Mylimas, giriamas, gerbiamas, laukiamas ir… „velnioniškai vienas“. Taip apie mūsų žymųjį kraštietį, meilės dainiumi vadinamą poetą Paulių Širvį rašo literatūros kritikai, kūrėjo bendražygiai. O poeto gimtųjų apylinkių žmonės sako: Paulius Lietuvai paliko daug daugiau, nei ji jam dovanojo…
Degučių grynuolis
Net labai pažengusiam mokslui meilė iki šiol tebėra nepavaldi: niekas negali pasakyti, iš kur ji gimsta, kodėl džiugina, skaudina, tirpdo, pakylėja, veši lyg vijoklis lajomis apkabindama. Ir nebepaleidžia, kartais net ir po mirties… Toks didelės meilės išprovokuotas jausmų mišinys Rokiškiui ir Lietuvai pagimdė literatūros grynuolį. Jis – atokaus kaimo vaikas Paulius Širvys, tapęs lietuviško beržo sinonimu, iki šiol tebevirpina širdis jausmo perpildytais eilėraščiais, kurių daugelis virto dainomis. Apie garsųjį mūsų kraštietį Paulių poetas Algimantas Baltakis rašė: „Tai poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas, kaip ir visų didelių poetų.“
Aleksandravėlės kaimo žmonės sako, jog poetas buvo iš tų žmonių, kuris, kartą pašautas, nebeatsigauna. P. Širvys gyvenimo šūvių varpytas, ir ne kartą… Bet liko gyvas kiekvieno kraštiečio, amžininko, literato, įsimylėjėlio širdyje… Rugsėjo 6 d. minėsime 94-ąsias poeto gimimo metines.
Pirštais – per styrančius plaukus
Vienatvė, kurią pats poetas vadino savo dienų meiluže ir palydove, P. Širvį persekiojo nuo vaikystės. Padustėlio kaime (Zarasų r.) gimęs, Degučiuose augęs vaikis būdamas devynerių neteko tėvo, netrukus mirė ir motina. Tragiškai susiklosčiusi gyvenimo pradžia, vaikų namų skonis ir patirta neteisybė jautrią paauglio sielą degino it ugnis, virkdė ir grūdino. Poeto amžininkai nepamena, kad paauglystėje ar vėliau Paulius dėl patirtų skaudžių išgyvenimų būtų kam nors skundęsis. Jo kraštiečiai iki šiol gali atkartoti „širvišką“ mostą – poeto vaikystės užkoduotą išdavikišką judesį, kuriuo Paulius visą gyvenimą mėgindavo paslėpti jaudulį. Jeigu jis staigiu judesiu braukdavo styrančius plaukus, o po to atversta plaštaka nušluostydavo veidą, aplinkiniams buvo aišku – poeto širdį užgulė sunkumas.
Nuo piemens
P. Širvio biografija margesnė už margą genį: netekus tėvų – svetimų gyvulių ganiava už skalsų našlaičio duonos kąsnį, pirmieji „universitetai“ – Dusetų (Zarasų r.) ir Aleksandravėlės pradinės mokyklos, vėliau – Salų žemės ūkio mokykla ir pirmieji kūrybos bandymai.
Buvęs Salų žemės ūkio technikumo dėstytojas Vincas Kriaučiūnas (ekonomistas, nusipelnęs zootechnikas ir vadovėlių bei knygų apie Salas autorius) šiemet išleistoje jo sudarytoje knygoje „Pabūkime kartu“ apie P. Širvį rašo: „Pirmieji poeto literatūriniai žingsniai susiję su Salų žemės ūkio mokykla. Joje daug dėmesio buvo skiriama savišvietai, estetiniam lavinimui, veikė literatų būrelis, kurį lankė ir būsimasis poetas.“ Manoma, kad P. Širvys Salose parašė žodžius dainai, kuri tapo mokyklos himnu, o vėliau kiek pakeistu tekstu virto liaudies daina. Pirmasis būsimo žemės ūkio specialisto P. Širvio eilėraštis „Tegu skamba“ 1939 m. vasario 6 d. išspausdintas „Jaunajame ūkininke“, tačiau pasirašytas ne Pauliaus, o Povilo vardu. Apie mokslus Salose poetas savo autobiografijoje rašė: „Turėdamas šimto litų piemens algelę, atėjau į Salų žemės ūkio mokyklą. Maitindamasis duona ir druska galvojau ištempti iki mokslo metų pabaigos. Nebūčiau ištempęs ir pusmečio“ (ištrauka iš V. Kriaučiūno sudarytos knygos „Pabūkime kartu“). Draugų dėka jam leista nemokamai maitintis moksleivių kooperatinėje valgykloje.
Apie buvusius mokytojus P. Širvys labai jautriai atsiliepė: sakė, kad jie „ne vien karves auginti, rugius sėti mokė, bet ir istorijos, kalbos, literatūros. Taip mokė, kad profesoriams nosį nušluostyti galėjo“ (ištrauka iš V. Kriaučiūno sudarytos knygos „Pabūkime kartu“). Po Salų buvo kursai Gruzdžiuose (Šiaulių r.), vėliau – studijos Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, literatūros kursai Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute.
Į Salas poetas buvo grįžęs praėjus 20-iai metų, į „Poezijos pavasario“ šventę, iš kurios paslaptingai dingo. Poetas buvo aptiktas besiirstantis valtimi Dviragio ežere, paskendęs jaunystės prisiminimuose, kai su bendramoksliais banguojančiuose vandenyse traukdavo ilgesio kupinas dainas. V. Kriaučiūnas P. Širvio svarbą Saloms iliustruoja poeto Jono Strielkūno, tada su P. Širviu viešėjusio Salose vykusioje „Poezijos pavasario“ šventėje, paskubom sukurtu ketureiliu:
Kurgi tu, poete, išėjai?
Juk tenai, už paskutinio spindžio,
Tebelaukia Salos, Kamajai,
Taip, kaip Strazdo arba Vienažindžio.
Gyvenimo universitetai
Tačiau didžioji jo gyvenimo mokykla buvo Antrasis pasaulinis karas: kovos Lietuviškosios divizijos mūšiuose Kurše (Latvija), vokiečių belaisvių mirties stovykla, priverstiniai darbai Vokietijoje. Kurše P. Širvys buvo sunkiai sužeistas, tačiau tvirtas „lietuviškas beržas“ karo išbandymus atlaikė. Poetas 1945 m. buvo demobilizuotas, prasidėjo darbo karjera. Iki 1946-ųjų jis dirbo rajono komjaunimo komitete, septynerius pokario metus darbavosi rajono spaudoje: žurnalisto pradžiamokslį pradėjo „Tarybinio Rokiškio“ redakcijoje, o įgijęs žurnalisto patirties ir pelnęs autoritetą P. Širvys paskirtas vadovauti naujai įkurtam Pandėlio rajono laikraščiui „Spalio pergalė“. Vėliau jis darbavosi savaitraštyje „Literatūra ir menas“, žurnaluose „Moksleivis“ ir „Genys“, Klaipėdos žvejybos laivyne. 1947 m. rugpjūtį žurnale „Literatūra ir menas“ buvo išspausdintas jo eilėraštis „Antkapiai prie kelio“. Tai buvo pirmoji po karo jo publikacija respublikinio lygio spaudoje.
Pirmaisiais pokario metais dirbdamas Rokiškyje P. Širvys karo potyrius bandė sudėti į straipsnius, apsakymus, apybraižas. „Gyvenimas išmokė sukąst dantis, suspausti širdį kaip granatą ir laikyti taip, kad ji nesprogtų. Ant mano kelio buvo ir švelnių, tikrų gėlių, ir apgaulingų erškėtrožių (…). Bet jei kas grąžintų mano kelią – praeičiau jį lygiai taip, kaip praėjau. Gal tik apeičiau kai kurias gėles, kurių nepažinau iš kvapo“, – autobiografijoje apie sielos žaizdas ir patirtus išgyvenimus rašė poetas.
Laikraštyje „Tarybinis Rokiškis“ vis dažniau ėmė rodytis ir jo eilėraščiai, netrukus išstūmę prozos bandymus ir tapę P. Širvio gyvenimo meile ir kančia.
Po vienatvės šydu –
didelė ir jautri širdis
Prisilietus prie P. Širvio kūrybos – kaip prie pulsuojančio šaltinio – kaskart pasisemi neįtikėtinos gyvasties, nepatirto jausmo, būties trapumo nuojautos… Garsus mūsų kraštietis, geras poeto draugas, rašytojas prozininkas, dramaturgas ir žymus visuomenės veikėjas Rimantas Šavelis prisiminimų knygoje „Geriu žalią tylą“ rašė: „P. Širvys buvo vienas, ignoruojamas dėl gyvenimo būdo. Tarsi pripažintas ir kartu – nuošaly… Jis pats yra pasakęs: „Aš taip laukiu pravėręs duris, kad užeitų vagis bet kuris…“
Poeto giminaičiai, buvę draugai bei kaimynai neslepia žinoję jį esant labai jautrios sielos. Esą P. Širvys, išlakus lyg beržas, gražaus balso, puikiai eiliuojantis ir skaitantis eiles, geras šokėjas, merginų akį traukė lyg bites medus.
O ir širdis jo buvusi plati, išsiilgusi artumos ir meilės, kurios mažai tepatyrė vaikystėje. Santuoka subyrėjo, o mergina, tapusi jo mūza, ištekėjo už kito…
P. Širvys dėl visko kaltino save: vienatvė, pramiešiama bohemiško gyvenimo trupiniais, tapo jo dienų meiluže ir palydove. Išbandymų, pripažinimo ir nuopuolių kupinas gyvenimas poetą palaužė sulaukus vos 58-erių.
Aleksandravėlėje minint vieną poeto jubiliejų, jo amžininkai, buvę draugai, kaimynai ir P. Širvio poezijos gerbėjai apie Paulių kalbėjo: „Jei jis pamatytų, kaip čia pagerbiamas jo vardas, labai susijaudintų, imtų visus bučiuoti ir sugadintų visą minėjimą. Meilės, dvasios poetas, neįtalpinamas į standartinius rėmus, pasišiaušęs, nelygintom kelnėm, su miline, tarsi priaugusia prie kūno, išdidus, nepalūžtantis, didžiulės jėgos ir gyvybės žmogus.“
Savas, pažįstamas
ir naujai atrastas
Atrodytų, jog apie P. Širvį sužinoti ką nors naujo nebeįmanoma. Juk jo gyvenimas ir kūryba literatūros specialistų išlukštenti iki smulkmenų, apie jį prirašyta knygų, straipsnių, sudėlioti ir amžininkų, kolegų prisiminimai. Bet šio didelio žmogaus gyvenimas kas kartą – lyg nesibaigiantis romanas, kurį vis norisi pratęsti, papildyti.
Aleksandravėlės kaimo bibliotekininkė Alma Mekšėnienė, prieš porą metų su vietos jaunimu ir suaugusiųjų grupe vykdžiusi kraštotyros projektą „P. Širvys – krašto žmones telkiantis vardas“, prisipažino nė nemaniusi, jog tiek daug naujų detalių apie garsųjį poetą vis dar galima „atkasti“ jo gimtųjų vietų trobose. Kai kuriuos P. Širvio amžininkų tebesaugomus prisiminimus, surinktus aleksandravėliečių kraštotyros kelionių metu, „Gimtasis Rokiškis“ jau anksčiau yra publikavęs.
„Buvau vienas iš paskutinių žmonių, mūsų kraštuose mačiusių Paulių. Prisimenu, buvo 1978 metų rugiapjūtė. Sėdėjom ir valgėm pietus Onos Araminienės namuose Degučiuose (Obelių sen.). Žiūrim – lauku ateina Paulius. Kaip visada: atlapotu švarku, vėjo pašiauštais plaukais, viena kojinė raudona, kita mėlyna. Iki trečios nakties sėdėjom su juo ant akmens, klausiausi Pauliaus pasakojimų, kaip jį išvežė į kažkokią jūrą, apie karą“, – pasakojo Linas Sinkevičius iš Aleksandravėlės. Paryčiais poetas išėjo pas gerą savo draugą, girininką Kazimierą Nevelskį. Jį sutikęs Paulius kaskart sakydavo: „Tik nekirsk, Kazimierai, beržų.“ Šį priesaką žinojo visi, kuriems teko artimiau bendrauti su poetu.
L. Sinkevičiaus atmintyje Paulius liko jaunas, gražus ir labai stiprus. „Kartą mačiau, kaip jis vienas per „vakarušką“ keturis vyrus į „prūdą“ miestelio centre įmetė, nes šie kėlė peštynes. Paulius neapkentė neteisybės“, – prisiminė p. Sinkevičius.
Degučiuose gyvenanti Vanda Gigelevičienė didžiavosi: jai teko šokti su P. Širviu, o su jos tėvu poetas turėjo daug kalbos. Moteris puikiai prisimena, kad kaimo žmonės Paulių vadindavo Povilu: toks yra tikrasis jo vardas. „Žiūrim, laikraščiai spausdina Širvio eilėraščius, bet ne Povilo, o Pauliaus. Greit išsiaiškinome, jog tai – mūsų Poviliukas, savas“, – pasakojo p. Vanda.
Jos atmintyje išlikusi vieno oficialaus renginio, į kurį buvo pakviestas P. Širvys, detalė. Paprašytas papasakoti apie mokyklos laikus, Paulius, tuomet jau gerai žinomas poetas, sueiliavo: „Sėdėdavau gale ir grauždamas pieštuką trukdydavau kažkam…“
O kaip P. Širvys dainuodavo! Puikų balsą jis paveldėjo iš motinos: visada užtraukdavo pirmas ir galėdavo dainuoti visą vakarą.
Aleksandravėlietė Verutė Viršylienė, poeto giminaitė, prisimena, kaip į gimtinę atvažiavęs Paulius deklamuoti eilėraščių eidavo prie beržo, augusio už kluono. Moteris sako, jog šitas kraštas jį labai mylėjo ir tebemyli. Kai poetas atvažiuodavo į mokyklos ar kolūkio renginius, vaikai deklamuodavo jo eilėraščius apie vienišą beržą, prašydavo autografų. Prastą nuotaiką poetas išreikšdavo eiliuota ironija. Verutės atmintin įstrigusios dvi niekur nepublikuoto jo eilėraščio eilutės: „Pilnos kelnės gėlių raudonųjų, kurių aš nuskint negaliu.“
„Paulius buvo tikras „šposininkas“, – pasakojo Bronius Krasauskas iš Aleksandravėlės. Vieną poeto mėgstamų dainuškų („liub gert, liub dainuot, liub pas mergas nuvažiuot“) jis prisimena iki šiol. Esą P. Širvys kaskart ją užtraukęs sakydavo: šio ketureilio jis išmokęs visus, tik Aleksandravėlėje dainuškai „paklausos nebuvo“… Poetas – p. Broniaus dėdė. Žymaus giminaičio viešnagei artimieji statydavo „bromus“. Viešėdamas p. Broniaus tėvų namuose P. Širvys kalbėdavo apie tai, kas jo gyvenime buvo gero, apie skaudžius išgyvenimus atvirauti nemėgo.
Aleksandravėlietė Liucija Pučinskienė poetą pažino ne iš knygų: ji, mokinė, P. Širvį puikiai prisimena iš vieno „Poezijos pavasario“ renginio. Kolūkio pirmininkas Vytautas Repšys pasirūpino įrengti labai gražią baltų lentų estradą. Liucija pirmininkui parašė kalbą, kurioje buvo žodžiai žymiems literatams pasveikinti: „Mėlyna paukštė, mėlyna paukštė baltam pasauly yra.“ Šiuos žodžius p. Liucija buvo perskaičiusi rajono laikraštyje „Spalio vėliava“. „Kai dainuoja per radiją, lyg nieko negirdžiu, o vos tik suskamba daina P. Širvio žodžiais, iš karto atpažįstu“, – sakė p. Liucija.
Stasia Pauliukienė iš Aleksandravėlės mena, kaip poeto apleistą gimtąją sodybą sulygino su žeme, išpjovė jos obelis. Vėliau mokiniai tą vietą apsodino beržais. „Kai Paulius lankydavo gimines, pažįstamus, šie jam pyragus kepdavo. Maistui jis buvo neišrankus, tik labai mėgdavo sriubą“, – prisiminė p. Stasia.
Atidavė Vilniun…
Aleksandravėliečiai yra pasakoję, jog garsenybe tapęs ir Vilniuje apsigyvenęs P. Širvys pasikeitė: į tėviškę atvykdavo nebe vienas, kaip anksčiau, o su palyda. Poeto kraštiečiai girdėjo kalbų, esą dėl bohemiško gyvenimo būdo Rašytojų sąjunga jo vieno į keliones nebeleisdavo. Tai, kad P. Širvys mėgo griausmingai pasilinksminti, vietiniams niekada nebuvo paslaptis. O būdamas per daug doras ir teisingas, jis dažnai įsiveldavo į muštynes, nes gindavo „teisybę“ ir pats nukentėdavo. Tačiau nei poeto būdas, nei paprasta apiplyšusi jūreiviška jo eilutė, kurią jis vilkėdavo per susitikimus, kraštiečių neglumino ir meilės bei pagarbos niekada neaptemdė.
Poeto gimtųjų vietų žmonės žinojo: gražiausius ir jausmingiausius eilėraščius Paulius rašė išlenkęs taurelę, ja maldė ir širdies sopulius bei vienatvės kančias. Todėl ir nesmerkė, kad šis savo širdies išgyvenimus skandino taurėje. O ši labai anksti suskilo.
Meilės lyrikos mūza
Kalbėti apie P. Širvį neprisiliečiant prie jo išgyventos didžiosios meilės – neįmanoma, nes ji yra poeto kūrybos pagrindinis leitmotyvas. Šviesiaplaukė Pandėlio krašto mergina Alfonsa, kurią jis vadino Alpunyte, – poeto kūrybos mūza. P. Širvys mylimąją lygino su tolima žvaigžde, o meilę jai – graudžiu Oginskio polonezu. Jai poetas parašė vieną populiariausių eilėraščių „Nelaimei ar laimei tave pažinau…“, dainuojamą iki šiol ir prieš daugelį metų tapusią „liaudies daina“. Poeto laiškuose, kurių dalį Alpunytė išsaugojo, liejosi gilūs jausmai ir skaudūs išgyvenimai: „Su tavimi eičiau ir į patį pragarą, jei tik Tu to norėtum.“ Bet poezijos mūza į audringus poeto jausmus atsakė pasiūlymu, kuris jam prilygo mirties sprendimui: „Mūsų draugystė telieka amžinam prisiminimui.“ Suvokęs, kad jo svajonė dūžta ir pasijutęs tuščias kaip dykuma, savo kraujuojančią širdį P. Širvys išliejo eilėraščio žodžiais: „Juokis, klajūne, laimę praradęs, juokis, nors plyšta širdis.“ Poeto laiškus buvusi jo mylimoji prieš keletą metų perdavė Rokiškio Juozo Keliuočio viešajai bibliotekai, ir jie tapo vertinga P. Širvio literatūrinio palikimo dalimi.
Poeto gyvenime būta ir daugiau meilių, bet nė vienos tokios stiprios, kaip Alpunytei. P. Širvys išgyveno dėl nenusisekusio vedybinio gyvenimo, graužėsi per mažai dėmesio skyręs dukrai, retkarčiais gailėjosi daug laiko iššvaistęs tuščiai.
Širvį „išnarstė“
P. Širvio kūrybinio palikimo galėtų pavydėti net patys produktyviausi literatai: jei ne kiekybės, tai kokybės – tikrai. P. Širvio eilėraščiai sudėti į poezijos rinkinius, lietuvių poetų kūrybos antologijas, apie neeilinio talento kūrėją ir jo kūrybos palikimą parašyta daugybė straipsnių, kūrybos apžvalgų, prisiminimų knygų. P. Širvio gyvenimas ir kūryba – lyg neišsenkantis šaltinis poetinių miniatiūrų, literatūrinių kompozicijų, dokumentinių filmų kūrėjams.
Tačiau apie meilės dainiaus gyvenimą, nulėmusį ir kūrybinį palikimą, išsamiausiai parašė žymus literatas Valdemaras Kukulas. Tarsi atiduodamas savo pirmtakui duoklę, V. Kukulas poeto gyvenimo knygą sudėliojo lyg brangų ir sudėtingą vitražą: detalių kampų nė kiek negludindamas, tik meistriškai įmontuodamas ir derindamas prie jausmo, laiko bei įvykių tėkmės.
Knygai „Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos“ V. Kukulas medžiagą rinko daugybę metų, bet užbaigti jos nebespėjo. Leidyklai vyro darbą perdavė V. Kukulo našlė Deimantė. Šių metų vasario 6 d. Rašytojų klube Vilniuje vyko knygos pristatymas. Literatūrologai teigia, jog ši knyga yra plačiausias P. Širvio biografijos ir kūrybos atvaizdas, kupinas ne tik žinių, pasakojimų, legendų ar amžininkų liudijimų, bet viskas tarsi persijota per knygos autoriaus ilgamečius tyrinėjimus.
Daina paliko
P. Širvio kūryba vadinama literatūros grynuoliu, daugelis jo eilėraščių tapo dainomis. Aleksandravėlės žmonės didžiuodamiesi sako: „Mūsų Paulius Lietuvai paliko daugiau, nei ji jam dovanojo.“ Rokiškio kraštas savo poetą įamžino suteikdamas jo vardą gatvėms, Aleksandravėlės mokykla, tiesa, prieš keletą metų uždaryta, buvo pavadinta Pauliaus Širvio vardu. Poeto gimtinėje – paminklinis akmuo, o Aleksandravėlės parke – vieno garsiausių Lietuvos medžio skulptorių Ipolito Užkurnio išskaptuota masyvi P. Širvio skulptūra iš ąžuolo. Per kelis dešimtmečius skulptūra gerokai sutrešo, todėl buvo restauruota mūsų krašto drožėjo Vidmanto Zakarkos ir sugrąžinta. Tam, kad daug metų džiugintų Aleksandravėlės kraštą, pelnytai besididžiuojantį, jog jų žemė Lietuvai užaugino legendinį meilės poetą P. Širvį, iki šiol nepralenkiamą subtilaus jausmo ir meilės menine išraiška.
***
Paulius Širvys
Gimė 1920 m. rugsėjo 6 d. Padustėlio kaime (Dusetų valsčius), mokėsi Dusetų ir Aleksandravėlės pradinėse mokyklose.
1940 m. baigė dvimetę Salų žemės ūkio mokyklą, įstojo į kontrolasistentų kursus Gruzdžiuose.
1940–1941 m. mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Karas jį užklupo Švenčionėlių poligone. Kovojo Raudonojoje armijoje, du kartus buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, atsidūręs karo belaisvių mirties stovykloje (prie Minsko), iš kurios pabėgo. Sugautas ir išsiųstas į Vokietiją darbams, iš ten bėgo tris kartus. Kaip eilinis Lietuviškosios divizijos kareivis dalyvavo mūšiuose Šiaurės Lietuvoje ir Kurše, buvo sužeistas.
1945 m. rudenį iš kariuomenės paleistas.
Nuo 1946 m. dirbo Rokiškio apskrities laikraščio „Tarybinis Rokiškis“ redakcijoje.
1950–1952 m. – Pandėlio rajono laikraščio „Spalio pergalė“;
1952 m. – Dūkšto rajono laikraščio „Komunizmo švyturys“;
1952–1953 m. – Merkinės MTS politinio skyriaus laikraščio „Socializmo pergalė“ redaktorius, vadovavo Pandėlio rajono spaustuvei.
1954–1955 m. dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“.
1957 m. Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute baigė Aukštuosius literatūros kursus.
1958–1962 m. žurnalų „Moksleivis“ ir „Genys“ redakcijų korespondentas.
1967–1969 m. dirbo Klaipėdos žvejybos laivyne: iš pradžių paprastu jūreiviu, vėliau – tolimojo plaukiojimo laivo vairininku.
Mirė 1979 m. kovo 27 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Poeto žmona Birutė gyvena Kaune, jų dukra Dangė – JAV.
Aldona Minkevičienė
