Pažįstamas papasakojo praėjusios vasaros atsitikimą Nidoje. Po Krymo okupacijos ir įsibėgėjus konfliktui Donbase net pliaže Ukrainos įvykiai buvo viena pagrindinių pokalbių temų. Nidoje poilsiaujantys lietuviai, skandinavai, vokiečiai labai vertina ramybę. Į paplūdimį atvykusi grupelė rusų elgėsi įžūliai ir triukšmingai: žviegė merginos, žvengė vyrukai, rėkavo, keikėsi ir vieni, ir kiti. Atletiško sudėjimo vyriškis neiškentęs priėjo ir pasakė rusiškai: „V Krymy vy možite kričiatj, a zdecj malčiatj…“ („Kryme galite rėkauti, o čia tylėt…“) Rusų kompanija išsinešdino košdami pro dantis: „Fašisty nedabityje…“ („Nepribaigti fašistai“).
Tokia buitinė istorija, bet dauguma lietuvių, paklausti, ką jie mano apie rusus, atsakytų, jog tai nuoširdūs ir draugiški žmonės. Aš pats pažįstu du Igorius, Vladimirą (ne Putiną), Liudmilą, Svetlaną, Tatjaną, Viktorą (ne Uspaskich) ir daugelį kitų, kurie yra inteligentiški, mieli ir malonūs žmonės. Uošvis su ašaromis akyse pasakojo man, kaip tremtyje išsigelbėjo vien dėl to, kad nepažįstama rusė moteris atidavė savo vatinuką, nes apvogtas liko vieneriais marškiniais akistatoje su sibirietiška žiema…
Visiškai kitokios emocijos kyla, kai kalba pasisuka apie Rusiją. Visos valstybės, sukurtos Rusijos pagrindu: Maskvos Rusia, Rusijos carystė, Rusijos imperija, Sovietinė Rusija, Tarybų Sąjunga, Rusijos Federacija nuolat buvo karingumo, prievartos, žiaurumo, tamsumo ir reakcingumo
teritorijomis. Ne veltui ši šalis vadinta šiurpiais vardais: „Europos žandaras“, „tautų kalėjimas“, „blogio imperija“. XIX a. carinei Rusijai užkariaujant teritorijas į šiaurę nuo Juodosios jūros (ten, kur 2014 m. vyko Sočio olimpiada) buvo nužudyta 1 milijonas čerkesų (vartojant šių dienų terminologiją, šis kolonijinis karas vadintinas genocidu). Dar tiek pat, stengdamiesi išvengti persekiojimų, perpildytais laivais pasitraukė į Turkiją ir įsikūrė pabėgėlių stovyklose. Carinės Rusijos vykdytas čerkesų genčių nukariavimas buvo barbariškas, o valdant komunistams buvo dar blogiau: Stalino valdymo metais vykdytas ištisų tautų – kalmukų, Krymo totorių, turkų meschetinų, čečėnų ir ingušų, osetinų, adygėjų, abzekų, šapsugų, balkarų ir karačiajų – deportacijos į Centrinės Azijos stepes, kai pakeliui išmirė trečdalis deportuotųjų. Ypač žiaurios buvo čerkesų žudynės Chereko slėnyje, Balkarijoje 1942-aisiais. XX a. Rusijos teritorijoje išnyko daugiau kaip 100 kalbų, o kartu ir tautybių. Nuo priespaudos kentėjo latviai, estai, moldavai, gruzinai, Tuvos gyventojai. Ukrainiečiai niekada neužmirš Holodomoro, kurio metu badu išmirė nuo 7 iki 10 mln. žmonių, dabartinės Krymo okupacijos ir karo Donbase. Lenkai niekada neatleis už Katynę, kur pagal paskelbtus dokumentus iš viso sušaudyti 21 857 karininkai, valstybės veikėjai, intelektualai – Lenkijos tautos žiedas. Suomiai visada prisimins 1939 m. karą, kai nuo šalies buvo atplėštas trečdalis teritorijos. Vokiečiai neturi teisės užmiršti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1,4 mln. savo moterų ir mergaičių (tarp jų – ir iš Mažosios Lietuvos), išprievartautų ir daugeliu atvejų nužudytų „išvaduotojų“ – Raudonosios armijos karių. Vengrija galėtų pateikti 1956 m. įvykių, kai žuvo ir buvo sužeisti tūkstančiai vengrų, o apie ketvirtį milijono gyventojų tapo pabėgėliais, sąskaitą. Neužmirštame 1968 m. Prahos pavasario, nuslopinto karinės sovietų armijos 2 tūkst. tankų ir 200 tūkst. karių intervencijos.
Kentėjo ir pati Rusija. Vien Stalino valdymo laikotarpiu sunaikinta 20 mln. sovietinių žmonių – tiek pat, kiek jų žuvo Antrajame pasauliniame kare.
Šimtmečius trunkanti Lietuvos kaimynystės su Rusija istorija sako: būti šios šalies kaimyne yra nelaimė. Dar didesnė nelaimė yra būti Rusijos dalimi. Taip atsitiko, kai 1795 m. spalio 24 d. Rusija, Austrija ir Prūsija Peterburge pasirašė konvenciją dėl trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, po kurio Lietuva buvo įjungta į carinės Rusijos imperiją ir tuo pačiu atkirsta nuo europietiško vystymosi kelio. Lietuvoje caras baudžiavą (faktiškai vergovę) panaikino tik 1861 m., beveik kartu su 1865 m. JAV panaikinta juodaodžių vergija. Tuo tarpu Skandinavijoje baudžiavos nebuvo visai. Baudžiava Anglijoje visiškai išnyko XV a., Olandijoje – XVI a. Europoje buvo tik viena šalis, kurioje baudžiava panaikinta dar vėliau 1864 m. – Rumunijoje.1831 m. ir 1863 m. sukilimai Lietuvoje prieš nežmonišką carinę tvarką baigėsi dar didesnėmis represijomis. 1863 m. į Vilniaus generalgubernatorius postą paskirtas Michailas Nikolajevičius Muravjovas, gavęs ypatingus įgaliojimas ir užduotį numalšinti sukilimą Lietuvoje. Už žiaurumą pramintas Koriku. Netgi to meto Sankt Peterburgo generalgubernatorius, garsiojo rusų karvedžio Suvorovo vaikaitis Aleksandras Suvorovas, kategoriškai atsisakė pasirašyti F. Tiutčevo ir kitų Muravjovo šlovintojų organizuotą sveikinimą Muravjovui-Korikui. Ne tik atsisakė, bet ir pavadino Muravjovą „žmogėdra“. 1864 m. birželio 5 d. Rusijos imperijos valdžia įveda draudimą spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis, kuris galiojo iki pat 1904 m. Tuo pat metu uždarytas „lietuviškos laisvamanybės lizdas“ – Vilniaus universitetas, atimamos katalikų bažnyčios (uždarė 32 katalikų bažnyčias, 52 koplyčias), perstatinėjamos ir verčiamos stačiatikybės maldos namais, į Rusiją ir Sibirą ištremti ištisi lietuvių kaimai į jų namus atkeliant rusų valstiečius. Iš žemėlapių buvo išbrauktas vardas Lietuva – tapome Šiaurės Vakarų kraštu (rus. Severo-zapadnyj krai). Kražių skerdynės – 1893 m. Rusijos administracijos susidorojimas Kražiuose su Kražių parapijos tikinčiaisiais, pasipriešinusiais bažnyčios uždarymui, gyventojų katalikų susirėmimas su Rusijos caro kazokais – dar vienas istorijos puslapis, iliustruojantis baisią imperijos prigimtį.
XX a. Lietuvai atnešė dar didesnių išbandymų. 1918 m. jauna Lietuvos valstybė turėjo kovoti su gruodžio mėnesį į Lietuvą įžengusia Sovietų Rusijos Vakarų armija. Kovos veiksmai baigėsi spalio 2 d. užėmus Daugpilio priemiestį Grivą. Toliau Lietuvos kariuomenė saugojo frontą prie Dauguvos iki 1920 m. sausio 5 d., kai Latvijos ir Lenkijos kariuomenės bolševikus nustūmė dar toliau į rytus. 1940 m. vėl okupacija. Iš viso 1941-1952 m. iš Lietuvos sovietinė valdžia ištrėmė apie 135 500 žmonių. 1945-1952 m. į tremtį išvežta daugiau kaip 32 tūkst. lietuvių vaikų. Iki šiol nežinomas tikslus žuvusiųjų tremtyje skaičius. Visos Lietuvos nepriklausomybei svarbios datos: Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji mums nuolat primena apie kruviną Rusijos vaidmenį tuose įvykiuose: Pskovo desantininkų aukos prie televizijos, Rusijoje pasislėpusių OMONO žmogžudžių sušaudyti Lietuvos pasienio pareigūnai Medininkuose ir daugybė kitų prievartos aktų.
Rusija tarsi pasmerkta nebūti demokratiška šalimi. Savo esė „Gimtoji Europa“ Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas pateikia tokią prancūzų rašytojo markizo Astolphe de Custine (1839 m. išleistoje knygoje „Laiškai iš Rusijos“) mintį: „Toje paklusnioje tautoje (…) institucijų įtaka tokia didelė, kad net kraštutinių keršto įsisiautėjimų atveju, atrodo, veikia tam tikra disciplina. Sąmoninga ir apskaičiuota žmogžudystė vykdoma ritmingai. Žmonės žudo vieni kitus tarsi atlikdami prievolę, be pykčio, be emocijų, be žodžių. Vienas kitą traiško, vienas kito kūną trypia kaip ant ašies taisyklingai besisukantys mechanizmai.“ Ir dar viena to paties autoriaus citata: „Kremlius yra nepaneigiamas antžmogiškos, nelaimę nešančios esybės tvarinys. Šlovė nelaisvėje – tokią alegoriją išreiškia tas šėtono monumentas, toks neįprastas savo architektūra.“ Praėjo 166 metai, tačiau šios mintys lyg šiandien parašytos ir taip bus tol, kol Rusijoje bus žmonių, nešančių transparantus su užrašu: Lenin, Stalin, Putin.
Arūnas AUGUTIS
