Sostinėje studijuojanti rokiškietė Ieva Lukošiūnaitė kalba: Rokiškyje mažai kas keičiasi – nebent veidai. Mergina žada papasakoti apie mūsų miesto jaunimo gyvenimą, menkai suprantamą suaugusiesiems. Šįkart – apie vakarėjantį Rokiškį. Beje, Ieva žada rašyti ir apie atsibudusį, ir apie po pietų aptingusį, ir apie naktinį gimtąjį miestą…
Vakarėjančiu Rokiškio oru keliauja laiškai į pašto dėžutes telefonuose. Dažniausiai su pasiūlymais – kiekvieną savaitgalį vis panašiais. Tada berniukai patikrina, ar užteks degalų, ir važiuoja į automobilių plovyklą. Mergaitės pasileidžia plaukus ir ryškiau pasidažo akis. Žvilgteli į veidrodį, pasisuka šonu, kilsteli galvą ir švelniai nusišypso. Nebevartomos knygos, seniai nekilnoti meškiukai ir mokyklos laikų nuotraukos stebi šį keistą ritualą ir džiaugiasi matydami savo šeimininkes, grįžtančias namo tikrai ne kiekvieną savaitgalį. Išeidamos jos palieka švelnų kvepalų aromatą namų kertelėms, o mamoms – pažadus grįžti iki vidurnakčio.
Miestas keistai sustingsta ir stebi, kaip pamažu pagrindinė gatvė, jau nurimusi po darbo dienos šurmulio, vėl prisipildo gyvybės. Ilga, plati ir tiesi – tarsi pakilimo takas keliaujantiesiems. Dažniausiai – ta pačia kryptimi, tik nelabai aišku kodėl. Visi žino, kur sumažinti greitį, ir žvilgteli, ar nebudi pareigūnai, visi pyksta, kad šviesoforas didžiojoje sankryžoje pernelyg retai keičia spalvas, nors niekur ir neskuba. O ir skubėti nelabai yra kur.
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
Ieva LUKOŠIŪNAITĖ
