Jei šiomis dienomis būsite sostinėje, užsukite į senamiestį pasiklausyti kalbančių skulptūrų. Šiuolaikinių technologijų pagalba net 15 jų kviečia asmeniškam pokalbiui kiekvieną, paspaudusį nurodytą žymą. Iš betono, žalvario, marmuro sklindantys pasakojimai įgarsinti žinomų aktorių lietuvių ir anglų kalbomis: galima pasikalbėti su rašytoja Žemaite, kunigaikščiu Gediminu, maištinguoju Vilniaus svečiu Franku Zappa, pasaulinio garso rašytoju Adomu Mickevičiumi, lietuvių literatūros klasiku Kristijonu Donelaičiu, paslaptingąja Undinėle, Žibintininku, Miesto vartų sargybiniu, Užupio Angelu. Vilnius – trečias miestas pasaulyje po Londono ir Mančesterio, įgyvendinęs kalbančių statulų projektą.
Gerai pagalvojus, gal ir mums, Rokiškiui, verta pasinaudoti sostinės praktika?! Juk turime sovietmečio didvyrio paminklą, dėl kurio ietis tebelaužo politikai. Siūloma jį specialiu įrenginiu pakišti aikštėje po žeme, o „knopkę“ paspaudus, karo lakūno biustas iškiltų. O gal geriau imti ir „prakalbinti“ Smuškevičių, kaip skulptūras Vilniuje? Įdomu, ką šis dviprasmiškai vertinamas lakūnas laisvoj Lietuvoj pasakytų?..
Sostinė geru žingsniu priekyje ir dėl sovietmečio skulptūrų, okupacinį laikotarpį šlovinančių pjautuvu ir kūju ant Žaliojo tilto. Nors jų gerbėjai priešinosi, naujasis meras nutarė: birželyje šių skulptūrų ant tilto nebeliks. O tikimybė, kad okupacijos laikmetį šlovinantys „balvonai“ bus restauruoti ir vėl sugrąžinti, – labai menka.
Mūsų naujasis meras irgi norėtų Smuškevičių iš aikštės iškrapštyti, bet jis – ne Šimašius, be politinio pritarimo nedrįsta. Rajono galvos bendrapartiečių – socdemų senasis flangas prieš paminklo emigravimą iš aikštės šiaušiasi dangstydamasis istorija, kurios, anot humoro laidos personažo Bugailiškio Prūdo, nesuklastosi… Esą tegul būna, kam kiršinti žmones, juk rajono deputatai dar prieš dešimtmečius buvo nusprendę paminklą palikti. Ir žydai pasius, jeigu iškelsim. Būtų gyvas Justinas Marcinkevičius, taikliai apibūdinęs lietuvio charakterį, ir vėl tą patį, matyt, pakartotų: „Tas prakeiktas nuolankumas.“
Kažin ar žydams lakūno paminklas taip baisiai rūpi?.. Kasmet, ypač dažnai vasarą, Rokiškin atvykstančių čia gyvenusių žydų gentainius labiau domina giminės turėtas nekilnojamasis turtas, o ne kapinės ar paminklai. Redakciją telefonu ne kartą „atakavęs“ vienas žydų diasporos svarbių asmenų primygtinai prašė jį pasitikti ir palydėti, nes nežino, kaip rasti Rokiškio žydų kapines. Nors rajone lankėsi, ir ne vieną kartą.
Senovės filosofas Gajus Petronius rašė, kad su kvailiais kartais reikia ir pakvailioti. Bet užsižaisti – pavojinga. Neprognozuojamų pasjansų mūsų politikos padangėje apstu. Nepatenkinti rajono valdžios laikysena į rajono tarybą išrinkti, bet opozicijoje likę verslininkai pamažu kraunasi lagaminus… Jie jau atvirai sako, kad taryboje nėra rimto darbo ir sprendimų, gerų kontaktų su meru, o su jo patarėjais verslininkai visai nenori turėti jokių politinio darbo kontaktų. Taigi tik laiko klausimas, kada pradėjusi trūkinėti tarybos komanda nukraujuos daug stipriau, nei vienas ją jau palikęs sumanus ir įtakingas verslininkas.
Rajono galva linksniuojama ne tik dėl nesugebėjimo ieškoti kompromisų. Kas netingi, pešioja merą dėl jo nestandartinių, solidžių pareigų mundurui neįprastų žingsnių, dėl Kultūros centro direktorės išmetimo. Naujo vadovo konkursas paskelbtas, bet gali būti, kad norinčiųjų neatsiras, nes nežinia, ar bylinėtis dėl atleidimo pasiryžusi eksdirektorė nebus sugrąžinta į pareigas. Galimiems kandidatams dar ir baugu, nes išmestoji lyg varlė karalienė iki šiol tebesėdi tame pačiame kabinete, tik po kita iškaba. Ir organizuojant centro renginius – sena praktika: nors savų kolektyvų apstu, o centras guodžiasi stokojantis lėšų, Joninėms pakviesta gerokai pabodusio repertuaro grupė „Balius“. Kviestiniams teks atseikėti solidžią sumą, juk už dyka mikrofonų pagal fonogramą nekilnos! Bet rūpesčių kultūrininkams daug mažiau, nei styguoti šventės programą iš savų.
Dūsauk nedūsavęs, visokiausių keistenybių mūsų mieste – nors vežimu vežk. Pavydžiu Dusetų miesteliui, centrą pasipuošusiam žydinčių gėlių medžiais. Na, kiek kuklesniais nei Jūrmaloje, bet estetika gerokai lenkiančiais mūsų reprezentacinės Nepriklausomybės aikštės gėlynus. Per vargus išprašyta pakeisti nupiepusias surfinijas, bet gėlynais besirūpinanti firma po kritikos padarė naują cirką: vienose klombose pasodino pelargonijas, kitose paliko tas pačias surfinijas, nes jos, suprask, dar turi šiek tiek gyvasties. Tokia žolynų stiliaus ir spalvų kakafonija miestelėnus, jau įpratusius prie aikštės puošybos „stebuklų“, vėl verčia traukyti pečiais ir rausti prieš miesto svečius. „Tikri bepročiai arba visiški neišmanėliai“, – apie gėlininkus sako žmonės. Gi miesto galvoms dėl to, matyt, visai neskauda…
O kur dar prabangi rekonstruotos savivaldybės aikštės puošmena?! Pasidarė savivaldybės klerkai fontaną su keliom čiurkšlėm, trajektorija primenančiom „reikaliuką“, bet ir tų nebėra, nors vasara įsilaiduoja. Fontano baseine gal varlės tuoj pradės kurkti ar veistis pažaliavusį bei pasmirdusį vandenį mėgstantys kiti vandens gyviai.
Tik gal be reikalo iš to fontano tyčiojamasi?! Juk šią savaitę prie jo sukinėjosi keli svarbūs asmenys, svarstė, ką būtų galima patobulinti, kad šitas cemento spalvos ir kampuotų formų lovys taptų nors kiek išvaizdesnis. Prasitarė, kad akį rėžianti vandens reguliavimo įranga bus pridengta. „Nieko nesakysiu, nes jūs, žurnalistai, rašot, kaip norit, ir visko prigalvojat. Kai bus baigta, tada ir pakalbėsim“, – purtėsi nuo komentarų fontano reikalus su savivaldybės architektu derinęs svečias. Žadėjo, kad čiurkšlės ištrykš dar šią vasarą, bet tik ne iki Joninių ar Petrinių…
Jeigu kas norėtų pamatyti, kaip montuojami šildymo vamzdynai renovuojamuose Taikos gatvės daugiabučiuose, galėčiau įsileisti į svečius. Tokios „technologijos“, matyt, gyventojai nė nesapnavo. Užuot vamzdžius paslėpus ar nutiesus palei grindis, jie plienu blizga per sienas ne tik vertikaliai, kaip buvo senieji, bet dar ir horizontaliai prikryžiuota, prilankstyta, prisukiota… Interjero dizaino žinovus nuo tokio vaizdelio trenktų apopleksija. Šilumos įrangos specialistai sako, jog šitoks „variantas“ paprasčiausias ir pigiausias. O estetika – pačių šeimininkų rūpestis. Juk galima tuos vamzdžių „korius“ užmaskuoti spintomis, stalais, užtiesalais…
Viena – norėti, kita – turėti. Yra tokia subtiliai didaktinė pasaka, kaip kūdros žalioji varlė svajojo skraidyti. Tik jos pabaiga liūdna, nes keliauninkę pastebėjo gandras…
Aldona Minkevičienė
