Atrodytų neįtikėtina, tačiau kuo geriau gyvename, tuo daugiau pavojingų atliekų tenka… miškams. Jeigu nieko nekeisime, ateityje išsiruošę į miškus grybų ar uogų čia kvėpuosime ne grynu oru, o sveikatai kenksmingais junginiais. Juos skleidžia išmesti televizoriai, akumuliatoriai, buitinė technika, šiferis, padangos, kitos gamtą naikinančios medžiagos. Dėl šios priežasties kasmet aplinkosaugininkai rašo raštus savivaldybei, miškininkai skaito paskaitas moks-leiviams, tačiau padėtis kol kas negerėja…
Švarinimo akcijos
Rokiškio miškų urėdijos miškų urėdas Rimantas Kapušinskas, kalbėdamas apie miškų užterštumą pavojingomis medžiagomis, įvardijo tris didžiausias problemas: be jokios atsakomybės mėtomos automobilių padangos, panaudoto šienainio polietileninė plėvelė ir plastikinė tara. Deja, šių pavojingų medžiagų miškuose kasmet daugėja. Anot pašnekovo, čia patenka ir statybinės medžiagos, kurių atsikrato remontuojamų namų ar butų šeimininkai. Tai – gelžbetonis, įvairių rūšių tinkas bei statybinės atliekos.
Urėdas R.Kapušinskas sakė, jog miškų švarinimo akcijų metu minėtos pavojingos medžiagos surenkamos iš pakelių bei pagriovių. Tokių šiukšlių ypač gausu miškuose netoli sodų bendrijų, šalia miesto, miestelių ar gyvenamųjų vietovių. Anot urėdo, šiukšlių sankaupos ne tik gadina estetinį vaizdą, bet ir kenkia gamtai. Nuo išmestos stiklo šukės gali kilti gaisras. O ką bekalbėti apie padangas ar kitą balastą, kuriuo užverstos poilsio aikštelės…
Atliekų daugėja
Urėdas R.Kapušinskas pastebėjo, jog miškus gausiau imta teršti po to, kai neliko įvežamų padangų apskaitos. Kitas neigiamas dalykas – pastaraisiais metais atsirado daug įrenginių, kuriais pakuojamas šienainis gyvuliams. Būtent todėl miškuose didėja naudotos plėvelės atliekų kiekiai. “O kur dar plastikas, kuriuo užteršti beveik visi miškai?” – retoriškai klausė urėdas.
Šiandien pavojingų medžiagų kiekiai miškuose, anot p. Kapušinsko, gerokai didesni nei ankstesniais metais. Pakelėse daugėja šiferio duženų, kurios gamtai taip pat labai pavojingos.
Urėdas, paklaustas recepto, kaip išvengti miškų taršos ar bent ją sumažinti, sakė, jog kelias vienas – auklėjamasis darbas. Mat išaiškinti miško teršėjus dažniausia neįmanoma ar labai sudėtinga. “Visų jų nesugaudysi, mat etikečių ant atliekų niekas nepalieka”, – sakė urėdas. Kaip tokį niekdarį pagauti už rankos? Šviečiamasis darbas, pašnekovo teigimu, vyksta: kalbamasi su moksleiviais, kasmet pavasarį organizuojamos miškų švarinimo akcijos, kurių metų surenkama tonos šiukšlių. Miškų urėdas R.Kapušinskas tiki, jog po tokių paskaitų ar akcijų jaunimas lengva ranka pakelėje nenumes plastikinio butelio ar kitokios šiukšlės.
Gyvybės grandinė
Vyriausioji Aplinkos apsaugos agentūros specialistė Danutė Baronienė kenksmingoms medžiagoms taip pat priskiria degias, sprogstamąsias, chemiškai aktyvias, dirginančias medžiagas. Tai akumuliatoriai, dažai, įvairiais skiedikliais užteršta tara, liuminescencinės lempos, asbestas, chemikalai, vaistai, elektroninė įranga, galvaniniai elementai. Viskas, ką naudojame buityje.
Gyvybės grandinė tampriai susijusi, todėl šios medžiagos, sąveikaudamos su oru ir visu, kas gyva, išskiria ir kitas pavojingas medžiagas, o šios per vandenį, augalų lapus, gyvūniją grįžta atgal pas žmogų. Laikui bėgant sunkieji metalai, tirpios medžiagos patenka į gruntinius vandenis ir daro įtaką gamtai. Ne vienas turbūt yra pastebėjęs, jog kai kuriose vietovėse auga nenormaliai didelės uogos, grybų irgi būna neįtikėtinai gausu. Tai nėra gerai: anot specialistės, gausą gali lemti pavojingos, augimą skatinančios medžiagos.
Ypač pavojingi sunkieji metalai, kancerogenai, sukeliantys vėžį. Jų gausu elektroninėje įrangoje, akumuliatoriuose. Asbesto dulkės, anot p. Baronienės, taip pat labai pavojingos žmogaus sveikatai, dažnai sukeliančios kvėpavimo takų susirgimus.
Į miškus…
Kalbėti apie kenksmingų atliekų poveikį gamtai ir žmogaus sveikatai galima be galo. Deja, guostis nėra kuo. Anot p. Baronienės, į miškus tempiami įvairiausi daiktai: elektroninė įranga, seni televizoriai, šaldytuvai – visa, kuo norima atsikratyti. Prie pavojingų atliekų priskiriamos ir padangos. Anot specialistės, neseniai jų rasta Sėlynės ir Rokiškio girininkijų teritorijose. “O kiek yra užterštų vietų, apie kurias aplinkosaugininkai dar nežino?” – retoriškai klausė p. Baronienė. Ji teigė, tokiais atvejais ieškoma teršėjų. Deja, dažniausia jų niekas neranda. Tuomet atsakomybė už teršiamą mišką skiriama miškų naudotojams, girininkijoms arba privačių miškų savininkams. Tiesa, privačių miškų atliekomis privalo rūpintis savivaldybė.
Griežtai fiksuojamas
Aplinkos specialistė D.Baronienė, paklausta, ar iš tiesų miškai užteršti pavojingomis medžiagomis, ar jau laikas skambinti pavojaus varpais, sakė, jog kenksmingų medžiagų daugėja, mat žmonės geriau gyvena, turi įvairios buitinės technikos, dažnai ją keičia. Tiesa, specialistė guodė: pramonės įmonės vengia į miškus vežti pesticidus, alyvą, naudotus tepalus. Mat ypač pavojingų medžiagų perdavimas atliekų tvarkytojams yra griežtai fiksuojamas, metų pabaigoje privalomi oficialūs atsiskaitymai.
Trūksta informacijos
Daugiausia miškus teršia privatūs asmenys. Įdomu, kodėl taip yra? Anot p. Baronienės, tikriausia trūksta informacijos, kur galima priduoti pavojingas atliekas. Toli gražu ne visi žino, kad jos priimamos stambiųjų atliekų surinkimo aikštelėje K.Donelaičio gatvėje. Specialistė D.Baronienė mano, jog savivaldybės administracija galėtų labiau pasirūpinti, kaip paskleisti tokią informaciją. Beje, šiandien įkurta nemažai instancijų, besirūpinančių miškais. Tačiau kol kas pasitvirtina patarlė “Daug auklių, vaikas – be galvos”. “Manėm, atsirado Regioninis atliekų tvarkymo centras, ir viskas dabar gerai. Tačiau mažai kas pasikeitė”, – sakė p. Baronienė. Ji siūlė išeitį – būtina šviesti visuomenę.
Retas susimąsto apie tai, jog taršos procesas jau vyksta ir vyks, net jei nuo šiandien į mišką nebepatektų nė viena pavojinga šiukšlė. “Padangos, sunkieji metalai dirvožemyje išsilaiko labai ilgai. Turime juos pašalinti arba nieko gero nebus”, – sakė p. Baronienė. Ji mano, kad savotiškai kenkia ir miškus prižiūrinčių instancijų pareigūnų nesusikalbėjimas bei lėšų trūkumas. Aplinkosaugininkai, radę pavojingas šiukšles, rašo savivaldybės administracijos direktoriui privalomą nurodymą ir reikalauja jas išvežti. Tačiau jis, anot p. Baronienės, aiškina, jog savivaldybės neturi pinigų.
Seniūnijos tvarkosi
Atsakomybė šalinti pavojingas atliekas neretai numetama seniūnams. “Kito kelio nėra. Kartu su girininkais, viešuosius darbus dirbančiaisiais mėginam “vyniotis”, – sakė Kamajų seniūnijos seniūnas Vytautas Vilys. Tiesa, jis prisiminė atvejį, kai savivaldybė apmokėjo padangų išvežimo iš miško išlaidas Gamtos apsaugos fondo lėšomis. Paprastai minėtus darbus atlikti seniūnija naudoja aplinkai tvarkyti skirtas lėšas. Per metus šiukšlės iš miškų vežamos penkis kartus. Deja, anot seniūno, situacija negerėja. Jis įžvelgia ir nelanksčių biurokratinių instancijų klaidų. Kaip pavyzdį seniūnas V.Vilys paminėjo šiferio atliekų naikinimą: Rokiškyje šios pavojingos medžiagos nemokamai priima tik 300 kg. O žmogus, nudengęs šiferio stogą, šios medžiagos turi kelis kartus daugiau. Vežti tokį kiekį į Panevėžį labai brangu ir neekonomiška.
Reda Milaknienė
