Ekonominiu sunkmečiu vis daugiau jaunų bei darbingo amžiaus žmonių atranda savanorystę. “Tai vienas geriausių būdų padėti pačiam sau išsivaduoti iš depresijos, pasijusti reikalingu ir svarbiu, pamiršti mažą atlyginimą ar nesutarimus darbe“, – “Gimtajam Rokiškiui“ teigė 26-erių rokiškėnė Lina, prieš trejus metus savanoriškais pagrindais be atlygio aštuonis mėnesius dirbusi Kenijos ligoninėje pagalbine darbuotoja.
Vietoj universiteto – auklės duona…
Lina Rokiškio mokyklą baigė prieš 8 metus. Dar paauglė ji nusprendė siekti medicininio išsilavinimo. “Iš pradžių svajojau apie chirurgės profesiją, vėliau – šeimos gydytojos. Nugalėjo noras dirbti su žmonėmis, patyrusiais sunkias traumas. Nusprendžiau studijuoti fizioterapiją“, – pasakojo jauna moteris. Jos planus sujaukė Austrijoje gyvenanti bendraamžė pusseserė. Ji pasiūlė Linai po brandos egzaminų sesijos pasisvečiuoti pas ją, o gal net padirbėti aukle. “Užsienio jaunuoliai, baigę mokyklas – priešingai nei pas mus – neskuba rinktis gyvenimo kelio: iš karto po brandos egzaminų į universitetus stoja ir specialybę renkasi vienetai, o daugelis metus kitus dirba, apmąsto, ko norėtų gyvenime, ir tik tada kimba į mokslus. Tokios pat nuomonės buvo ir mano pusseserė, nusprendusi metus aukle padirbėti Šveicarijoje. Tokia galimybe susigundžiau ir aš, – sakė Lina ir pridūrė: – Nesigailiu. Apmąstymų metai buvo į naudą: valgydama auklės duoną Šveicarijoje nusprendžiau čia likti ir siekti savo svajonės – fizioterapeutės išsilavinimo.“
Visas straipsnis antradienio “Gimtajame…”
Agnė PUTEIKYTĖ-MACKUVIENĖ
