Kiekvienoje kompiutero klaviatūroje yra mygtukas „ESC“, kitaip dar „Escape“ – išeiti. Jį spaudžiame tuomet, kai kurioje nors taikomojoje programoje – buhalterinėje, dizaino ar paprasčiausiame žaidime, ką nors padarome ne taip ir norime išeiti be pasekmių. Virtualiame pasaulyje „Esc“ galima spausti daugybę kartų. Gyvenime šis mygtukas paspaudžiamas vienintelį kartą. Išeiti į nebūtį… Prieš porą savaičių „Esc“ gyvenimui pasakė 4 mūsų rajono žmonės.
Kiekviena savižudybė palieka daug klausimų gyviesiems. Kas ir ką padarė ne taip, ko nepastebėjo, nepaisė. Mūsų svetainės lankytojai uoliai atsiliepė į redakcijos kvietimą pakalbėti apie savižudybes ir jų priežastis. Deja, daugelio atsakymai buvo panašesni į prokuroro prakalbą. Kaltinamaisiais stojo visi: valdžia, neužtikrinanti oraus, sotaus, laimingo ir visokio gyvenimo, niekšai darbdaviai, abejingi artimieji, neveiklus jaunimas, demokratinėje valstybėje neorganizuojantis revoliucijos ir neperdalijantis algų ir pensijų, čia pat – ir visuomenės sumaterialėjimas. Susumavus – kalta aplinka. O kur paties žmogaus atsakomybė už save, savo gyvenimą, šeimą? Kodėl negalima nutraukti kankinančių santykių, išeiti iš prasto darbo, užmegzti ir palaikyti tvirtų ryšių su artimaisiais, imtis kitų problemų sprendimo? Kaltinimai – aukos dalia ir duona. Auka bejėgė. Ją muša ir kitaip skriaudžia. O štai prisiimti atsakomybę – reiškia veikti. Judinti smegenis, rankas, kojas. Daryti sprendimus: kartais skaudžius, sunkius, nepatogius. Išmokti negelbėti tų, kurie naudojasi tavo gerumu.
Sučirškė tarnybinis telefonas. Ponia kitame ragelio gale prieštaravimų nepaisančiu tonu ėmė dėstyti problemą. Jos vadovaujama namo bendrija sudarė sutartį su viena aplinką prižiūrinčių įmonių. Šioji esą turi nupjauti žolę aplink daugiabutį penkiskart, bet nepjauna, nors pasiusk. Reikia priversti. Tokia problema šeštadienį nesprendžiama. Ponią paprašiau pirmadienį ateiti į redakciją ir išdėstyti savo bėdą. Atsisakė, pateikdama geležinį argumentą – „jūs ten fotografuotis liepiate ir straipsnį rašysite“. Taip, patvirtinau. Darbas mūsų toks – straipsnius rašyti. O šito jai, pasirodo, reikia mažiausiai. Gulėdama ant Palangos smėliuko ponia užsimanė, kad laikraštis atliktų jos darbą, už kurį jai, kaip bendrijos vadovei, alga mokama. Kitaip sakant, jei turi bėdą, pati nė piršto nepajudins, kad ją išspręstų. Tą padaryti turi „kažkas“: valdžia, žiniasklaida ar, pagaliau, Dievas. O ji gelbėtojų chorui diriguos koja. Ar jos problema išsprendžiama? Žinoma. Ir gana paprastai: tereikia pareikšti firmai pretenziją, nutraukti sutartį ir susirasti kitą aplinkos prižiūrėtoją. Bet kur kas maloniau žarijas žarstyti svetimomis rankomis.
Po akimirkos vėl čirškia skambutis. Viename penktojo aukšto bute – vandentiekio avarija. Šeimininkų nėra. Per laiptinės sieną besisunkiantį vandenį pastebėjo ketvirtojo aukšto kaimynė. Iškviestas santechnikas gūžčiojo pečiais – laužtis į butą neturi teisės. Jis rado nemalonią laikiną išeitį – uždarė sklendę namo rūsyje, ir visa laiptinė svilinant kaitrai liko be vandens. Reikia pagalbos. Žinutė „Gimtojo…“ svetainėje, kviečianti šeimininkus kuo skubiau grįžti. Tokią pat žinią išplatinau ir savojoje socialinio tinklo paskyroje, kviesdama rokiškėnus dalintis žinia. Ji plito žaibo greičiu – mygtuką „dalintis“ spaudė dešimtys man nepažįstamų žmonių. Neprireikė nė poros valandų ir žinia apie vandentieko avariją pasiekė Vokietijoje esantį buto šeimininką. „Iš pradžių žmogus nepatikėjo, gal draugai sumanė pajuokauti. Šie atsakė, kad apie avariją ir „Gimtojo…“ svetainėje rašoma, vadinasi, žinia tikra“, – pasakojo su raktais prisistačiusi gelbėtojų komanda. Sprigtas į nosį visiems, kurie sako, kad rokiškėnai abejingi svetimoms nelaimėms.
Trečia gyvenimo pamoka apie tai, kad atkaklumas pramuša storiausias sienas. Metas eiti į Rokiškio futbolo klubo rungtynes, skirtas jo dešimtmečiui. Prieš 10 m. futbolo Rokiškyje apskritai nebuvo. Grupelė aistruolių liūdnai žvalgėsi į kaimyninių miestų stadionus, kuriuose vyko rungtynės, būrėsi sirgaliai. Tačiau atsirado vienas žmogus, patikėjęs, kad ir mūsų kieme gali būti šventė. 2005-ųjų spalio vakarą jis sukvietė tą saujelę futbolui prijaučiančių žmonių ir įkūrė klubą. Kitų sporto šakų specialistai kikeno pakampėse – „nieko jums neišeis“. Kas suskaičiuos, kiek per dešimtmetį karčių priekaištų išgirdo mūsų futbolo klubo vadovas? Atsakymas niurzgliams – šiandien klubas vienija trijų kartų žmones – vaikus ir jaunimą, pagrindinę komandą ir daugelį metų rajono garbę gynusius veteranus. Tereikia tikėti svajone ir nenuleisti rankų. Ir džiaugtis, kad savaitgalį galima nueiti į gražų renginį. Už dyką.
Pasakysite, et, gera tau, Dūdaite, aiškinti, ką tu apie savižudybes išmanai? Nedaug. Su jomis teko susidurti triskart. Studijų laikais su kambarioke per naktį įkalbinėjome žmogų atsisakyti minties iš šešiolikaaukščio bendrabučio balkono paskraidyti paukšteliu, kitus dukart traukiau žmogų iš kilpos, tiesiogine prasme. Abu gyvi. „Paukštelis“ sukūrė gražią šeimą ir gyvena laimingas, nutraukęs destruktyvios sektos pančius. Virvės mėgėjas tebetampo likimą už ūsų. Bet čia jo pasirinkimas.
Jei kas paklaus, kaip atkalbėti, pasakysiu: recepto nežinau. Tiesiog kalbėkite. Ir klausykite. Nekaltinkite, neįkalbinėkite, nedalinkite patarimų. Priimkite žmogaus klaidas, skausmą, baimę, neviltį. Neverskite jo juoktis, jei ašaros byra. Jei jums sunku, suraskite valandėlę laiko ir „youtube“ paklausykite V. A. Mocarto „Requiem“. Tai mišios už mirusįjį, bet kiek jose vilties ir šviesos! Gyviesiems. Atsiverskite Evangeliją pagal Luką, B. Sruogos „Dievų mišką“, internete susiraskite filmus „Šindlerio sąrašas“ ar „Karolis. Žmogus, kuris tapo popiežiumi“. Įsižiūrėkite. Jūs esate sotūs, gyvenate šalyje, pusę amžiaus nemačiusioje karo. Su jumis – jūsų artimieji. Jums nereikia kas sekundę drebėti dėl gyvybės. Jaučiatės nereikalingi? Investuokite tik vieną eurą, nusipirkite arbūzą (išeis kokių 4 kg pūstašonis) ir nueikite pas seniai pamirštą draugą, artimą žmogų. Neturite tokio? Psichologai toli, pagalbos linijai skambinti nedrąsu? Išdrįskite. Nueikite išpažinties. Net jei netikite Dievo. Patikėkite, jūsų neatstums. Tik nespauskite to nelemtojo mygtuko. Niekas neužbaigta: kol į jūsų karstą neįkalė vinies, galite viską pakeisti. Tik nebūkite auka. Jas visi skriaudžia ir muša. O jūs to nenusipelnėte.
Lina Dūdaitė
