Jau metai, kaip Rokiškio rajono policijos komisariato viršininku tapo 47-erių biržietis Eugenijus Šopis, buvęs Biržų komisariato viršininkas. „Niekada nesakyk niekada. Anksčiau buvau užsiminęs, kad Biržuose niekada negyvensiu“, – perspektyvą su šeima persikelti gyventi į Rokiškį komentavo E. Šopis. Jam kasdienė kelionė į tarnybą – tarsi meditacija: rytą mintyse dėlioja darbo dienos planus, o grįždamas namo apmąsto nuveiktus darbus. Apie viršininką pavaldiniai sako: „Punktualus kaip šveicariškas laikrodis, konkretus, inteligentiškas, reiklus, bet kumščiu stalo niekada netranko.“
Apie pirmuosius „emigracijos“ metus Rokiškyje Eugenijų ŠOPĮ kalbina „Gimtojo…“ korespondentė Aldona MINKEVIČIENĖ.
– Praėjo šiek tiek daugiau nei metai nuo Jūsų pirmosios darbo dienos Rokiškio rajono policijos vadovu. Ko per šį laikotarpį būta daugiau: abejonių, kad be reikalo pasirinkote svetimą kraštą, ar, atvirkščiai, čia jaučiatės kaip žuvis vandenyje?
– Abejonių nėra – Rokiškio kraštas man buvo nepažįstamas, bet, kaip sakoma, visur gerai, kur mūsų nėra. Yra Rokiškyje probleminių sričių, bet jos sprendžiamos. Nėra taip, kad mes nepadarome klaidų. Svarbu jas pripažinti ir jų nekartoti.
– Teisėsaugos pareigūnai dažnai tikina nesibaiminantys gyvenimo iššūkių: esą kuo tarnyboje daugiau adrenalino, tuo ji patrauklesnė. Ar ir Jūs – tarp adrenalino šalininkų?
– Adrenalinas gal ir gerai, bet yra tam tikros ribos. Reikia nepamiršti, kad mūsų sprendimuose – žmonių likimai. Ir mes prisiimame atsakomybę už pasekmes. Policijos pareigūno profesija – iššūkis. Ir šis kelias tikrai ne rožėmis klotas.
– Koks tarnybos įvykis, per metus patirtas Rokiškyje, yra „vinis“, kurį galbūt prisiminsite ir po 10 ar daugiau metų?
– Niekada savo tarnyboje neskirsčiau įvykių. Kiekvienas jų – svarbus.
– Rokiškėnai, spėję Jus pažinti, sako: „Komisariato viršininko stotas įspūdingas.“ Tačiau tik nedaugelis žino, koks Jūsų charakterį. Taigi, koks žmogus Jūs esate?
– Jeigu trumpai, esu žmogus „nuo žemės“. Mano gyvenimo aprašymas patalpintas policijos tinklalapyje. Kaip sakoma, man teko visko: tai, ką pasiekiau savo gyvenime, pasiekiau pats. Mano vertybės – geriau skaudi tiesa negu gražus melas, pagarba profesijai ir žmogui.
– Anksčiau komisariatas turėjo tradiciją per Policijos (Angelų sargų) dieną organizuotai eiti į Rokiškio bažnyčią, kur už policijos pareigūnus ir jų šeimas buvo aukojamos šv. Mišios, važiuodavo į Šiluvos atlaidus dieną, kai meldžiamasi už policiją. Jums vadovaujant šios tradicijos nebeliko. Ar Jūs tikite į Dievą?
– Visos gražios tradicijos tęsiamos. Kolektyvas, manau, parodė savo iniciatyvą, kokios nori šventės, šie pasiūlymai buvo įgyvendinti. Šiais metais minint Policijos dieną Rokiškyje numatyta policijos ir visuomenės šventė. O pernai Šiluvos atlaiduose dalyvauta…
– Ką jaučiatės reikšmingo per metus nuveikęs gerinant saugumą Rokiškyje?
– Rokiškio rajonas yra vienas didžiausių šalyje, ribojasi su Latvijos Respublikos teritorija. Kadangi yra bendradarbiavimo sutartys su Latvija, organizuojame bendrus reidus. Rajono seniūnijos labai geranoriškai dalyvauja „Saugios kaimynystės“ judėjime, visais teisėsaugos klausimais aktyviai bendrauja ir sprendžia problemas drauge su policijos pareigūnais, aptarnaujančiais seniūnijų teritorijas. Pernai Rokiškio rajone nusikaltimų registruota daugiau nei 2013 m. Tačiau šiemet nusikaltimų skaičius mažėja: per du mėnesius nusikalstamų veikų registruota 50-ia mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį. Pagerėjo nusikaltimų tyrimas: pernai per porą pirmųjų mėnesių ištirti 62, šiemet per sausį ir vasarį – 67 nusikaltimai. Pastebimai mažiau nusikalstama viešose vietose (pernai per du mėnesius – 137, šiemet per tą patį laikotarpį – 88). Gyventojai pastebėjo, kad mieste ir rajone patruliuoja daugiau pareigūnų.
– Yra posakis: „Kokia visuomenė, tokia ir policija.“ Pagal apklausų duomenis, policija pasitiki apie 57 proc. gyventojų. Tai – šiek tiek daugiau nei kas antras. Bet nuo chuligano, vagies, sukčiaus nukentėjęs žmogus, net ir nepasitikintis pareigūnais, vis viena bėga skųstis policijai. Po metų tarnybos Rokiškyje jau galite pasakyti, kuo rokiškėnai skiriasi nuo Jums gerai pažįstamų biržiečių?
– Pastaraisiais metais pasitikėjimas policija auga. Aš tikrai galiu palyginti policijos darbą nuo 1992 metų. Ir drąsiai galiu pasidžiaugti, kad policijos darbas pasikeitęs: požiūris į žmogų, požiūris į tarnybą ir pagarbą profesijai. Lyginant du rajonus (nors galiu lyginti tris rajonus, nes dirbau ir Pasvalyje), policijos darbo rūpesčiai tokie patys. Kaip ir šių rajonų žmonių požiūris į policiją.
– Pastaraisiais metais tarp rajono komisariato pareigūnų vyrų ir pareigūnių moterų skaičiaus jau galima dėti lygybės ženklą. Nors anksčiau policininko profesija vadina vyriška, nes šiame darbe, be daugybės kitų asmeninių savybių, reikia ir jėgos, didelės fizinės ištvermės. Ar Jūsų, kaip vadovo, tokia statistika netrikdo?
– Dirbti policijoje vyrams ir moterims – lygios galimybės. Komisariate yra 93 pareigūnų etatai, šiuo metu 4 laisvi. Iš 89 dirbančių pareigūnų – 36 moterys (arba 36,9 proc.). Ne kartą esu sakęs ir dar pakartosiu: policininkės moterys pareigas atlieka ne blogiau nei policininkai vyrai. Komisariate nėra diskriminacijos ir pagal amžių. Pareigūnų, kurių tarnybos stažas iki 5 metų, – 15, turinčiųjų 5-10 metų stažą – 10, o policijos veteranų, dirbančių 20 metų ir ilgiau, – 27. Panaši statistika pagal pareigūnų amžių bei lytį buvo ir Biržuose.
– Komisariato kolektyvas gana didelis, daug skirtingų charakterių ir moralės principų žmonių. Ar dažnai teko kviesti pareigūnus „ant kilimėlio“?
– Taip, „ant kilimėlio“ pareigūnus teko kviestis. Ir ne kartą, ir ne vieną. Tokių pokalbių tikslas ir esmė – ne nuobauda, o tam, kad darbuotojas suprastų daręs klaidą. Pernai buvo tarnybinių patikrinimų, bet nuobaudomis baustų pareigūnų – ne. Už gerą tarnybą mažiausiai 8 policininkai paskatinti. Kelis jau paskatinome ir šiemet (ir ne tik pareigūnus, bet ir laisvai samdomus komisariato darbuotojus).
– Policininkas – kaip kempinė: savyje turi sugerti visa tai, ką visuomenė smerkia. Pakanka vieno rezonansinio įvykio ar vieno pareigūno viešo „pasišiukšlinimo“, kad būtų kirsta per rajono gyventojų pasitikėjimą policija. Ką, Jūsų manymu, būtina padaryti, kad policija turėtų didesnę visuomenės paramą ir pasitikėjimą?
– Mums tenka nemažai sugerti kritikos ar neapykantos. Kritiką, jeigu ji teisinga, reikia priimti sveikai ir daryti išvadas. Bendraujant ir bendradarbiaujant daugumą problemų galima išspręsti.
– Tačiau yra aplinkybių, kai net tvirčiausios psichikos pareigūnui neįmanoma išvengti streso. Kaip Jūs atsipalaiduojate po stresinės situacijos, savo ar pavaldinių tarnybos nesėkmių? Kokį receptą stresui pašalinti galite pasiūlyti jauniems pareigūnams?
– Pirmiausiai reikia ramiai įvertinti situaciją. Taip, tai be galo sunku, bet karštakošiškas reagavimas nieko gero nežada. Kiekvieną situaciją reikia aptarti, būtina išsikalbėti, suprasti, koks rūpestis yra iš tikrųjų. Tik taip randami geriausi sprendimai. Jauniems pareigūnams, praktiškai net visiems, labai svarbus palaikymas ir supratimas. Aišku, jeigu tai nėra akivaizdus pareigų neatlikimas ar aplaidumas tarnyboje.
– Artėja mokslo metų pabaiga, mokymo įstaigos jau vilioja absolventus. Jaunuoliai kviečiami į atvirų durų dieną ir policijos pareigūnus rengiančiose mokymo įstaigose. Policininkui mokama alga nėra tokia, kuri gabų absolventą skatintų tapti pareigūnu. Kuo profesiją besirenkančius moksleivius gali patraukti policininko tarnyba?
– Policininko profesijai suteikta kilni misija: užtikrinti tvarką ir padėti žmogui. Labai norėtųsi, kad mūsų gretose būtų kuo mažiau atsitiktinių žmonių. Manau, priimtas naujas Vidaus tarnybos statutas, Policijos veiklos įstatymas motyvuos ir dirbančius policijos pareigūnus, ir šią profesiją besirenkančius.
– Jeigu būtumėte absolventas, ar Jūs norėtumėte tapti policininku?
– Taip.
– Dėkoju už pokalbį.
Aldona Minkevičienė
