Net autoritetams sunki užduotis išskirti tai, kas yra vertingiausia Aukštaitijos mediniame pavelde. Rokiškio, beje, taip pat. Bažnyčios ir dvarai, kryžiai ir stogastulpiai, senoji skulptūra ir autentiškos sodybos, malūnai, kurių – medinių – išlikę labai nedaug… Tiek visko, kas atspindi regiono dvasines ir kultūrines tradicijas bei vertybes, kas prašosi saugojama ir puoselėjama ne vien tik muziejininkų, kultūros donkichotų rankomis, bet ir įstatymais…
Bažnyčios – išlikę sakraliniai perlai
Aukštaitijos, kaip ir visos Lietuvos, miesteliai neįsivaizduojami be jų centruose iškilusių bažnyčių.
Liaudies meno paminklu laikoma nedidelė Imbrado (Zarasų r.) bažnytėlė, pastatyta dar 1787–aisiais. Zarasų rajono Stelmužės kaimelyje be vinių sukurta Šventojo Kryžiaus bažnytėlė vadinama medinės architektūros perlu, o Palūšės medžio šventovė net buvo įamžinta ant vieno lito kupiūros.
Tai tik keli itin saugotinos medinės architektūros pavyzdžiai.
Įdomu ir tai, kad per karus ir gaisrus nesudegusiose medinėse bažnyčiose yra išsaugoti ir seniausi, primityviausi bei labiausiai vertintini liaudies meistrų sakraliniai kūriniai, keliantys savotišką virpulį.
Skriaudžia epocha ir nesupratimas
Anot architektūros istorikės Algės Jankevičiūtės, Aukštaitijoje išlikę stilingų medinių bažnyčių – jos labiau atitinka tam tikrų srovių – baroko, klasicizmo – stilių.
Vien Rokiškio rajone yra net šešios medinės šventovės. Valstybės saugomos ypač vertingos Salų ir Onuškio bažnyčios.
Salų bažnyčią – stilingą, išskirtinę, vieną iš nedaugelio išlikusių Lietuvos neogotikinių medinių bažnyčių – projektavo Georgas Verneris. Tas pats architektas, kuris projektavo ir Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. Salų šventovės statybą rėmė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė, o beveik visos jos remiamos statybos Lietuvoje tapo paveldu.
Onuškio bažnyčia išsiskiria tuo, kad tai viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. „Nors medis – neatspari laikui medžiaga, bet Lietuvai ji – artima“, – pastebi Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Onutė Mackevičienė. Jai gaila, kad medines bažnyčias skriaudžia epocha, kad bendruomenės dažnai būna bejėgės prieš barbarišką elgesį su paveldu, vagystėmis iš bažnyčių, nesupratimu, ką dera saugoti. „Bent fotografijoje šios bažnyčios tegu išlieka“, – sako istorikė.
Istorikai mano, kad tik bendromis valdžios, specialistų bei vietos bendruomenės narių pastangomis įmanoma kuo ilgiau išsaugoti kultūrinę regiono savastį.
„Europoje ir pasaulyje yra priimta daugybė įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių medinio paveldo restauravimą ir išsaugojimą, tačiau dabartinė situacija rodo, kad dar prireiks nemažai laiko, kol geros mintys ir idėjos pasieks atsakingas valdžios institucijas bei kiekvieno iš mūsų sąmonę“, – teigia Rokiškio muziejininkas Karolis Kurpius. Tam, kad tos geros mintys greičiau visus pasiektų, neseniai jis parengė projektą, skirtą užfiksuoti ir įamžinti medines Rokiškio krašto bažnyčias. Į šį darbą K.Kurpius įtraukė žmones, neabejingus nykstančiam medinės architektūros paveldui: kultūros darbuotojus, aktyviausius bendruomenių narius. Projekto dalyviai, važinėdami po rajono miestelių bažnyčias, stengėsi pažinti ir fiksuoti jų dabartį bei įsitikino, kad tik pažindami išmokstame vertinti.
K.Kurpiaus teigimu, šiandien kiekviename kaime, miestelyje galima pamatyti gyvų pavyzdžių, surasti charakteringų savybių ir priminti visuomenei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Tyzenhauzų bei Komarų giminių – pagrindinių bažnyčių fundatorių – indėlį į krašto paveldą, kultūrą ir skatinti bendruomenių narius domėtis sakraliniu turtu, tęsti labdaringą veiklą bei savanoriškus darbus saugant šventoves.
Aukštaičiai dievdirbiai į detales kreipdavo mažiau dėmesio
Aukštaitijoje iki šiolei yra išlikę daugybė mažųjų medinių paminklų, tikėjimo simbolių – kryžių, stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių. Visa tai taip įaugę į mūsų sąmonę, kad kartais jie, stovintys pakelėje ar sodybose, nebesukelia jaudulio.
„Kiekviename Lietuvos etnografiniame regione kryždirbystės paminklai turėjo savitus bruožus. Kryžiai, kaip pagrindiniai krikščioniškojo tikėjimo simboliai, buvo statomi visuose regionuose, tačiau kiekviename jie buvo vis kitokie. Visur būta medžiuose kabinamų koplytėlių. O štai koplytėlės ant žemės ir koplytstulpiai labiau būdingi Žemaitijai. Griežtos ribos tarp šių paminklų paplitimo nebuvo, todėl jų pasitaiko ir kituose regionuose. Nuo Lietuvos regionuose paplitusių lauko paminklų formų ir specifinių bruožų priklausė ir juose esančių skulptūrėlių plastika“, – sako šioje srityje dirbanti mokslininkė Skaidrė Urbonienė.
Štai Aukštaitijai būdingi stogastulpiai ir kryžiai, kai kur statyti ir koplytstulpiai. Išsiskiria Rytų Aukštaitijoje statyti monumentalūs, gausiai dekoruoti kryžiai su kryžmoje įkomponuota altoriaus pavidalo koplytėle. Aukštaičių stogastulpiai aukšti, septynių aštuonių metrų, vienaukščiai arba dviejų trijų aukštų.
Būtent pastarieji ypač būdingi šiam regionui, yra puošnūs, gausiai dekoruoti. Stogastulpių pastogėlėse iš vienos, dviejų ar visų keturių pusių tvirtinamos šventųjų skulptūrėlės. Kelių aukštų stogastulpiuose jų būdavo nuo keturių iki dvylikos. Koplytstulpiuose ir masyviuose Rytų Aukštaitijos kryžiuose statytos gana stambių formų, dažnai apvalios skulptūros. Stogastulpiuose skulptūrėlės kalamos prie stiebo, matomos tik iš priekio, todėl jos plokščios, artimos bareljefui.
Aukštaičiai dievdirbiai, kitaip nei žemaičiai, į detales kreipdavo mažiau dėmesio, todėl dauguma jų skulptūrų pasižymi monumentalumu, ramiomis, statiškomis pozomis, pailgintomis proporcijomis, saikinga polichromija, lyriška, kupina vidinės rimties ir susimąstymo nuotaika.
Šedevrai buvo sumesti į sunkvežimį
Liaudies meistrų, dievdirbių kurtos skulptūros – bene labiausiai turistus į Aukštaitiją traukianti medinio paveldo gija. Nors skulptūrų rasime ir Utenoje, ir Anykščiuose, ir Ignalinoje, tačiau būtent čia, Rokiškyje, saugoma garsiausio XX amžiaus dievdirbio Liongino Šepkos ekspozicija.
Unikalių drožinių kelio į Rokiškio krašto muziejų istorija siekia 1961–uosius. Būtent tais metais Pandėlio seniūnijoje kūręs dievdirbys buvo išvežtas į Didvyžių (Vilkaviškio r.) senelių namus, jo šedevrai sumesti į sunkvežimį, o tuometiniam muziejaus direktoriui Stanislovui Dauniui pranešta: „Jei rūpi, gali pasiimti.“
„Didžiąją Kristaus skulptūrą muziejininkai išgelbėjo, tačiau dalis kūrinių traktorium buvo nustumta į tvenkinį. Mums liko tai, kas buvo išgelbėta“, – prisimena Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė.
Rokiškyje yra beveik visi išsaugoti L.Šepkos drožiniai. Keletą vėlesniojo laikotarpio drožėjo darbų turi Kauno Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, keletą – kolekcininkai, kurie lankė L.Šepką Pandėlio seniūnijoje.
Senosios lietuvių liaudies skulptūros ekspozicija Rokiškio krašto muziejuje irgi pakankamai gausi. Joje saugoma viena seniausių Lietuvoje medinė skulptūra, nežinomo meistro sukurta XVI ar XVII amžiais.
Būtent minėtos kolekcijos savo prašmatnių salių atidarymui prieš kelis mėnesius paprašė Nesvyžiaus (Baltarusija) muziejininkai, aplankę ne vieną Lietuvos muziejų. (R.Milaknienė „Užsienyje atidaryta Rokiškio dvaro paroda reprezentavo Lietuvą – GR, 2012 12 20).
Medinis paveldas sparčiai nyksta
Mediniam paveldui priskirtina ir etninė architektūra: senos trobos, kluonai, svirnai ir kiti laiko žymes išsaugoję aukštaičių trobesiai. Kaip rašo architektė Svajonė Pocienė, Aukštaitijos regione atlikti archeologiniai ir kiti tyrimai bei istoriniai duomenys iki XXI amžiaus leidžia susidaryti pakankamai tikslų aukštaitiškos etnoarchitektūros vaizdą. „Pastaraisiais metais senoji Aukštaitijos etnoarchitektūra sparčiai nyksta, todėl būtina ją saugoti, restauruoti ir statant naujus statinius atsižvelgti į Aukštaitijos regiono architektūros tradicijas“, – teigia architektė.
Jai antrina kolega Donatas Malinauskas. „Archajiškas medinis paveldas adekvačios pagarbos, supratimo ir dėmesio Lietuvoje, deja, dar nėra sulaukęs. Jo stinga ne tik iš valstybinių institucijų, bet ir iš paprastų gyventojų, kurie yra jo šeimininkai“, – teigia D.Malinauskas „Medinės architektūros anatomijoje“.
Apie aukštaitišką „gryčią“ ir pirkią
Etnografinėje Lietuvoje iki šiol randama įvairių sodybų planavimo variantų ir skirtingų trobesių tipų. Jų įvairovė – viena nuostabiausių medinės architektūros savybių. Aukštaitiška „gryčia“ šioje paletėje išsiskiria: ji su priemene, be kamino, dviem gyvenamaisiais galais – vadinamoji dviejų galų.
Aukštaitijoje yra net ištisi etnografiniai kaimai, kaip antai Šuminų ir Strazdų Utenos rajone, išskirtinė Jono Biliūno sodyba Anykščių rajone, Niūronėse. Na, o visą spektrą įvairiems regionams būdingų etnografinių sodybų stilių galima apžiūrėti liaudies buities muziejuje po atviru dangumi Rumšiškėse, Kaišiadorių rajone.
Aukštaitišką sodybą sudaro darni visų jos pastatų, jaukių kiemo erdvių ir želdinių bei mažosios architektūros statinių visuma. Sodybos etnoarchitektūroje atsispindi regiono specifika ir žmonių gyvenimo būdas.
Architektai pastebi, kad Rytų ir Vakarų Aukštaitijos architektūra šiek tiek skiriasi, tačiau šie skirtumai nėra esminiai. Rytų Aukštaitijoje gyvenamasis namas vadinamas pirkia, Vakarų – „gryčia“. Erdvę formuoja svirnas, tvartas, kluonas, daržinė, pirtis, išdėstyti apie vieną, du, kartais net tris kiemus, ir mažoji architektūra: stogastulpis, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kt. statiniai.
Langinės atkartoja autentiką
Atskira tema – aukštaitiškų namų puošyba. Aukštaičiai įvairiai puošė langus, duris, prieangius, o skliautų vėjalentės ir stogų lėkiai buvo išraiškingo profilio bei ornamentikos. Dekoratyvios ir gyvenamųjų namų durys, sukaltos ne iš vienos, bet iš dviejų eilių lentelių, jas grupuojant, sudarant turtingą raštą ir dažant jas įvairiomis spalvomis.
Skliautų langams pagražinti aukštaičiai dažniausiai naudojo augmenijos, gyvūnijos ir Visatos kūnų ornamentus.
Rokiškėnai turi ką parodyti: mūsų miesto Respublikos gatvė unikali autentiką atkartojančiomis langinėmis. Jas per vasaros plenerus jau beveik dešimtmetį tapo šiuolaikiniai dailininkai, išstudijavę aukštaitiškus raštus.
Reda MILAKNIENĖ
