“ Tai – Jono Balaišio poezijos knygelės „Kaimo elegijos“ eilutės. Vyriškiui, ūkininkaujančiam Kraupių kaime trumpinti ilgą ir nuobodžią žiemą padeda Maironio, K.Bradūno, H.Radausko eilės. Dažnai iš Kraupių tylos į sąsiuvinį nusklendžia ir jo paties posmai.
Nemažai J.Balaišio poetinių bandymų išsibarstė po Kupiškio ir Panevėžio laikraščius. Nuoširdūs, elegiški jo posmai suranda savo skaitytoją ir mūsų rajone.
ŽEMDIRBIUI
Būsiu bernas žody,
Usnė pūdymų.
Būsiu žiedas sode
Prie gimtų namų.
Būsiu aš ir klėtis –
Pilkit į mane.
Viešpatie, kaip kvepia
Vanta beržine.
Būsiu ir mėnulis –
Žemdirbio dvasia.
Trys malūnai liūli
Mano plaukuose.
Būsiu aš ir paukštis –
Kas mane pavys?
…Traukia plūgą baugščiai
Amžinas arklys.
Poetų kūryba šeštadienio “Gimtajame…”
