Prieštaringai vertinamo sovietų didvyrio, karo lakūno Jakovo Smuškevičiaus įamžinimas mūsų mieste – vėl aistrų sūkuryje. Ką daryti su okupacinės valstybės didvyrio garbei pastatytu paminklu: palikti jį kaip istorijos apie kraštietį reliktą ar iškrapštyti J. Smuškevičių iš Rokiškio visiems laikams? Žibalo į ugnį įpylė neseniai pasirodęs mūsų Seimo nario viešas komentaras, jog Rokiškiui garbė, kad išaugino tokį žmogų.
Daug metų rajono vadovai, politikai ir visuomenė nesutaria, kaip vertinti buvusį Raudonosios armijos karinių oro pajėgų viršininko pavaduotoją, Lenino ordininką ir Sovietų sąjungos didvyrį J. Smuškevičių, kurio garbei centrinėje miesto dalyje pastatytas paminklas, o aikštė pavadinta J. Smuškevičiaus vardu.
Dalis rokiškėnų mano, jog šios asmenybės garbinimas – pasityčiojimas iš mūsų šalies nepriklausomybės, mūsų laisvės, nes garbiname okupacinės valstybės didvyrį. Kiti gi svarsto, jog sovietų didvyrio paminklas turėtų likti, nes aukštas pareigas sovietų armijoje ir apdovanojimus pelnęs J. Smuškevičius mūsų tautai nenusikalto, o pats tapo Josifo Stalino represijų auka – buvo sušaudytas už antisovietinę veiklą.
Viešai už J. Smuškevičiaus įamžinimo išlaikymą prieš kelias dienas pasisakęs Seimo narys Vytautas Saulis „Gimtajam…“ teigė, jog šią prieštaringai vertinamą asmenybę ir jo paminklą, pastatytą mūsų mieste, pagaliau reikėtų palikti ramybėje.
„Pastarosiomis dienomis susitikau su daugybe rajono žmonių ir visi yra panašios nuomonės. Baikim kvailioti. Argi nėra dabar svarbesnių dalykų, nei ką daryti su J. Smuškevičium? Neturiu žinių, kad jis mūsų tautai būtų nusikaltęs“, – savo poziciją išdėstė politikas.
Anot seimūno, neturtingoje rokiškėnų žydų šeimoje gimęs ir užaugęs J. Smuškevičius labai daug pasiekė: karo aviacijos vadas tapo ne tik du kartus Sovietų Sąjungos, bet ir Ispanijos, Mongolijos didvyriu. Jo likimas tragiškas – karo lakūnas tapo stalinizmo auka, kaip ir daugybė mūsų tautiečių.
V. Saulio manymu, diskusijos dėl jo paminklo perkėlimo į kitą vietą ar, kaip ne kartą siūlyta, – į Grūto parką vėlyvos. „Galbūt tą buvo galima padaryti 1990–aisiais? Dabar toks žingsnis visuomenei santarvės nepridėtų, o tik sukeltų priešpriešą su žydų bendruomene, nes ši labai jautriai reaguotų“, – svarstė V. Saulis. Pasak jo, prieš keletą metų vykusios diskusijos dėl J. Smuškevičiaus paminklo „eksportavimo“ iš miesto aikštės pasiekė net Amerikos kongresą ir iš ten sulaukta neigiamos reakcijos.
Apie tai, kad J. Smuškevičiaus aikštę būtų galima pavadinti Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko vardu, Seimo narys nė nesvarstė. Esą Jo Ekscelencija niekada nepritartų tokiu būdu užimti kitos istorinės asmenybės vietą.
Išsamiau – antradienio GR.
Aldona Minkevičienė
