Atsiklaupus, atsitūpus, pasilenkus, o kartais tarpuvagyje atsisėdus ar net prigulus skinti uogas svilinant kaitriai saulei, dar ir pakovojant dėl derlingesnės lysvės ar ilgesnių darbo valandų – tokias vasaros atostogas renkasi ne vienas mūsų kraštietis. „Vilioja galimybė per mėnesį užsidirbti metų atlyginimą“, – apie skynėjų patirtį ir lūkesčius pasakojo neseniai iš užsienio grįžę rokiškėnai.
Pasiūlė draugė
Antras vasaros atostogas praleisti Norvegijos ūkininkų laukuose ryžosi Juodupės seniūnijos socialinė darbuotoja Jolita Mikalkėnienė. Užsidirbti pinigų ir pamatyti stebuklingo grožio šalį jai pasiūlė draugė, jau keletą metų gyvenanti Norvegijoje. Ne tik pasiūlė, bet ir rado darbą ūkyje, sezono metu samdančiame apie 100 talkininkų braškėms ir avietėms raškyti. Juodupietė keturias savaites skynė braškes, o aviečių skonio pajusti neteko: atostogos baigėsi, kai šios uogos dar tik sirpo…
Anot p. Jolitos, pernykščio sezono pradžioje kepino 30 laipsnių karštis, todėl braškės noko taip greitai, kad darbininkai nespėjo jų skinti. Bijodamas patirti nuostolių Norvegijos ūkininkas šių metų pirmajam derliui pakvietė labai daug talkininkų. O gamta iškrėtė pokštą: birželio mėnesį trūko šilumos, todėl pirmasis braškių derlius vėlavo. Talkininkai stokojo darbo. Kai kas net puolė į neviltį: atvyko dirbti ir užsidirbti, o darbo – vos porai valandų per dieną. Tik liepą orams sušilus situacija šiek kiek pagerėjo.
Žvilgsniu vos išmatuojami
“Braškių laukai vos žvilgsniu išmatuojami: stovėdamas vagos pradžioje jos pabaigą matai susiliejusią su horizontu. O kai šimtas žmonių išsirikiuoja, ne toks ir didelis laukas atrodo. Vienam rinkėjui tenka viena, geriausiu atveju, – dvi vagos. Sėkminga diena tiems, kurių vagos gausios gražių, didelių uogų. Dėl tokios reikia pakovoti. Kas greitesnis, tas gudresnis”, – pasakojo p. Jolita.
Skynėjai dideles, gražias braškes renka į pusės kilogramo indelius, kurių 12 krauna į vieną dėžę, mažesnės, pažeistos, išsišakojusios uogos paliekamos lauke. Nesiorientuojantiems, kokias uogas skinti, duodami žiedai, padedantys įvertinti braškės dydį. Uogų rinkėjas 6 kg braškių dėžę pats pasveria. Jei uogų per daug arba jų stinga, klaidą privalo ištaisyti. “Po kelių dienų jau žinai, kur kokias dėti. Atsiranda šeštasis pojūtis, padedantis pajusti, kada pripildai indelį”, – juokiasi p. Jolita. Du kartus skinti uogas tame pačiame lauke, anot p. Mikalkėnienės, reiškė mažą darbo našumą. Mat braškių buvo nedaug, reikėjo įdėmiai žiūrėti, kad į dėžutes patektų tik raudonos. Piko laikas – trečiasis skynimas, kai sunoksta pačios gražiausios, didžiausios ir sultingiausios uogos, o jų būna labai daug.
Įvykdyti užsakymą
Ūkininkai braškes augina keliuose laukuose. Juos pasiekti – darbuotojo problema. “Jei neturi transporto, gali po 3-5 km klampoti pėstute iš vieno lauko į kitą. Nors dažniausia visi važiuoja: neturintys savo mašinos, derinasi prie kitų”, – pasakojo p. Jolita.
Braškių per dieną suskinama tiek, kiek savininkas gavo užsakymų. Uogos gabenamos į prekybos centrus. Dedant jas į dėžutes labai svarbu, kad uogos atrodytų patraukliai. “Laimi tie, kurie dirba labai greitai. Buvo žmonių, draugiškai vadinamų kombainais. Per 6 min. jie sugeba priskinti 6 kg uogų ir jas sudėlioti į 12 indelių”, – kolegų neeiliniais gebėjimais, pirštų miklumu stebėjosi pašnekovė. Tačiau buvo ir tokių, kurie per dieną pririnkdavo vos po 4 dėžes. “Jei braškę nusitvėręs filosofuosi, tikrai į namus grįši tuščiomis kišenėmis”, – priduria moteris. Sezono įkarštyje ji per dieną priskindavo 15-16 dėžių. Už vieną buvo mokama po 16 Lt. Moteris neslėpė, jog nuo didelių fizinių krūvių skaudėjo rankas, gėlė kojas ir nugarą. Skaudamas vietas trynėsi vaistais, kremais, mankštinosi, prašė draugų pamasažuoti…
Į ūkį, kuriame dirbo juodupietė, skinti uogų važiuoja ne tik lietuviai, bet ir lenkai. Beje, Norvegijos ūkininkai už sąžiningumą ir darbštumą labiau vertina lietuvius. Retsykiais jiems siūlo darbą, už kurį mokamas valandinis atlygis. Daugumai uogų skynėjų patinka garantuotas atlyginimas, nepriklausantis nuo išdirbio. Tiesa, pagarba gerai dirbantiems kartais atsisuka kitu galu: lietuviai siunčiami dirbti į laukus, kuriuose užderėjo prastesnis derlius. “Savininkas tikisi, kad sąžiningesni lietuviai pririnks daugiau uogų, geriau jas surūšiuos. O kas mums iš to? Už darbą sunkesnėmis sąlygomis didesnio atlygio negauname”, – aiškino pašnekovė.
Pasakiškoje šalyje
Prie didelių Norvegijos ūkių yra įrengti kempingai, kuriuose sezono metu gyvena darbininkai. Šiemet medinių namų ilgais koridoriais ir mažais kambarėliais, primenančių barakus, nuoma šoktelėjo iki 70 kronų parai, mat sugūžėjo neįprastai daug norinčiųjų dirbti.
Laisvalaikiu p. Jolita su pažįstamais lietuviais ilsėjosi prie Šiaurės jūros, kopė į kalnus. Jos žodžiais, Norvegija – pasakiška šalis. Pirmoji kelionė ją pakerėjo gamtos grožiu, o antrosios įspūdžiai šiek tiek sumenko. “Gal nuotaiką gadino tai, kad šiemet – ne braškių metai?” – svarstė p. Jolita. Ji bendravo su lietuviais, kurie dvyliktą kartą skynė norvegiškas braškes. Ir jiems šie metai buvo vieni sunkesnių: vėlavo derlius, jo skinti atvažiavo labai daug žmonių, darbo laukimas, konkurencija, tvyranti nežinia ir psichologinė įtampa reikalavo didžiulės ištvermės.
Juodupėnė stebėjosi ramaus, lėto būdo vietos gyventojais. Dauguma jų liepos mėnesį atostogauja, važiuoja prie jūros, daug keliauja. Įdomu tai, kad pajūryje norvegai beveik nepastebimi: įsitaiso pamėgtoje vietoje ir tyliai leidžia laiką. Muzikos jie negarsina, nesigirdi ir jų balsų. Norvegai mielai bendrauja su svetimšaliais ir labai vertina tuos, kurie mokosi jų kalbos. Pašnekovės pastebėjimu, norvegų kalba labai sudėtinga, tariant balsę šiek tiek ilgiau pasakomas visai kitas žodis. Patys norvegai labai geranoriški. Išgirdę netaisyklingai tariamą žodį, bando padėti: kelis kartus lėtai pakartoja jį ir kantriai laukia, kol besistengiančiajam pasiseks jį taisyklingai ištarti.
Ar verta poilsį mainyti į pinigus? Šį klausimą išgirdusi p. Jolita sakė: “Penkerias atostogas aukojau studijoms universitete, o dvi paskutiniąsias skyniau uogas. Prie tokio darbo ritmo pripratau.” Konkrečios pinigų sumos, kurią pasisekė uždirbti (atskaičius mokesčius, kelionės, pragyvenimo išlaidas) pašnekovė neįvardijo, tik sakė, jog dirbti užsienyje vertėjo. Jei tik bus sveikatos, į Norvegiją ji ketina važiuoti ir kitais metais.
Dalia Zibolienė
