Mažieji smalsuoliai padėjo pedagogėms pasirinkti ugdymo kryptį

Rokiškio lopšelio-darželio “Varpelis” priešmokyklinio ugdymo grupės “Saulės zuikučiai” vaikai skatinami pažinti gamtą. Pedagogės sako: “Gamtamokslio ugdymo kryptis – ne auklėtojų sugalvota…”

Idėja pasiteisino
“Varpelio” direktorės pavaduotoja ir priešmokyklinio ugdymo grupės “Saulės zuikučiai” pedagogė Kristina Gasiūnienė tikino, jog gamtamokslio ugdymo kryptis – ne auklėtojų sugalvota. “Prieš porą metų dalyvavome visuotinėje švarinimosi akcijoje “Darom”. Pastebėjome, jog vaikai, rinkdami šiukšles, džiaugiasi ir smalsauja, kaip vadinasi tas ar kitas medis, koks paukštelis čiulba”, – sakė p. Gasiūnienė.
Pedagogės sumanė vaikų susidomėjimą dar labiau paskatinti: p. Gasiūnienė kartu su kolege Rimute Mateikiene į svečius pakvietė Sartų regioninio parko ir Rokiškio miškų urėdijos darbuotojus, kad šie papasakotų priešmokyklinukams apie gamtą.
Idėja pasiteisino.

Raudonlapis ąžuoliukas
Vienas pirmųjų vaikus aplankė Rokiškio miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Julius Adamonis. Prieš porą metų jis “Varpeliui” dovanojo raudonlapį ąžuoliuką. Pasodintas beveik po “Saulės zuikučių” grupės langais, medelis džiugina vaikus. Mažieji gamtos mylėtojai gali stebėti, kaip įvairiais metų laikais keičiasi augalas.
J.Adamonis “zuikučius” lanko kasmet ir kaskart vis daugiau papasakoja jiems apie darželio kieme augančius medžius: beržus, topolius, liepas, egles, kadagius, pamoko nustatyti augalo amžių, papasakoja įdomių dalykų apie mišką, augmeniją.
“Klausytis įdomu ir vaikui, ir suaugusiajam”, – sakė p. Gasiūnienė.

Apie brakonierius
Sartų regioninio parko vyresnysis inspektorius Algis Pažūsis, kaskart viešėdamas pas “Saulės zuikučius”, parodo jiems skaidres. Jose užfiksuoti rajone gyvenantys paukščiai ir žvėrys. Inspektorius papasakoja vaikams, ką kiekvienas gyvūnas veikia, kur gyvena, ar užmiega žiemos miegu, kuo minta, kada dauginasi, kokią vietą užima miško ekosistemoje.
A.Pažūsio pasakojimus pagyvina netradicinės vaizdo priemonės: inspektorius vaikams parodo ūdros, lapės, kiškio išdirbtus kailius.
“Zuikučiai” sužino ir apie medžiotojų naudingą veiklą, ir apie miško bėdas, kurių pridaro niekdariai brakonieriai. Daugelis pirmąkart išgirsta, kad medžiotojų pareiga – reguliuoti žvėrių populiaciją. “Kalbėti apie piktadarius yra svarbus prevencinis darbas. Kaip sako patarlė, lenk medį, kol jaunas”, – sakė p. Gasiūnienė.
Darželinukai, p. Pažūsio paraginti, pasirūpino šernų pašaru: vaikai atnešė tiek gėrybių, kad dygliuotieji juo galėjo mėgautis net kelias dienas.

Ežio namas
Dar vienas “Saulės zuikučių” grupės gamtai naudingas darbas – ežiuko namai. Auklėtojos stengiasi vaikus į lauką išvesti kasdien. Jei oras geras, “zuikučiai” keliauja į Liongino Šepkos arba Taikos gatvės parkus. Pastarajame šį rudenį vėjas prilaužė daug šakų. “Jas sumanėme ne į konteinerį išmesti, o ežiuko namą pastatyti. Vaikai šakas surinko, sukrovė į didelę krūvą. Čia galės įsikurti ežys, o ateityje šakos taps puikia trąša parko ekosistemai”, – sakė p. Gasiūnienė.

Antras gyvenimas
Tai, kad “Saulės zuikučiai” nuoširdžiai dirba gamtos labui, “Gimtasis Rokiškis” įsitikino akcijoje “Švarus mūsų ežerėlis”, vykusioje šių metų pavasarį. Vaikai kartu su kitais rajono darželių auklėtiniais kruopščiai tvarkė Rokiškio ežero aplinką.
“Saulės zuikučiai” aktyviai dalyvavo ir Rokiškio rajono priešmokyklinio amžiaus vaikų darbų parodoje “Daiktai atgimsta antram gyvenimui”. Iš saldainių popierėlių jie sukūrė gyvybės medį, o senas patefono plokšteles pavertė saulytėmis.
Vaikai žino: numestą popierėlį ar sutrūnijusią senieną galima prikelti antram gyvenimui.

Išvyka
Pedagogė K.Gasiūnienė viliasi: palikę “Varpelį”, baigę mokyklą ir universitetą, jos auklėtiniai galbūt taps gerais miškininkais ar garsiais aplinkosaugos inspektoriais, tausos florą ir fauną.
Kitąmet “Saulės zuikučių” laukia staigmena: išleistuvių proga “Varpelio” administracija planuoja jiems išvyką į “Ievos žvėryną” Zarasų rajone. Čia vaikai išvys tauriuosius ir dėmėtuosius elnius, muflonus ar draugišką šernę.

Baltasis badas miškui kirto prieš Kalėdas

Aldona MINKEVIČIENĖ

Gamtos mylėtojai skelbia bado pavojų miško gyventojams. Žmones, besirengiančius globoti žvėris ir paukščius, aplinkosaugininkai ir medžiotojai įspėja nepadaryti jiems meškos paslaugos.

Reikia meilės,
bet ne per didelės
Sniegingą žiemą sudėtingiausia išgyventi stirnoms: šie gyvūnai mėgsta žolę, o pasiekti ją būna sunku. Todėl stirnos – dažniausios ėdžių lankytojos. Joms nugabentas šienas turi būti nepriplėkęs, nesupelijęs. Kiškių skanėstas – morkos, runkeliai, kopūstai, o štai šernai labiausiai mėgsta bulves. Dygliuotieji atsparesni žiemos negandoms: knysle jie rausia giliai ir susiranda maisto.
Sugedusios daržovės netinka žvėrims šerti. Todėl rekomenduojama į mišką nešti daugiau sausų pašarų.
Šėryklas patariama įrengti atokiau nuo sodybų, o papildyti jas būtina visą žiemą. Įpratę žvėrys kasdien čia ieškos maisto.
Tačiau per didelė meilė žvėrims gali ir pakenkti. Kartais medžiotojai šeria gyvūnus labai gausiai, nes nori, kad jų medžioklės plotuose išliktų kuo daugiau žvėrių, ypač šernų. Toks elgesys žalingas gamtai. Perteklinis šėrimas kenkia natūraliai žvėrių atrankai: silpnesni gyvūnai sugeba išlikti, populiacija didėja, o vėliau ją tenka priverstinai riboti. Medžiotojai yra nustatę maksimalius pašarų kiekius ir dauguma stengiasi jų paisyti. Subalansuotas šėrimas neskatina per didelio žvėrių veisimosi.

Trupinys – paukščiui
Žiemą pagalbos reikia ir smulkiesiems sparnuočiams. Jų lesinimas – ne tik pagalba, bet ir nauda: tai tarsi gyvoji gamtos pažinimo pamoka vaikams ir suaugusiesiems.
Tačiau būtina žinoti, kuo ir kaip lesinti paukščius.
Lesyklas reikia įrengti taip, kad jų neužimtų stambieji sparnuočiai – balandžiai, varnos, kėkštai ar kuosos, kabinti jas arčiau tankių medžių: paukščiams bus lengviau pasislėpti nuo plėšrūnų. Lesyklų šonus galima pridengti tinklu, jame paliekant kelias atviras angas.
Pradėjus lesinti, tą reikės daryti visą žiemą. Jeigu šaltą dieną sparnuotis neras maisto įprastoje vietoje, jis gali žūti. Nedera paukščiams duoti sūdyto, rūkyto maisto. Geriausia į lesyklas paberti kruopų, duonos trupinių, o zyles kartais palepinti didžiausiu jų skanėstu – nesūdytais lašiniais. Kurapkoms iš eglišakių pastatykite “palapinių”, jose ir aplinkui paberkite šieno atliekų.

Gamina inkilus
Juodupės gimnazijos moksleiviai kartu su technologijų mokytoju Algimantu Sabataičiu gamina ėdžias, lesyklėles, inkilus.

Pastarųjų moksleiviai planuoja sumeistrauti 50. Kur juos iškelti, gimnazistams patars Juodupės girininkas Rytis Andriuškevičius.

Rūpinsis
kurapkomis
Gili žiema pavojinga pamiškių gyventojoms – kurapkoms. Šie paukščiai per storą sniego sluoksnį nepasiekia žemės, kur esama maisto.

Kitąmet Rokiškio miškų urėdija kartu su Lietuvos ornitologų draugija pamiškėse statys nedideles eglišakių pašiūres ir papils jose lesalo. Pašiūrėse kurapkos ne tik ras maisto, bet ir pasislėps nuo priešų: lapių, laukinių kačių, šunų.
Pirmieji paukščių “nameliai” atsiras netoli miesto esančių miškų prieigose.
Į pagalbą miškininkams žada ateiti Obelių, Kamajų ir Pandėlio jaunųjų miškininkų būreliai. Jų veiklą koordinuoja Rokiškio miškų urėdijos miško želdinimo inžinierius Kęstutis Kuodis.

Senasis dvaro parkas
Edukacinė programa “Grafai Tyzenhauzai: mokslininkai, rašytojai, mecenatai” – galimybė pažinti Rokiškio dvaro parko augmeniją.

Programos klausytojams muziejininkė Marytė Mieliauskienė pasakoja apie grafą Konstantiną Tyzenhauzą (1786-1853) – garsų anų laikų mokslininką ornitologą.
K.Tyzenhauzo vardu pavadinta vabzdžių gentis (Tyzenhausia), genties Potamogeton rūšis ir genties Chara maurabranginių dumblių rūšis.
Edukacijoje daug dėmesio skiriama K.Tyzenhauzo laikų Rokiškio dvaro parko augalams. 

Norbertas BYČKOVSKIS