Rokiškėnė Elena Matuzonienė tik ranka moja išvydusi naujoviškai, cheminiais ryškiaspalviais dažais nudažytus, lipdukais išdabintus velykinius kiaušinius. Liaudies meistrė įsitikinusi: tikrąją šv. Velykų nuotaiką į namus atneša tik kruopščiai, negailint laiko ir pastangų pagal senovines tradicijas puošti margučiai. E.Matuzonienės kūriniai – vašku marginti margučiai – saugomi Krašto muziejaus fonduose.
Kūrė pati
Mūsų krašte populiariausias margučių dažymo būdas – kiaušinius apvynioti svogūnų lukštais, žolelėmis ir virti dažuose. Rečiau margučiai puošiami vaško raštais ar skutinėjami. E.Matuzonienė prisiminė, kad ji vaikystėje Velykoms kiaušinius dažydavo kaip įprasta: svogūnų lukštais ir dažais. Marginimu vašku moteris susidomėjo vaikų susilaukusi: norėjo juos pradžiuginti gražesniais, nematytų raštų margučiais. Dažų paruošimo paslapčių, įkvėpimo raštams sėmėsi iš kaimui skirtų laikraščių, moteriškų žurnalų. „Ir senovinius marginimo raštus kopijavau, ir savus kūriau. Mano būdas toks: mėgstu eksperimentuoti“, – pasakojo ponia Elena.
Ji turi menišką sielą ir nemenką liaudies amatų, tradicijų kraitį. „Piešti, tapyti mėgau nuo pat mažumės. Jaunystėje studijavau Maskvos liaudies kūrybos universitete piešimą ir tapybą. 10 metų Rokiškio mašinų gamykloje dirbau dailininke. Domėjausi tautodaile: tapiau, audžiau. Man suteiktas Liaudies meistrės vardas“, – pasakojo p. Matuzonienė.
Iš ilgesio ir liūdesio
Ilgus metus įmantriais vaško raštais dabinti kiaušiniai buvo jos vaikų, vėliau anūkų džiaugsmas. Požiūrį į margučius pakeitė lūžis gyvenime: prieš kelerius metus kartu su vyru iš Rokiškio persikraustė į atokų Kuokšių kaimą (Kamajų sen.). „Kaime gyvenome porą metų. Vyras vis ūkio darbais užimtas, o man ten liūdna buvo. Pradėjau žoleles rinkti, verbas rišti. Taip kaimas tapo mano kūrybinėmis dirbtuvėmis. Kartą pasiūlė man surengti verbų parodą. O prie verbų puikiai tinka margučiai, tad sėdau jų marginti“, – pasakojo ponia Elena. Ilgas, kruopštus, kūrybingas darbas tapo tikra atgaiva sielai. Parodai muziejuje ji išmargino per 100 kiaušinių. Apie 30 pačių gražiausių iki šiol saugomi Rokiškio krašto muziejaus fonduose.
Dažai – liaudiški
Išpuošti margutį vaško raštais – ne kelių minučių darbas. Net išlavintą dailininkės ranką turinti ponia Elena margindama jį užtrunka. Geriausiai tinka balti kiaušiniai, rudus verčiau palikti skutinėjimui. Tačiau jei namuose baltų kiaušinių nėra, tiks ir rudi, tik pirmiausia reikia juos nubalinti. „Rudas tik kiaušinio lukšto paviršius. Pamerkus į acto tirpalą, lukštas pabąla“, – vieną iš daugybės marginimo paslapčių išdavė ponia Elena.
Pirmiausia marginimui paruošiami dažai. Ne veltui jie ruošiami iš anksto– vašku marginti kiaušiniai merkiami į šaltus dažus. Modernių, parduotuvėse siūlomų ryškių dažų menininkė nesirenka: jų spalvos nenatūralios, nelygiai nudažo ir greitai nusiplauna. Geriau tinka natūralūs, blogiausiu atveju –medvilnei skirti dažai.
Spalvų išgavimas
Natūralūs dažai verdami iš gamtinių medžiagų. Itin graži juoda spalva išgaunama pavirinus ąžuolo žieves ir surūdijusį gelžgalį. Svogūnų lukštais (priklausomai nuo jų kiekio) išgaunami šilti tonai: nuo ryškiai geltonos iki rudos su bordo atspalviu. Samanine žalsva kiaušinius nudažo smulkių džiovintų žolyčių nuoviras. „Jei tokių neturite, tiks ir senų, nebenaudojamų vaistažolių nuoviras“, – patarė ponia Elena.
Dažant kiaušinius medvilniniais dažais, kad spalva nenusiplautų, pilama acto ir beriama druskos. Ar ir liaudiškiems dažams ruošti reikia šių ingredientų? „Teoriškai galima apsieiti ir be jų. Tačiau aš visuomet beriu druskos ir šliūkšteliu acto. Dėl visa ko“, – pasakojo ponia Elena.
Sugalvojo sukinius
Vašku marginami iš anksto išvirti kiaušiniai (jeigu jie marginami dovanoms ar parodai, tuomet virti nereikia – užtenka pradurti iš abiejų galų ir išpūsti trynį su baltymu). Menininkė ima pieštuką ir kiaušinyje pažymi svarbiausias rašto detales. Tradiciškai ant lukšto brėžiamos kelios vertikalios linijos nuo vienos viršūnės iki kitos. „Aš sugalvojau brėžti ne tiesias linijas, o sukinius. Taip įdomesni raštai išeina“, – dar vieną gudrybę atskleidė p. Matuzonienė.
Marginimas
Nubrėžus rašto apmatus, lydomas vaškas ir pradedama marginti. „Vašką lydau konservų skardinėlėje. Užtenka mažyčio gabalėlio. Tik viena bėda – lydomas vaškas dvokia“, – perspėjo ji. Ne taip dvokia vašką lygiomis dalimis maišant su parafinu. Svarbu tinkamai sukonstruoti marginimo įrankį: į pagaliuką įkalti vinuką maža galvute. Kuo ji mažesnė, tuo smulkesnis ir dailesnis raštas. Išmarginti vieną kiaušinį prireikia nemažai laiko. Kiek? „Niekada neskaičiavau. Tik žinau, kad pusvalandžio tikrai neužteks“, – sakė margintoja.
Gaila valgyti…
Pirmiausia taškeliais, brūkšneliais, lapeliais marginamos pagrindinės linijos, sukiniai. Po jų piešiami tradiciniai ornamentai: gėlytės, saulutės. Ponia Elena į raštus įpina ir savo sugalvotų motyvų, pavyzdžiui, giedantį paukštį – pavasario šauklį.
Išmarginti kiaušiniai merkiami į dažus ir laikomi 12-24 valandas. „Kuo ilgiau laikysite, tuo intensyvesnė, ryškesnė kiaušinių spalva bus“, – patarė moteris. Tuomet kiaušinis pašildomas, skudurėliu nušluostomas vaškas ir jau galima dėti ant Velykų stalo. Jei yra laiko ir noro, kiaušinius galima marginti keliomis spalvomis – būna labai gražūs. O ar valgyti tokių negaila? „Gaila“, – prasitarė ponia Elena.
Paprastai, bet ne prastai
Jei nėra laiko marginti vašku, gražiai išmarginti kiaušinius galima ir paprastesniais būdais. „Jei kiaušinius rišate svogūnų lukštais, juos geriausia merkti į mėlynus dažus. Kiaušinis nusidažys net keturiomis spalvomis: ruda, geltona, žalsva ir mėlyna. Jei dažysite žaliai, išeis trys spalvos: ruda, geltona, žalia“, – patarė p. Matuzonienė. Kitas būdas: apvirti ryžių kruopas, jose išvolioti kiaušinį ir palaukti, kol jos apdžius. Tada suvynioti į skudurėlį ir merkti į dažus. Dar galima kiaušinius puošti karpiniais ir tada dažyti.
Ar verta tiek stengtis dėl trumpalaikio grožio? „Margindama kiaušinius, kuriu šv. Velykų nuotaiką sau ir namams. Jei šventės laukiu, ilgai jai rengiuosi, tai ir Velykos brangios, džiugios, pakylėtos. O jei per pusvalandį kiaušinius aplipdyčiau pirktiniais lipdukais, tai ir šventė būtų dirbtinė“, – kalbėjo ponia Elena.
Lina Dūdaitė
