Spaudos
Spaudos

Vienas geriausių šio amžiaus medžio skulptorių, su Lionginu Šepka neretai  lyginamas alytiškis Saulius Lampickas  pernai dovanojo Rokiškiui trečdalį visos sukauptos savo kolekcijos. Mūsų miestą medžio skulptorius laiko išskirtiniu ir sako, jog būtent čia tapo tikru drožėju – dalyvaudamas pleneruose, 2000–aisiais ir 2008–aisiais apdovanotas prestižine L.Šepkos premija.
Unikaliems S.Lampicko darbams muziejininkai surado nuolatinę vietą neseniai restauruotame kumetyne. Nemažai jo skulptūrų yra ir prakartėlių ekspozicijoje,  parke prie savivaldybės, privačiose Rokiškio erdvėse…   

Pirmoji premija leido kažką įrodyti skeptikams
S.Lampickas norėjo tapti menininku arba miškininku. Mat užaugo girių apsupty, jo tėvai – miškininkai. Nors drožybos pradžia buvo „labai sunki“, šiandien jis – pripažinimo sulaukęs kūrėjas. „Atsitiko kaip atsitiko. Tegu lieka paslaptis. Gal tai Dievo dovana, kuri tūnojo many ir išsipildė“, – šiandien svarsto Saulius. 
Pirmą kartą į L.Šepkos konkursinę parodą S.Lampickas atvažiavo prieš 15 metų, dar būdamas „žalias“ skulptorius. Prisipažino, kad tuomet skendo ieškojimuose, pasirinkimuose. Bet jau trečią kartą dalyvaudamas buvo paskelbtas nugalėtoju. „Ta premija man buvo reikalinga, net labiau moraline prasme – leido pajusti žemę po kojomis ir kažką įrodyti abejojantiesiems mano talentu“, – yra sakęs menininkas. Alytuje jis buvo pripažintas vėliau nei Rokiškyje. Iš šios paralelės, prisipažįsta, ir jo prielankumas mūsų miestui.
Nors nėra kuklus, tačiau ir savikritikos jam užtenka. S.Lampickas mano, kad „lubų kaip skulptorius dar nėra pasiekęs“. Nesvarbu, kad menotyrininkai yra jo darbus ne kartą aprašę, kūrybos stilių ir braižą apibūdinę, premijomis ir titulais apdalinę. Autoritetu S.Lampicką laiko ir kolegos, ir mokiniai, kurie jau sėkmingai dalyvauja L.Šepkos konkursinėse parodose.
Menininkas yra laimėjęs Alytaus savivaldybės kultūros premiją, pripažintas geriausiu Alytaus apskrities liaudies meistru, jo skulptūrų yra Vengrijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Lietuvoje S.Lampicko išdrožtų kryžių, koplytstulpių, šventųjų ir, žinoma, angelų – devynios galybės. „Tai – mano kosmosas“, – sako Saulius.

Niekas to nesitikėjo 
Daugiau nei prieš metus, uždarant XIII respublikinę prakartėlių parodą, S.Lampickas Rokiškio krašto muziejaus direktorei Nijolei Šniokienei padarė siurprizą – įteikė raštą. „Kaip kūrėjas esu labai dėkingas už paramą LR kultūros ministerijai. Daugiau kaip dešimt metų didelę paramą gaunu ir iš Rokiškio krašto muziejaus: esu kviečiamas į muziejaus organizuojamas kūrybines stovyklas, muziejus yra įsigijęs mano kūrinių“, – rašo S.Lampickas. Būtent todėl savo 50–mečio proga dalį darbų jis pasiūlė perduoti visuomenei. „Tą padaryti man gali padėti muziejus, sudarydamas sąlygas eksponuoti kūrinius, nuolat juos saugoti. Kreipiuosi į Krašto muziejaus administraciją su prašymu priimti mano drožinius nuolatinei ekspozicijai“, – rašė meistras.  
N.Šniokienė nežinojo ką besakyti. „Esam nustebinti, priremti prie sienos. Tai įvertinimas ir rajonui. Turėtume parodyti lankytojams šią jo kolekciją“, – praėjusį vasarį kalbėjo direktorė ir viešai pripažino, kad S.Lampickas – vienas geriausių XXI a. drožėjų. „Iš Alytaus gal ir negražu būtų „atimti“ dalį jo kūrybos, tačiau juk atiduoti dalį kolekcijos Rokiškiui – jo viešai išsakyta valia“, – kalbėjo muziejininkai. „Aišku,  Šepka yra Šepka, bet Sauliaus kūryba irgi unikali, savita, jo teminės kolekcijos išsiskiria ir bendra tema, ir vientisumu, ir originalumu“, – sakė N.Šniokienė. 
O S.Lampickas niekad negaili gerų žodžių muziejininkams. Vertina Rokiškį kaip medžio skulptorių tobulėjimo kalvę ir neslepia, jog prakartėlių, L.Šepkos premijai laimėti skirtos parodos, plenerai jam buvo ir yra stimulas kurti. 

Akiplėšiškas variantas
Kai medžio skulptorius pasiūlė dovanoti mūsų dvarui savo darbus, tarp kultūrininkų net kilo diskusijų, kodėl Alytaus menininko skulptūrinės kompozicijos turėtų būti Rokiškyje, kur rasti joms vietą, gal geriau restauruotose erdvėse rodyti saviškių dailininkų, drožėjų ar kito amato meistrų kūrinius? 
„Bet juk Rokiškis – drožybos sostinė, o S.Lampicko kolekcija sustiprintų šį įvaizdį. Reikia džiaugtis, kad yra tokių žmonių, o muziejuje parodinių erdvių ateityje tik daugės. Gal kada nors ir Gintaras Varnas, Vidmantas Zakarka, Venecijus Jočys (Rokiškio rajono medžio drožėjai – aut. past.) savo kūrinius padovanos“, – „nugesino“ visus dailininkų klubo „Roda“ vadovas Arūnas Augutis. 
Pats S.Lampickas tada buvo atviras: „Tai gal akiplėšiškas variantas, bet man – priimtiniausias. Be to, juk aš esu aukštaitis, iš Rozalimo kilęs.“ 
Jis priduria, kad prieš atiduodamas trečdalį kūrybos Rokiškiui turėjo apsispręsti – rengti galeriją namuose ar kūrinius dovanoti, mat jie namuose nebetilpo. O darbai juk – nekomerciniai, pirkti jų niekas nepirks arba neįpirks. “Be to, norėjau, kad ekspozicija būtų nuolatinė, o ne padėta į saugyklas“, – prisiminė S.Lampickas. Šiandien jis nesiima spręsti ir kalbėti apie meninę Rokiškiui dovanotos kolekcijos vertę. „Gal po 50 metų, kai drožybos neliks, tai bus vertybė, o gal atvirkščiai…“ – kuklinosi menininkas. Tačiau kiek jam yra tekę bendrauti su užsieniečiais, ypač skandinavais, tie į drožybą „žiūri kaip į stebuklą“, kurio Europoje jau nebelikę. 

Apie subtiliausius niuansus
S.Lampicko darbai įvairūs: jis drožia sakralinius kūrinius, kryždirbystės objektus,  mitologinius siužetus, nevengia šių dienų aktualijų padiktuotų temų. Ypač autoriui patinka kurti kompozicijas mėgstamo rašytojo Jurgio Kunčino romanų temomis, sugeba medžio kalba atskleisti subtiliausius rašytojo kūrybos niuansus.
Šiandien Rokiškyje galima apžiūrėti šešiolika S.Lampicko kompozicijų. Daugumos jų temos – padiktuotos J.Kunčino kūrybos, apipintos jo citatomis. „Kodėl įkvepia būtent šis rašytojas?“ – klausiu kūrėjo. „Buvau su juo asmeniškai pažįstamas, todėl norėjau perskaityti tai, ką parašė – noveles, romanus. Patiko tai, kaip jis labai tiksliai apibūdina socialinius dalykus. Tiesiog skaičiau ir jau mintyse mačiau drožinį. Manau, kad J.Kunčinas, kaip ir L.Šepka, dar neišsemtas. Dar daug ką išdrožčiau, bet fiziškai visko padaryti neįmanoma“, – kalbėjo S.Lampickas. O Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė pastebėjo, kad jo kolekcija Rokiškyje – labai vientisa.
„S.Lampicko kūryba, nors išlaikiusi sąsajas su pamatine lietuvių pasaulėžiūra, bet visiškai naujos, savitos interpretacijos. Jo darbai – it gyvenimo citatos, atminties užfiksuotų tikrovės detalių iliustracijos. Justi rankos ir minties tvirtumas – krištolinio  trapumo barokiškai gausiai detalėmis aptaisyti elementai sustatyti į atidžiai apgalvotas kompozicijas“, – rašoma apie S.Lampicką spaudoje.  

Sušildo ir pakrauna energija
Skaidrė Urbonienė, parašiusi įžangą neseniai apie menininką išleistam albumui „Sparnuota medžio drožyba“, teigia, jog „savita S.Lampicko kūryba išsiskiria šių dienų liaudiškosios medžio drožybos kontekste. Drožiniuose atsispindi nuoširdus autoriaus santykis su gamta, religija, mitologija – su visu tuo, iš ko jis semiasi idėjų, ką padiktuoja mintys kūrybai. Menininko darbai alsuoja kartais nostalgiška, kartais liūdnai svajinga, tačiau visada optimistine nuotaika“.
Ne vienas pastebi, kad S.Lampickas „sušildo“, tarsi pakrauna savo drožinius kažkokia energija, kuri žiūrinčiam spinduliuoja tai, ko labiausia trūksta, – viltį ar tikėjimą, svajonę ar meilę.

Susimąstymo kupina nuotaika
Viena svarbiausių S.Lampicko kūrybos dalių vis dėlto yra krikščioniškoji tema: kamerinės šventųjų statulėlės ir mažosios architektūros paminklai. „Pasiremdamas senąja dievdirbiškąja tradicija, skulptorius drožia įvairius Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos atvaizdus – tai ir Rūpintojėlis, Jėzus Nazarietis, Nukryžiuotasis, Šventoji Šeima Prakartėlės scenose, Marija Maloningoji ir Marija Sopulingoji. Dėmesio sulaukia ir įvairūs šventieji globėjai – nuo gaisro saugantis šventasis Florijonas, nuo ugnies ir piktųjų dvasių – šventoji Agota, gyvulių ir pasėlių globėjas šventasis Jurgis, Lietuvos globėjas šventasis Kazimieras. Tačiau daugiausia išdrožta angelų“, – apibendrina S.Urbonienė.
Tiesa, Rokiškyje galime pamatyti vienintelį S.Lampicko angelą: jis – L.Šepkos skulptūrų parke.
Skulptoriaus sukurti mitologiniai personažai, kaip rašo S.Urbonienė, gyvena gamtoje, toje pirmapradėje savo terpėje, ne tik tiesiogiai, bet ir plastiškai – jų galvas vainikuoja gėlių ar lapų vainikai, saulės ratilai, figūras supa lapų girliandos ar žydintys augalai. „S.Lampicko skulptūrėlės pasižymi ramia, santūria plastika, monumentalumu ir dekoratyvumu, lyriška vidinės rimties ir susimąstymo kupina nuotaika – būdingiausiais Aukštaitijos dievdirbiškos tradicijos bruožais“, – rašo S.Urbonienė.

 

 

Reda MILAKNIENĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: