Kapelmeisteris, chorvedys, vargonininkas, kompozitorius Kazimieras Jovaiša brandžiausius gyvenimo metus praleido Rokiškyje: dirbo muzikos mokytoju Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje, rengė vakarus, kūrė, rašė muziką, subūrė moksleivių ir suaugusiųjų chorus, styginį ir pučiamųjų orkestrus. Jo kolektyvai atlikdavo sudėtingą muzikinę programą. Pastebėjęs, kad muzikos mokytojai vargsta, nutarė jiems padėti – parašė pirmąjį Lietuvoje solfedžio vadovėlį.
Būdamas penkerių griežė šeimos kapeloje
Pirmieji būsimo muziko K. Jovaišos mokytojai buvo jo tėvai. Žemdirbių šeimoje augo trys sūnūs ir dukra. Būdamas penkerių Kazimieras šeimos kapeloje griežė smuiku, mokėsi groti vargonais pas Vaškų vargonininką J. Buroką. Būdamas keturiolikos Kazimieras prašė tėvų išleisti jį mokytis į Kauną, J. Naujalio vargonininkų mokyklą. Neaišku, ar ją baigė: mat mokslus nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.
Senelio biografija domėjęsis anūkas Robertas Petronis prisiminimuose užrašė: „Karjerą pradėjęs šeimos kapeloje ir pajutęs, kad muzika yra jo pašaukimas bei gyvenimo prasmė, K. Jovaiša drąsiai žengė savo pasirinktu muziko keliu. Dirbo vargonininku, buvo Juozo Naujalio, mūsų šalies muzikos istorijoje vieno žymiausių vargonininkų, mokinys.“ Tarnaujant carinės Rusijos kariuomenėje, K. Jovaišai teko garbė betarpiškai bendrauti su paskutiniuoju Rusijos imperatoriumi Nikolajumi II ir jo šeima. 1914 m. jis grojo caro vasaros rezidencijoje Livadijos rūmuose netoli Jaltos.
Muzikinės kultūros ugdytojas
Brandžiausius gyvenimo metus (1933-1948) K. Jovaiša praleido Rokiškyje mokytojaudamas Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Gabus muzikas greitai įsijungė į mokyklos kolektyvą, rengė vakarus, kūrė, rašė muziką. Mokykloje jis subūrė moksleivių ir suaugusiųjų chorus, styginį ir pučiamųjų orkestrus. Chorai atlikdavo sudėtingą programą: liaudies dainas, himnus, kantatas, operų ir operečių arijas ar paties vadovo kompozicijas.
Buvęs K. Jovaišos mokinys Jonas Gagiškis prisiminimuose, spausdintuose leidinyje „Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokyklai – 75“ rašė: „Tai vienas pagrindinių gimnazijos muzikinės estetinės kultūros ugdytojų, skambančiųjų deimančiukų ieškotojas. Sumanus, kūrybingas, neišsemiamos energijos muzikantas, Apvaizdos apdovanotas absoliučia klausa. Jam pakluso visi muzikos instrumentai, o kūrybai – visi žanrai, Rokiškio gimnazijai su kaupu atidavė brandžiausią savo amžiaus dešimtmetį.“
J. Tumo-Vaižganto gimnazijos istorija domėjęsis šviesaus atminimo pedagogas Vytautas Vajega pasakojo apie 1990 m. lapkritį vykusį minėjimą, skirtą šio muziko 100-osioms gimimo metinėms paminėti. V. Vajega įsitikinęs: kai K. Jovaiša dirbo mokykloje, buvo pasiektas aukštas muzikinio auklėjimo lygis. Gabaus chorvedžio suburti chorai Panevėžio zonos apžiūrose laimėdavo aukščiausias vietas. Gimnazijoje buvo pastatyta keturveiksmė operetė „Metai“. Jai tekstą parašė mokiniai, pavaizdavę savo gyvenimą per visus metus, o muziką sukūrė K. Jovaiša.
Renginiuose skambėdavo dūdų orkestrų muzika
Muzikos mokytojas daug jėgų ir energijos įdėdavo į gimnazijoje kasmet rengiamus didžiuosius vakarus. Mokinys J. Gagiškis prisiminė, jog „paprastai būdavo statoma pjesė, dažniausiai operetė, misterija ar koks sceninis renginys, kur galėjo pasireikšti kiek galima daugiau gimnazijos talentų – literatūros, vaidybos, plastikos, muzikos, net tapybos. Geležinis mokytojų J. Tarvydo, A. Krasnickaitės, P. Simanavičiaus, K. Jovaišos kvartetas, atsinešęs intelektualinę patirtį iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto, iš Europos miestų, užmiršęs save, vedė į sceną nedrąsius kaimo vaikus“.
1935 m. Vasario 16-osios proga gimnazijoje pastatyta Miko Petrausko operetė „Consilium facultatis“, o gegužę surengtas didelis koncertas, skirtas antrosioms J. Tumo-Vaižganto mirties metinėms paminėti. Renginyje giedojo mokinių choras ir orkestras.
Muzikos mokytojas K. Jovaiša buvęs didelis entuziastas: jei trūkdavo instrumentų, ieškodavo, kur galėtų juos nusipirkti. Visus instrumentus išdalindavo mokiniams, griežtai reikalavo juos prižiūrėti, drausdavo net liesti svetimą dūdą. Okupacijos metais jis bandė išsaugoti visus instrumentus. Kadangi trūko vadovėlių, K. Jovaiša juos parašė ir išleido. Manoma, kad jis pats finansuodavo ir vadovėlių leidybą.
Sudegė namai ir kūriniai
Gyvendamas Rokiškyje K. Jovaiša, sulaukęs brandaus amžiaus, sukūrė šeimą. Jo žmona Bronislava buvo apie 20 metų jaunesnė. Šeima užaugino tris vaikus. Dviejų dukrų gyvenimas buvo susietas su muzika: vyresnioji Darija Petronienė Rokiškio muzikos mokykloje mokė vaikus groti akordeonu ir pianinu, o Marija Černienė, smuikininkė, dirbo mokytoja įvairiose Panevėžio mokyklose. Sūnus Eugenijus Talino (Estija) dailės institute baigė meninio odos apdirbimo specialybę, turėjo daug užsakymų.
Šeimai ypač sunkūs buvo 1941-ieji. Maestro buvo įgrūstas į saugumo rūsius, tardomas. Nuo tremties jį išgelbėjo muzika. Muziko žentas Juozas Petronis pasakojo, jog saugumiečio laidotuvėms reikėjo orkestro. Rokiškyje buvo vienintelis, vadovaujamas K. Jovaišos. Orkestrantai atsisakė groti be vadovo.
Žmona B. Jovaišienė buvo ištremta į Sibirą. Grįžti jai į tėvynę padėjo įtakingas pareigas užėmęs Justas Paleckis. Su juo K. Jovaiša susipažino gyvendamas Rygoje: J. Paleckis lankė lietuvių chorą. Kai B. Jovaišienė grįžo iš tremties, šeima dėl saugumo persikėlė gyventi į Panevėžį.
Karo metais sudegė Jovaišų namas ir jame buvę kompozitoriaus kūriniai. Giminaičiai prisiminė, jog didelių nelaimių akivaizdoje maestro išlikdavo ramus, atsidavęs muzikai, reiklus mokiniams, paprastas ir nuoširdus pedagogas.
Ir mylėjo, ir prisibijojo
Pedagogė Elena Vajegienė prisiminė, jog mokiniai mylėjo savo muzikos mokytoją, tačiau šiek tiek prisibijojo. Mat K. Jovaiša buvęs griežtas ir ūmus, nemokšas jis pavadindavo „sulūžusiais gramofonais“, kurių „galvos prikimštos samanų“. O K. Klišonis straipsnyje „Mūsų maestro“, publikuotame leidinyje „Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijai – 75“ prisiminė, jog pamatęs išdykaujančius pirmokus, mokytojas užrėkdavo: „Tu, apsamanojęs kelmas, gal tu baloj augęs! Ką darai?“ Nuo tokios žodžių krušos pradinukui net „akys stulpu atsistodavo“, o mokytojas nusisukdavo ir juokdavosi.
Išdykusius mokinius K. Jovaiša statydavo mokyklos vestibiulyje po laikrodžiu. Nors muzikos mokytojas pats rūkė, tačiau mėgo tramdyti rūkorius. „Mokyklos šoniniai laiptai baigiasi palėpe. Ten buvo rūkorių pamėgta vieta – rūkomasis. Kiti mokytojai čia beveik neužsukdavo, o K. Jovaiša čia dažnas svečias. Pagavęs rūkorių be jokio pasigailėjimo tempdavo pas direktorių“, – prisimena K. Klišonis.
Kasmet K. Jovaiša kovo 4-ąją švęsdavo savo vardadienį. Ankstyvą vardo dienos rytą jį pabudindavo orkestrantų maršas. Mokytojas jį pasveikinusius muzikantus kviesdavo į svečius.
Muzika – duona ir hobis
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje pradėta domėtis K. Jovaišos muzikine veikla, 1990 m. lapkritį surengtas minėjimas, skirtas muziko 100-osioms gimimo metinėms. Po jo šviesaus atminimo pedagogė E. Vajegienė leidinyje „Prie Nemunėlio“ rašė: „Iš atsiminimų iškyla ryškus paveikslas žmogaus, kuriam nuo ankstyvos vaikystės (nuo penkerių metų smuikavo šeimos kapeloje) iki gilios senatvės (sulaukė 93 m. vis dar muzikuodamas ir su malonumu spręsdamas harmonijos uždavinius) gyvenime nebuvo nieko brangesnio už muziką – tai jo duona ir jo hobis. Pats be galo mylėdamas, darė viską, kad kuo daugiau vaikų bei jaunimo pamiltų muziką. Sunku šiandien įsivaizduoti, kiek valandų per parą turėjo dirbti vienintelis gimnazijos muzikos mokytojas ir mokinių bažnytėlės vargonininkas, kad mokykla turėtų didžiulį mišrų chorą, į kurį stengėsi įtraukti visus turinčius balsą ir klausą mokinius, apie dvidešimties muzikantų pučiamųjų orkestrą. <…> Be to, būta styginio, estradinio ir net simfoninio orkestrų, o kur dar vokaliniai ansambliai, duetai, solo…“
Pamokose – mirtina tyla
Minėjime maestro duktė M. Černienė savo tėvą prisiminė kaip muzikos entuziastą, kuris stengėsi į muzikos kolektyvus įtraukti vaikus iš gatvės. Keli berniukai, pradėję dainuoti choruose, groti orkestruose, po daugelio metų jam rašė laiškus, dėkojo už patarimus. Maestro savo gyvenimą skirstė į etapus pagal gyvenamąją vietą. Pasakodamas apie praeitį jis mėgo sakyti: „Tai buvo Linkuvos, Laižuvos, Rokiškio ar Panevėžio laikais…“ Dukra pas tėvą mokėsi solfedžio. Prisimena jį buvus labai reiklų, jo pamokose viešpataudavo mirtina tyla.
Šimtųjų gimimo metinių minėjime dalyvavo ir viena mylimiausių K. Jovaišos mokinių, lietuvių operos primadona I. Jasiūnaitė. Jos atmintyje išliko mokslo metų pradžioje arba svarbiomis tautai dienomis vykusios pamaldos bažnyčioje. Mokytojas K. Jovaiša jai parinko giedoti giesmę, ne tokią populiarią kaip „Ave Marija“, išrašė gaidas, lotyniškus žodžius ir įkalė melodiją. Giedodama ji pajutusi savo didelį balsą. Mokytojas akomponuodavo vargonais.
Solistės I. Jasiūnaitės nuomone, mokytojas mokėdavo įžiebti meilę muzikai, dainavimui. Kai Rokiškyje gastroliavo Kauno operos teatro solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, mokytojas jai liepęs būtinai ateiti ir paklausyti koncerto. „Nustebau, kad solistė gali taip žemai dainuoti. Iki tol maniau, kad turėdama žemą balsą, soliste negalėsiu būti“, – minėjime sakė I. Jasiūnaitė. Šio renginio vaizdo įrašas saugomas Rokiškio krašto muziejuje.
Geraširdis, išdalijęs maršų natas
Žymaus muzikos pedagogo palikimas nebuvo kaupiamas. Geraširdis mokytojas lengva ranka visiems dalijo maršų, dainų natas. Jubiliejiniame renginyje, skirtame muziko šimtosioms gimimo metinėms, mokyklos pedagogai, buvę K. Jovaišos mokiniai siūlė surinkti ir išleisti jo kūrinius, tačiau iki šiol to nėra padaryta.
Įamžinti muzikanto vardą buvo pasiryžusi Rokiškio muzikos mokykla. Tuomet jai dar nebuvo suteiktas Rudolfo Lymano vardas. 1999, 2003 ir 2005 m. vyko maestro K. Jovaišos vardo pučiamųjų instrumentų atlikėjų konkursiniai festivaliai. Juose dalyvavo Anykščių, Biržų, Rokiškio, Panevėžio, Utenos bei Latvijos Cėsio, Jėkabpilio pūtikai.
Muzikos mylėtojai, susibūrę į K. Jovaišos atminimo klubą, 2010 m. per Rokiškio miesto 511-ąjį gimtadienį paminėjo maestro 120-ąsias gimimo metines ir surengė jo vardo pučiamųjų instrumentų atlikėjų festivalį. Jame dalyvavo Rokiškio, Biržų, Pasvalio muzikos mokyklų, Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos pučiamųjų orkestrai. Šventę papuošė ir Panevėžio miesto pučiamųjų orkestras „Garsas“.
Beje, būtent nuo šių festivalių išliko tradicija Rokiškio miesto gimtadienio proga miestelėnus budinti orkestro muzika. Tačiau pastaraisiais metais pūtikų konkursai nebeorganizuojami. „Muzikos mokyklos pedagogai puoselėjo viltį mokyklą pavadinti K. Jovaišos vardu, tačiau taip neatsitiko. Vardas turi įtakos tradicijoms, gal todėl ir orkestrų festivaliai nutrūko, tačiau vieną dieną imsime ir vėl su trenksmu susigrąžinsime tai, ką mėgo muzikantų kolektyvas“, – prasitarė Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos direktorius Albertas Mikulėnas.
Rokiškyje gyvenantis maestro žentas J. Petronis sako, jog giminės gretos retėja: vyresnės kartos iškeliavo anapilin, jaunesnės – emigruoja į užsienį. Anūkas R. Petronis, ėmęsis propaguoti senelio veiklą, kuriasi Norvegijoje. „Liko tik prisiminimai ir krūva šeimos nuotraukų“, – skėstelėjo rankomis pašnekovas.
Gyvenimo faktai
K. Jovaiša gimė 1890 m. rugpjūčio 16 d. Vainekonių kaime (Biržų r.).
Groti įvairiais instrumentais mokėsi iš šeimos narių, Vainekonių vargonininko J. Barkausko, Vaškų – J. Buroko.
1913-1914 m. vargonavo Laižuvos (Mažeikių r.) bažnyčioje, tuomet šioje parapijoje kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas.
1914-1917 m. tarnavo Rusijos armijoje, griežė Jaltoje, caro Livadijos rūmų reprezentaciniame orkestre.
1917-1918 m. Rygoje (Latvija) vadovavo lietuvių draugijų „Rūta“ ir „Žvaigždė“ chorams, rengė lietuviškus vakarus, statė operetes.
1918-1933 m. Linkuvos gimnazijos mokytojas.
1928 m. eksternu baigė Klaipėdos muzikos mokykloje dainavimo ir muzikos mokytojo specialybę.
1933-1948 m. dirbo muzikos mokytoju Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje.
1945 m. kaip politinis kalinys kalintas Panevėžyje, žmona ištremta į Velsko (Archangelsko srityje) lagerius.
1948-1960 m. – Panevėžio pirmosios vidurinės, Panevėžio pedagoginės ir Panevėžio muzikos mokyklų mokytojas, chorų ir orkestrų vadovas, kapelmeisteris.
1925 m. išleido choro dainų rinkinį, 1936 m. – pirmąjį lietuvišką „Solfedžio“ vadovėlį, 1938 m. – pradinėms ir vidurinėms mokykloms elementariosios muzikos teorijos ir solfedžio vadovėlį „DO-RE-MI“.
1966 m. vaikų muzikos mokykloms parašė „Solfedžio“ ir „Dvibalsio solfedžio“ vadovėlius, tačiau jų neišleido.
Buvo Rokiškio rajono ir Panevėžio miesto dainų švenčių dirigentas, respublikinių dainų švenčių konsultantas.
Žinomiausi kūriniai: operetės „Dvylika mėnesių“, „Perlų vainikas“, „Žvaigždžių takai“, „Mokinio sapnas“, „Krūminė-dievaitė“, kantata „Vaižgantui“, „Birutės himnas“. Pučiamųjų orkestrams sukūrė siuitą „Rytas“, keliolika maršų („Atskrend sakalėlis“, „Artojas“, Žaliojoj girelėj“), valsų („Šilelis“, „Siuntė mane motinėlė“), suktinius ir liaudies melodijų pynes.
Žinomi mokiniai: Rokiškio krašto garbės pilietė solistė Irena Jasiūnaitė, birbynininkas Povilas Samuitis, kompozitoriai Juozas Pakalnis, Vytautas Mikalauskas, chorvedžiai Klemensas Griauzdė, Antanas Gradeckas, Augustinas Kepenis, Juozas Pėželis, Antanas Virbickas, Donatas Baltrūnas.
Mirė 1984 m. vasario 17 d. Rokiškyje, palaidotas Panevėžio kapinėse
Rokiškio krašto muziejaus, Juozo Petronio asmeninio archyvo nuotr.
Parengė Dalia Zibolienė
