Nematomi muziejaus medinio paveldo lobyno saugotojai

Ro­kiš­kio kraš­to mu­zie­jaus fon­dai – tik­ras is­to­ri­jos lo­by­nas. Čia sau­go­ma gau­si ir ver­tin­ga kul­tū­ros pa­vel­do da­lis. Mu­zie­ji­nin­kai sten­gia­si ne tik iš­sau­go­ti me­džio skulp­tū­ras, bet ir pri­stab­dy­ti jų iri­mą. Dro­ži­niai sau­go­mi spe­cia­lio­je sau­gyk­lo­je, o prieš ki­ni­var­pas ko­vo­ja­ma ter­pen­ti­nu.

Fon­dų sky­riaus dar­buo­to­jų kruopš­tus dar­bas ne­ma­to­mas, ne­pa­ste­bi­mas, ta­čiau la­bai rei­ka­lin­gas.

Eks­po­zi­ci­jo­se – tik penk­ta­da­lis eks­po­na­tų

Ra­jo­no mu­zie­ji­nin­kai Ro­kiš­kio kraš­to mu­zie­ju­je bei Obe­lių ir Kriau­nų fi­lia­luo­se pri­skai­čiuo­ja per 91 tūkst. eks­po­na­tų. Fon­duo­se sau­go­mi dva­rų, baž­ny­čių, as­me­nų ar­chy­vai, kny­gos, fo­to­gra­fi­jos, dra­bu­žių ir pa­veiks­lų ko­lek­ci­jos, in­dai, bal­dai, ar­che­o­lo­gi­jos, et­no­gra­fi­jos ir ki­ti rin­ki­niai. Tik penk­ta­da­lis jų eks­po­nuo­ja­mi sa­lė­se, o ki­ti lai­ko­mi sau­gyk­lo­se ir su­da­ro mil­ži­niš­ką re­zer­vą eks­po­zi­ci­joms plės­ti bei jas at­nau­jin­ti.

Kas­met mu­zie­jaus rin­ki­niai pa­pil­do­mi maž­daug tūks­tan­čiu nau­jų daik­tų. Jie skirs­to­mi, sis­te­mi­na­mi, kla­si­fi­kuo­ja­mi į at­ski­ras gru­pes. Kiek­vie­nas eks­po­na­tas tu­ri sa­vo at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją, mu­zie­ji­nin­kų va­di­na­mą le­gen­da. Su­ra­šius daik­to pri­ėmi­mo-per­da­vi­mo ak­tą, nau­ja­sis eks­po­na­tas įra­šo­mas į gau­na­mų eks­po­na­tų kny­gas. Šiuo me­tu Ro­kiš­kio mu­zie­ju­je jų yra 32. Ei­liš­ku­mo tvar­ka kiek­vie­nam eks­po­na­tui su­tei­kia­mas in­ven­to­ri­nis nu­me­ris. Daik­tas iš­ma­tuo­ja­mas, nu­fo­tog­ra­fuo­ja­mas, o jo duo­me­nys su­ra­šo­mi į sis­te­mi­nę ir to­po­gra­finę kar­to­te­kas.

Nepa­si­klys­ti tarp tūks­tan­čių eks­po­na­tų pa­de­da kar­to­te­ka

Kraš­to mu­zie­jaus Fon­dų sky­riaus ve­dė­ja Li­na Daš­čio­rie­nė sa­kė, jog mu­zie­jaus dar­buo­to­jai nau­jus eks­po­na­tus, kiek lei­džia ga­li­my­bės, nu­va­lo, su­de­da juos į vo­kus, ap­len­kia, kon­ser­vuo­ja ir pa­de­da į nuo­la­ti­nes vie­tas – sau­gyk­las. Jo­se sau­go­mi vi­si eks­po­na­tai, neat­si­žvel­giant į jų is­to­ri­nę reikš­mę ar ver­tę.

“Kar­to­te­ka – mu­zie­jaus sme­ge­nys. Per ke­lias mi­nu­tes jo­je ga­li­ma ras­ti kor­te­lę, ku­rio­je – vis­kas apie eks­po­na­tą: jo le­gen­dą, vie­tą fon­duo­se, žmo­gų, iš­sau­go­ju­sį ver­tin­gą daik­tą. Šim­tą kar­tų dar­buo­to­jams esu pri­mi­nu­si, jog kor­te­lę kar­to­te­ko­je bū­ti­na pa­dė­ti į tą pa­čią vie­tą. Prie­šin­gu at­ve­ju pa­si­kly­si­me tarp ga­ly­bės eks­po­na­tų”, – ro­dy­da­ma kar­to­te­kas pa­sa­ko­jo L. Daš­čio­rie­nė.

Fon­duo­se eks­po­na­tai su­skirs­ty­ti į gru­pes: ar­che­o­lo­gi­ja, et­no­gra­fi­ja, is­to­ri­ja, tau­to­dai­lė, pro­fe­sio­na­lio­ji dai­lė, fo­to­gra­fi­ja, do­ku­men­tai, spau­da, baž­ny­čių ir dva­rų ar­chy­vai, nu­miz­ma­ti­ka, kny­gų rin­ki­niai… Mu­zie­ju­je su­kaup­ta ne­ma­žai tau­to­dai­lės gru­pės – me­di­nės skulp­tū­ros eks­po­na­tų. Jie pa­de­da gi­liau pa­žin­ti mū­sų kraš­te gy­ve­nu­sių žmo­nių kul­tū­rą, pa­pro­čius ir tra­di­ci­jas, pa­grin­di­nius už­si­ė­mi­mus ir ver­slus, dar­bo įran­kius, ap­ran­gą. Me­džio kū­ri­niuo­se at­si­spin­di liau­dies fan­ta­zi­ja, gro­žio su­pra­ti­mas. Kar­tų kar­tos tę­sia šias tra­di­ci­jas, me­niš­kai įkū­ny­da­mos jas skulp­tū­ro­je.

Gau­siau­sia – diev­dir­bio ko­lek­ci­ja

Lie­tu­vių se­no­jo­je skulp­tū­ro­je vy­rau­ja re­li­gi­nė te­ma­ti­ka. “Gai­la, ta­čiau be­veik vi­sų 200 se­nų­jų skulp­tū­rų au­to­riai ne­ži­no­mi”, – ap­gai­les­ta­vo sky­riaus va­do­vė. Ryš­kiau­sias me­džio skulp­tū­rų dro­žė­jas Lion­gi­nas Šep­ka (1907-1985) – mo­nu­men­ta­lio­sios skulp­tū­ros pra­di­nin­kas ir vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos diev­dir­bių. Jis per 30 sa­vo kū­ry­bi­nio dar­bo me­tų iš­dro­žė apie 3 tūkst. įvai­raus dy­džio dar­bų – nuo del­ne tel­pan­čių ba­rel­je­fų, paukš­te­lių iki ke­lis met­rus sie­kian­čių skulp­tū­rų. Mu­zie­ju­je sau­go­ma apie 2 tūkst. jo kū­ri­nių. Gra­žiau­sius, di­džiau­sius, kom­po­zi­ci­nius dro­ži­nius lan­ky­to­jai ga­li ma­ty­ti eks­po­zi­ci­jo­se, o li­ku­sius – sau­gyk­lo­se.

Ir se­no­sios skulp­tū­ros au­to­riai, ir vė­les­ni me­džio dro­žė­jai, kur­da­mi sa­vo skulp­tū­rė­les, su­dė­da­vo į kū­ri­nį vi­są sa­vo šir­dį ir dva­sią, ne­gal­vo­da­mi, kad jų dar­bai ka­da nors bus ver­ti­na­mi, jais gro­žė­sis, ims pa­vyz­džiu nau­jiems kū­ri­niams, jų me­nas at­si­durs mu­zie­jų eks­po­zi­ci­jo­se, bus sau­go­mas sau­gyk­lo­se. Kiek­vie­nas kū­rė­jas tu­rė­jo sa­vo brai­žą. Jų kū­ri­niai – gy­vi liau­dies at­vaiz­dai. Su­kur­ti ti­pai iš­var­gę, ap­si­ren­gę ser­mė­go­mis, vy­žo­ti, mo­te­rys ap­si­gau­bu­sios ska­ro­mis. Daž­nai meist­rai nau­do­da­vo is­to­ri­nius, li­te­ra­tū­ri­nius siu­že­tus. To­kie yra Jo­no Viz­ba­ro, Jus­ti­no Čy­po, Ka­zi­mie­ro Pa­unks­nio, Bro­niaus Mi­lak­nio, Vy­tau­to Kal­po­ko ir ki­tų ra­jo­no me­džio dro­žė­jų kū­ri­niai. Mu­zie­ju­je sau­go­ma apie 600 jų dar­bų.

Mu­zie­jus kau­pia ir da­bar­ti­nių mū­sų ra­jo­no me­džio dro­žė­jų kū­ry­bą. Fon­duo­se sau­go­mos Ro­ber­to Ma­tu­lio­nio, Ro­ber­to Ža­liu­ko, Juo­zo Če­pu­lio, Vid­man­to Za­kar­kos, Gin­ta­ro Var­no, ki­tų meist­rų iš­drož­tos skulp­tū­ros.

Iš pa­grin­di­nio į pa­gal­bi­nį – tik su mi­nist­ro lei­di­mu

Vie­nas pa­grin­di­nių mu­zie­jaus už­da­vi­nių – ne tik fik­suo­ti, rink­ti, sau­go­ti, tir­ti eks­po­na­tus, bet ir juos iš­sau­go­ti. Bū­ti­na pri­stab­dy­ti ver­ty­bių iri­mą ir pail­gin­ti eg­zis­ta­vi­mo truk­mę – tin­ka­mai pri­žiū­rė­ti eks­po­na­tus, res­tau­ruo­ti ir kon­ser­vuo­ti. Di­dži­ą­ją da­lį eks­po­na­tų at­nau­ji­na Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cen­tro spe­cia­lis­tai. Jie nau­jam gy­ve­ni­mui pri­kė­lė gra­fų dra­bu­žių ko­lek­ci­ją, as­me­ni­nius daik­tus, pa­veiks­lus, 2004 m. res­tau­ra­vo vie­ną se­niau­sių mu­zie­jaus sau­go­mą me­džio skulp­tū­rą “Šv. Kris­tus po pri­si­kė­li­mo”. Šie­met vie­nin­te­lį Lie­tu­vo­je eks­po­na­tą – me­di­nį her­bą su 1863 m. su­ki­li­mo sim­bo­liais – res­tau­ruo­ja Šiau­lių “Auš­ros” mu­zie­jaus res­tau­ra­vi­mo cen­tras. 

Me­di­nį her­bą iš­sau­go­jo Lais­vės ko­vų ir is­to­ri­jos mu­zie­jaus Obe­liuo­se ve­dė­jas An­drius Druč­kus. Ko­lek­ci­nin­kas šį ver­tin­gą daik­tą 1966 m. ga­vo iš Kriauk­lių (Šir­vin­tų r.) pa­ra­pi­jos kle­bo­no Al­bi­no Šil­ki­nio (1922-2006). Šis dva­si­nin­kas rū­pi­no­si Lie­tu­vos is­to­ri­niu, kul­tū­ri­niu pa­li­ki­mu, nai­ki­na­mu oku­pan­tų. Kle­bo­nas A. Šil­ki­nis ap­lau­žy­tą her­bą pa­ė­mė iš nai­ki­na­mos Vil­niaus kraš­to kop­ly­čios.

La­bai se­ni, su­dū­lė­ję, res­tau­ra­vi­mui ne­be­tin­ka­mi me­di­niai eks­po­na­tai per­ke­lia­mi iš pa­grin­di­nio į pa­gal­bi­nį fon­dą. To­kie at­ve­jai, anot L. Daš­čio­rie­nės, pa­si­tai­ko la­bai re­tai. Pir­miau­sia to­dėl, kad vi­sus daik­tus sten­gia­ma­si kuo il­giau iš­lai­ky­ti. An­tra, no­rint per­kel­ti į pa­gal­bi­nį fon­dą, bū­ti­nas kul­tū­ros mi­nist­ro su­ti­ki­mas.

Rin­ki­nių kau­pi­mas, sau­go­ji­mas – ne­nu­trūks­ta­mas pro­ce­sas. Mu­zie­ji­nin­kai kas­met vyks­ta į et­no­gra­fi­nes eks­pe­di­ci­jas po ra­jo­no apy­lin­kes, lan­ko se­nuo­sius gy­ven­to­jus. Rin­ki­niai pil­do­mi ple­ne­rų, pa­ro­dų me­tu, eks­po­na­tų par­duo­da ir do­va­no­ja pri­va­tūs as­me­nys.

Me­džio dro­ži­niams – spe­cia­li sau­gyk­la

Prieš ke­le­tą me­tų dva­ro fli­ge­liuo­se bu­vo nau­jai įreng­tos eks­po­na­tų sau­gyk­los, vie­na skir­ta me­di­nei skulp­tū­rai sau­go­ti. Jo­je pa­sta­ty­tos tal­pios spin­tos su iš abie­jų pu­sių at­si­da­ran­čio­mis du­ri­mis. Sau­gyk­lo­je pa­lai­ko­ma 16-20 laips­nių tem­pe­ra­tū­ra, au­to­ma­tiš­kai re­gu­liuo­ja­ma drėg­mė.

Il­gai lai­ko­mas me­dis dū­la, eks­po­na­tus už­puo­la ki­ni­var­pos, to­dėl me­di­nių daik­tų būk­lę nuo­lat ste­bi Fon­dų sky­riaus dar­buo­to­ja Aud­ro­nė La­pins­kai­tė. Jei rei­kia, me­di­nės skulp­tū­ros yra va­lo­mos, den­gia­mos vaš­ku ar ter­pen­ti­nu.

Me­di­nis pa­vel­das – į in­ter­ne­ti­nę erd­vę

Dau­giau nei 30 me­tų fon­dų kau­pi­mo sri­ty­je dir­ban­ti L. Daš­čio­rie­nė sa­kė, jog nau­jau­sios in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos ver­žia­si ir į mu­zie­jų. Eks­po­na­tai ne tik sau­go­mi sau­gyk­lo­se, bet ir per­ke­lia­mi į elek­tro­ni­nę erd­vę. Ketvirtus metus Fon­dų sky­rius vadovėda­ly­vau­ja pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je, jau su­kū­rė vir­tu­a­lią “Skait­me­ni­nę bib­lio­te­ką”, jo­je pa­tal­pi­no Ro­kiš­kio gra­fys­tės dva­rų ar­chy­vo 14 by­lų. Jos su­da­ro dau­giau kaip 13 tūkst. skait­me­ni­nių la­pų. Kar­tu su ki­tais Lie­tu­vos mu­zie­jais ro­kiš­kė­nai da­ly­vau­ja tarp­tau­ti­nia­me skait­me­ni­ni­mo ir skai­dos pro­jek­te “EuropeanaPhotography”. Pla­nuo­ja­ma nu­ske­nuo­ti apie 3 tūkst. mu­zie­ju­je sau­go­mų se­nų­jų (iki 1940 m.) fo­to­gra­fi­jų. Jas vi­si be­si­do­min­tys ga­lės pa­ma­ty­ti in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je www.li­mis.lt.

Nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos ne­tru­kus pa­sieks ir me­di­nį mū­sų kraš­to pa­vel­dą. Fon­dų sky­rius šiuo me­tu ren­gia pro­jek­tą ir no­rė­tų į elek­tro­ni­nę erd­vę per­kel­ti diev­dir­bio L. Šep­kos me­džio dro­ži­nių ko­lek­ci­jas.

Fon­dų sky­riaus va­do­vė L. Daš­čio­rie­nė pa­ste­bė­jo, jog mu­zie­jaus veik­la dau­gu­mai aso­ci­juo­ja­si su eks­kur­si­jo­mis, pa­ro­do­mis, kon­cer­tais, edu­ka­ci­nė­mis pro­gra­mo­mis, o kruopš­tus, at­sa­kin­gas šio skyriaus darbuotojų dar­bas ne­ma­to­mas ir ne­pa­ste­bi­mas, nors jis kul­tū­ros įstai­gai la­bai rei­ka­lin­gas.

Dalia Zibolienė