Kokio tik grožio nerasi Obelių seniūnijos miškuose – danieliai, juodieji gandrai, ereliai rėksniai, medžiai milžinai, įvairiausių rūšių geniai, aukščiausios pušys. Gaila, kad žmonės į miškus braunasi nešini savo šiukšlėmis, plastikiniais buteliais, statybinėmis medžiagomis, padangomis. Anot Obelių girininko Kęstučio SKVARNAVIČIAUS liūdna, kad žmogus, galvodamas apie savo kiemą, teršia gamtą – visų mūsų namus…
Apie atspalvių prasmes
Nuo Obelių centro iki girininkijos – vos pora kilometrų važiuojant plentu Rokiškis – Daugpilis. Girininkas K.Skvarnavičius sako, jog atidesnis lankytojas iš karto stabteli prie stendo ir tyrinėja žemėlapį. Jame kaip ant delno Obelių girininkijos valdos: miškai, pažymėti žalia spalva ir įvardinti, linijos ir brūkšniai rodo kelius ir vieškelius, vedančius į miškus. Visai kitokį “paveikslą” prieš akis išvys regintys kitokiuose gabarituose “paguldytą” girininkiją. Ne specialistas, anot girininko, net nusistebėtų: “Tai dailininko modernisto darbas – dažė, dažė, bet pritrūko dažų…” Žemėlapio spalvų paletė, p. Skvarnavičiaus žodžiais, aiški tik miškininkams, kurie supranta net atspalvių prasmes.
Šiek tiek skaičių
Girininkas K.Skvarnavičius sakė, jog apžvelgti Obelių girininkijos miškus šiandien galima ir neskiriant tam daug laiko. Skaičių kalba besidomintiems jis pateikė šiek tiek statistikos: girininkijos plotas- 6915 ha, kurių 1852 ha – valstybiniai, o 5056 ha- privatūs ir nuosavybės teisių atkūrimui skirti miškai. Girininkija išsidėsčiusi per dvi seniūnijas – Obelių ir Kriaunų. Užukriaunio, Lūgariškio miškais ji siekia Latvijos sieną. Daugiausia girininkijos kontroliuojamoje teritorijoje vyrauja eglynai (49 proc. ), pušynai (15 proc.), juodalksnynai (12,4 proc.), beržynai (10,2 proc.) .
Obelių girininkijos teritorijoje esančiuose valstybiniuose miškuose yra išskirtos ir paženklintos 2 potencialios ir 15 kertinių miško buveinių, užimančių 43,5 ha. Tai, pasak p. Skvarnavičiaus, nepažeisti miško plotai, kuriuose nevykdoma jokia ūkinė veikla, ir yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotų buveinių rūšių. Taip pat saugomi plačialapiai miškai, pavieniai medžiai milžinai, upelio šlaitai, senos medžiais apaugusios ganyklos, senas parkas.
Istorinių duomenų nedaug
Anot p. Skvarnavičiaus, per vieną dieną visų miškų aplankyti neįmanoma, mat juos nuo girininkijos skiria atstumai, nevienodos kelio dangos ir pasirinkta transporto rūšis. “Tikėtina, kad seniau ir girininkas, ir eigulys miškus lankė pėsčias arba važiuodavo arkliu. Mat tradicija laikyti Obelių girininkijoje arklį išliko iki devintojo dešimtmečio”, – pasakojo Obelių girininkas. Inventoriniuose dokumentuose jis rado fiksuotą Užukriaunio eiguvos ūkinio pastato datą – 1938-ieji. Girininkas apgailestavo, kad daugiau istorinių duomenų nėra. Girininkijoje būta daug eiguvų – Užukriaunio, Oklių, Noreikų. Jose gyveno likimą su mišku susieję eiguliai, jų sodybviečių ženklai išlikę ir šiandien.
Dabar girininkijoje dirba tik du eiguliai. Laikas, anot girininko, išsivedė žmones ir daug ką pakeitė. “O miškai ir jų vardai ilgaamžiškumu pralenkė tuos, kurie juos sodino, ugdė, rūpinosi”, – kalbėjo p. Skvarnavičius.
Apie Obelių miškus
Į rytus nuo Obelių nutolęs Galinių arba Užukriaunio miškas. Vardas jam duotas nuo Galynės kaimo, esančio miško vidury. Tai valstybinio miško plotas. Jame, girininkas sakė, yra juodojo gandro lizdas, čia saugomi medžiai milžinai, plačialapiai miškai, įveisti parodomieji bandomieji želdiniai: 2,9 ha plote stebimas visoje Lietuvoje surinktų eglių sėklų ir iš jų išaugintų eglučių augimas. “Čia rasime ir sėklinį ąžuolų medyną. Rokiškio urėdijoje toks yra vienintelis”, – sakė Obelių miškų žinovas. Šiame miške 3,2 ha plote renkamos gilės naujiems miškams veisti.
Šilo miškas arba Noreikių pavadinimus gavo nuo Ažušilių ir Noreikių kaimų. “Gaila, kad kaimuose liko vos po penkias trobas”, – apgailestavo girininkas. Šilo mišku teka Šuntakynės upeliukas, jame vyrauja lengvi pušynai. Tuo tarpu Lūgariškio miške, esančiame 20 km už Obelių, – plačialapių medžių ir medžių milžinų buveinė. Be to, jame yra dar vienas Obelių miškų pasididžiavimas – juodojo gandro lizdas.
Labiausia lankomas
ir teršiamas
Degsnės miškas yra už Kriaunos upės, Stasiūnų, Zarinkiškio pusėje. Anot girininko, jis – artimiausias obeliečiams ir labiausia jų lankomas bei teršiamas. Jo plotas apie 180 ha, čia vyrauja jaunuolynai ir pribręstantys medynai. Yra žinių, jog Degsnės miško vardas siekia tolimus laikus: pasakojama, jog čia buvusi plytinė. Joje kilęs gaisras, sunaikinęs mišką, o atsodintą pavadino Degsnės vardu.
Kalno miškas yra prie Kriaunelio ežero. Girininkas pasakojo, jog statūs, mišku apaugę šlaitai leidžiasi į ežerą, todėl ūkininkavimas miške neįmanomas, belieka grožėtis nuostabiu gamtovaizdžiu.
Juodą darbą dirba bebrai
Raisto miškas, anot pašnekovo, vienas gražiausių: Kriaunos pakrantėje veši našūs medynai, aukščiausi girininkijoje pušynai, eglynai, juodalksnynai. Gaila, kad juodalksnynus “pamėgo” gausios bebrų šeimos. Tiesa, 5,4 ha įveistų miško kultūrų nuo stirnų ir briedžių apsaugo aukšta karčių tvora.
Yra seniūnijoje ir Agurkiškio miškas, kurio pavadinimas kilęs nuo to paties vardo kaimo. O Girelės miškas išsiskiria tuo, kad jį kerta naftotiekis. “Reljefas kalvotas, privažiavimas sudėtingas, o vaizdai įspūdingi”, – sakė p. Skvarnavičius. Besidominčiam miškais jis siūlytų keliauti Aleksandravėlės kryptimi, kur yra Simaniškis, toliau Apušotas, kur vyrauja drebulės ir uosiai. “Aukštaičiams drebulė – apušė, iš čia ir miško vardas”, – paaiškino miškininkas.
Pamėgo ir… brakonieriai
Juozapava, anot pašnekovo, kelių kartų girininkų rūpestis ir vargas: nederlingose, molingose kalvose neauga ne tik miškas, bet ir žolė. O Kriaunų seniūnijos teritorijoje – Oklių miškas, jį pamėgo medžiotojai, nes yra šernų. Pakenės miške gyvena mažasis erelis rėksnys. Čia irgi daug žvėrių – šernų, stirnų, bebrų. “Dabar mišką medžiotojai saugo, nes jame apgyvendino danielius”, – pastebėjo girininkas.
Obeliečių traukos centras – Mažeikių miškas – stūkso už Našio ežero, todėl pasiekiamas pėsčiomis, automobiliais ir valtimis. Miško vidury – ežeras Baltys. “Gyventojai džiaugiasi grybais, uogomis. Turistai, svečiai lanko Obelių Šilo mūšio vietą ir bunkerius. Tai vienintelė nekilnojamoji kultūros vertybė Obelių girininkijos miškuose”, – tęsė žodinę ekskursiją po miškus p. Skvarnavičius. Už Kriaunos upės dar yra Trako miškas. Čia, girininko žodžiais, apsigyveno mažasis erelis rėksnys. Tuo tarpu į Ožkynės mišką, esantį už Obelių ežero, anot pašnekovo, dažnai “užsuka” vagys ir brakonieriai.
Žvėrinčius be žvėrių
Žvėrinčius – dar vienas Obelių seniūnijos miškas – išsiskiria klaidžiais jaunuolynais. Jis šalia kelio Obeliai-Rokiškis. Tai vienas mažiausių masyvų. “Tikėtina, kad kadaise šiame miške gyveno ar ganėsi žvėrys. Šiandien yra kitaip. Šernai, stirnos, briedžiai, lapės pamėgo Mažeikių, Trako, Pakenės miškus, esančius ne prie judrios magistralės”, – pastebėjo Obelių girininkas. Kalbėdamas apie visus miškus jis norėjo ne tik priminti vietovardžius ar išskirti vieną ar kitą miško bruožą, bet ir paskatinti žmones mylėti, saugoti medį, paraginti džiaugtis ir dėkoti miškui už jo teikiamas malones mūsų kūnui ir dvasiai. “Juk miškas yra ne urėdo, ne girininko, ne ūkininko nuosavybė. Miškas buvo, yra ir bus visų mūsų džiaugsmas ir rūpestis”, – sakė p. Skvarnavičius.
Uždarius šiukšlynus
Anot p. Skvarnavičiaus, girininkijos miškai išsidėstę labai įvairiame reljefe, yra daugybė kalvų, šlaitų, griovų, upelių, ežerų. “Tai džiugina akis, tačiau tai – papildomas galvos skausmas organizuojant miško ūkinius darbus”, – sakė pašnekovas. Šiukšlinimas, jo žodžiais, problema, kuri akivaizdžiai padidėjo uždarius seniūnijų šiukšlynus. Labiausia nuo šiukšlintojų kenčia tie miškai, kurie yra arčiausia gyvenviečių, judresnių krašto kelių, driekiasi palei žmonių lankomus vandens telkinius. Tai Degsnės, Žvėrinčiaus, Skujinės, Bradesių miškai. “Liūdina, kad žmogus, galvodamas apie savo kiemą, teršia visų mūsų namus – gamtą”, – sakė girininkas. Jis kartu ir džiaugėsi, jog tvarkant miškus vis dažniau įsitraukia Antanašės kaimo, Obelių bendruomenės, Obelių gimnazijos moksleiviai. Ypač padeda kasmetinės rudens ir pavasario akcijos “Darom”, kuriose dalyvauja vis daugiau savanorių. Sunku pasverti, kiek šiukšlių iš miškų išvežta, sakysim, šiemet: bent 20 priekabėlių, miškininko skaičiavimu. Jis pastebėjo, jog poilsiavietėse daugiausia surenkama plastikinės taros, vienkartinių indų, o miškuose – statybinės atliekos, padangos, buitinės šiukšlės. Klausiamas, kuris miškas jam gražiausias, pašnekovas sakė, jog miškininkui visos vietos gražios. “Bet galbūt vis dėlto gražiausias Antanašės šilelis, kur išlikęs dvaro parkas ir pačios seniausios pušys rajone, peri įvairios genių rūšys. Ten dar daug darbo reikia įdėti: ši vieta turėtų tapti rekreaciniu, poilsiui skirtu miškus”, – sakė Obelių girininkas K.Skvarnavičius.
LAIŠKAS
Grybo miškas
Birželio 12 d. “Gimtojo Rokiškio” numeryje perskaičiau straipsnį “Sėlynės girininkija: nei draustinių, nei rezervatų, bet turtinga…”. Jame Sėlynės girininkijos girininkas Gintaras Čypas išsamiai apibūdino šios girininkijos miškus. Ypač plačiai aprašytas Raisto miškas, nuo seno žmonių vadinamas Grybo mišku. “Kada ir kam šovė į galvą šalia kelio į Uteną esančią poilsio aikštelę papuošti medine grybo formos konstrukcija, taip ir nepavyko išsiaiškinti”, – teigė p. Čypas.
Aš minėto “Grybo” atsiradimo istoriją žinau. Jis “išdygo” prieš 50 metų. Tuo metu dirbau buvusioje Rokiškio girininkijoje girininku. Raisto miškas priklausė mano valdoms. Taigi nutariau įrengti patrauklią poilsio aikštelę. Kilo mintis sukonstruoti “Grybą”. Kartu su eiguliu J.Dagiu suradom meistrą. Ilgai sukom galvą, kaip tas “Grybas” turi atrodyti, kol galų gale bendrom jėgom jį sukonstravom. Taip “išdygo” “Grybas”. Miško lankytojai mėgo prie jo prisėsti ir pailsėti.
Tiesiog negaliu patikėti, kad šis statinys galėjo išgyventi 50 metų. Man jis primena jaunystės metus. Surandu savo pėdsakus, pats save… Kartu man labai malonu, kad “Grybas” ir dabar turi gerus šeimininkus, kurie jo nepamiršta, jį globoja, taiso…
Vytautas GARŠKA
Reda Milaknienė
