Senojo Lietuvos kaimo sodybų maketų konstravimas, sakralinių kryžių kūrimas iš ornamentuotų medžio lentelių garbaus amžiaus Genovaitei Matiukienei tapo užsiėmimu, teikiančiu atgaivą, ramybę, išblaškančiu širdį slegiančias mintis. Visa tai ji kuria primityviais įrankiais – dildėmis ir pjūkleliais.
Kūryboje ieško nusiraminimo ir atgaivos
Kūrybinio kelio pradžia giliai įstrigusi rokiškietės G. Matiukienės atmintin. 1998-ųjų lapkritį jos sūnus Mindaugas Matiukas verslo reikalais išvyko į Rusiją. Motina ilgai nesulaukė iš jo jokios žinios, todėl labai nerimavo. Pajuto, jog išblaškyti širdį slegiančias mintis, praskaidrinti ilgesį galėtų tik koks nors užsiėmimas. Atsitiktinai jos žvilgsnis užkliuvo už medinių lango stiklų laikiklių, kuriuos namuose po remonto buvo palikę statybininkai.
Paėmusi metalinę dildę pradėjo ja zulinti laikiklius, o pjūkleliu – pjaustyti nesudėtingos formos ornamentus. Iš lango apvado lentelių ji sudėliojo kryžių, papuošė jį pačios sukurtais ornamentais. Kryžiaus pagrindą pritvirtino prie lentelės, o aplink jį iš dekoruotų lentelių sukonstravo tvorelę. Kryžmų susikirtimoje vietoje priklijavo metalinę Nukryžiuotojo skulptūrą. Naująjį pačios pasidarytą kryžių pasidėjo prie lovos, pradėjo melstis ir labai džiaugėsi išgirdusi telefono skambutį – sūnus jai pranešė pasiekęs Medininkų pasienio postą…
Kryželius pakeitė senųjų sodybų maketai
Gera žinia, nuraminusi motinos sielą, paskatino ta pačia technologija iš stiklo laikiklių kurti kryželius. Padarė jų per tris dešimtis ir išdalijo pažįstamiems. Nė vieno kryželio vienodo: skyrėsi jų puošybos elementų išdėstymas, kompozicija. Korpusą ir kryžmą puošė geometriniais ornamentais, saulės spinduliais, žalčiukais.
„Mama, tu vien tik kryželius dirbi, kaip tau nepabosta… Sugalvok ką nors įdomesnio“, – šie sūnaus Mindaugo žodžiai paskatino G. Matiukienės kūrybinius ieškojimus. Mintis į galvą šovė anksti ryte dar snūduriuojant. Akyse ji išvydo senojo kaimo vaizdą: sodybą su daugybe medinių trobesių, šulinį, kalniuką, o ant jo – malūną didžiuliais sparnais. Skubiai atsikėlusi griebė dildes, pjūklelius, peilį, medžio lenteles ir puolė dirbti. Taip atsirado antroji jos kūrinių grupė – kaimiškų senovinių sodybų maketai.
Dabar G. Matiukienės namuose jų lyg muziejuje. Juose atgyja kaimo sodybos architektūros ansambliai. Pagrindinis akcentas – gyvenamieji namai. Jų sienos suklijuotos iš nedidelių medžio lentelių, o stogai – džiovintų nendrių stiebų arba moliūgų sėklų puselių. Trobesių galinių sienų pastogės – skydai, nuožulnūs stogo pakraščiai papuošti ornamentuotomis vėjalentėmis, karnizais. Įspūdingai gražūs namų prieangiai: vieni uždari su nedideliais skirtingų formų langeliais, kiti atviri su kolonomis, baliustradomis.
Pro namo langelį galima įžvelgti vidaus interjero detalių
Viskas atlikta labai kruopščiai: durys su mažomis rankenėlėmis, balkonėliai su gražiomis tvorelėmis. Padaryti net latakai vandeniui nubėgti, o pro mažus langelius viduje matyti stalas, kėdės, lova. Ypatingas dėmesys gyvenamajame name skiriamas langams. Įvairiais ornamentais papuošti jų antlangiai, polangiai. Kai kurių namų langai – su langinėmis, puoštomis ornamentais.
G. Matiukienė atkreipia dėmesį į namą laužtiniu stogu. Anot pašnekovės, tokie būdingesni Žemaitijai.
Šalia gyvenamojo namo – klėtis su prieklėčiu, klojimas, tvartas, šulinys su svirtimi. Visi pastatai savaip išgražinti, tačiau sukurti paisant architektūros tradicijų. Kelias sodybas puošia gandralizdžiai, o jų kiemuose pastebėsime ir labai smulkių daiktų: šuns būdą, šakes, grėblį, vežimą, šalia gyvenamojo namo – gėlių darželį, apjuostą mažais akmenukais arba žemute medine tvorele. Daugumą sodybų juosia tvorelės su varteliais.
Moteris parodė ir malūnininko sodybą. Aukštesnėje vietoje ant akmens pamatų sukonstruotas medinis malūnas besisukančiais sparnais, šalia jo – ūkinis pastatas miltams laikyti, tolėliau – nedidelis, kuklus gyvenamasis namas. „Kone visas malūnininko gyvenimas prabėga malūne, todėl jam didelių namų nė nereikia“, – paaiškino G. Matiukienė.
Simboliniame Kryžių kalne – per 220 kryželių
Beveik prie kiekvieno namo stovi kryžius arba koplytstulpis su stogeliu, atramomis. „Žmonės sakralinius kryžius statydavo šalia namų, norėdami Viešpaties išprašyti malonių ar už jas padėkoti“, – paaiškino G. Matiukienė.
Apsilankiusi Jurgaičių piliakalnyje (Šiaulių r.) ir pamačiusi tūkstančius ant jo pastatytų kryžių, moteris nutarė sukurti nedidelį jo maketą. Simboliniame Kryžių kalne šiuo metu yra per 220 medinių kryželių, keletas koplytstulpių. Dalis kryžių vienodi lyg du vandens lašai ir labai paprasti – tik statmenai susikertančios kryžmos, kiti puošti itin smulkiomis iš medžio išdrožtomis detalėmis.
Sūnaus sodyba pagal mamos sumanymą
Kūrėja ilgėliau stabteli prie vieno didelio namo maketo. Jos sūnus Mindaugas, prieš keletą metų nutaręs imtis kaimo turizmo verslo, ruošėsi statyti pagrindinį pastatą – namą. Architektas pasiūlė iš pradžių jam pačiam nusibraižyti projektą. Į šį procesą įsijungė ir G. Matiukienė – pagal jos sumanymą ir buvo pastatytas namas.
„Nepaprastai myliu senąjį Lietuvos kaimą. Jo trobesiai dar išlikę mano atmintyje. Savo darbuose noriu parodyti kaimą tokį, kokį jį mačiau jaunystėje“, – sumanymą atskleidė G. Matiukienė.
Ji pabandė sukurti ir pastatus Rytų – kinų – motyvais, tačiau šie maketai ne tokie artimi kūrėjos širdžiai.
Darbo įrankiai primityvūs
G. Matiukienės darbo įrankiai primityvūs: įvairaus storio plokščios, apvalios, pusapvalės, trikampės dildės ir pjūkleliai. Rečiau ji naudoja peilį. Pjūkleliais aštriai užgaląstais dantukais išpjauna pageidaujamos formos detales. Dildės plokštumoje arba šonuose yra aštrios įkartos. Jomis dildant medį keičiama jo forma, kol išgaunama pageidaujama. Po to išpjaustytus ornamentus kūrėja apdildo iki glotnumo. Ornamentų raštas gali būti įvairaus gylio, pločio, tankio, konfigūracijos.
G. Matiukienei labiausiai patinka dirbti su minkštesniu medžiu – drebule arba liepa. Vienintelis drožinys iš ąžuolo – Švč. Mergelės Marijos koplytėlė. „Tai pats garbingiausias medis, gražus, puošnus, tačiau sunkiai pasiduodantis. Ąžuolo ornamentus pjausčiau ne dilde, o stiklo šuke“, – kūrybos procesą prisiminė G. Matiukienė.
Jos darbai – sakraliniai kūriniai, kaimo sodybų maketai – eksponuoti Rokiškio krašto muziejuje bendrose rajono tautodailininkų parodose, taip pat rajono bibliotekose.
Muziejininkai jai pasiūlė kurti ne tik kaimo sodybų maketus, bet imtis ko nors įspūdingesnio. Moteris ryžosi į maketą perkelti Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. Mindaugas pasiūlė mamai pasilengvinti kūrybinį procesą: iš keturių pusių nufotografuoti bažnyčios ansamblį ir pagal vaizdus nusibraižyti ant popieriaus pastato dalis, tačiau G. Matiukienė atsisakė.
Dviračiu ji numynė prie bažnyčios, apžiūrėjo ją iš visų pusių. Čia pat sutiko tuometinį dekaną Juozą Janulį. „Tai grožitės Dievo šventove?“ – pasiteiravo dvasininkas. Apėjusi keletą kartų bažnyčią, G. Matiukienė sėdo ant dviračio, parvažiavo namo ir keletą valandų sėdėjo prie stalo, mąstė, svarstė, kol pagaliau prašvito akyse: „Suvokiau, kad vaizdas jau susiformavo pasąmonėje, ir reikia jį kuo skubiau perkelti į maketą“, – kūrybos niuansus minėjo G. Matiukienė.
Kūrėja nutarė Rokiškio bažnyčią dėlioti ne iš medžio, o smulkių raudonų plytų gabalėlių. Net 28 dienas, miegodama vos dvi tris valandas per parą, ji kaip užburta kūrė. Dabar tai – labiausiai svečių dėmesį traukiantis maketas.
Kūrėja parodė ir iš kriauklių bei smulkių akmenėlių sudėliotą Televizijos bokštą. Jis jai primena tragiškos Sausio 13-osios nakties įvykius, kuriuose pačiai teko dalyvauti.
Senojo kaimo vaizdai – palikimas dangoraižiuose įsikūrusioms ateities kartoms
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė sakė, jog seniūnijos dažnai organizuoja gyventojų rankdarbių parodas. Jose eksponuojami įvairūs pradedančių kūrėjų darbai. Daugumai žmonių kūryba padeda nusiraminti, atsipalaiduoti tamsiais rudens vakarais, o draugų, pažįstamų, bendraamžių, šeimos narių pagyrimai motyvuoja kurti.
„Ne kiekvienas liaudies kūrėjas, atradęs savąją išraiškos formą, gali sukurti meninės vertės darbus, kurie jį išgarsintų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tokių perlų kaip dievdirbys Lionginas Šepka gimsta vienas kitas. Vis dėlto mums, muziejininkams, svarbi kiekvieno žmogaus kūryba, ją saugome, branginame, eksponuojame“, – teigė M. Mieliauskienė.
Jos nuomone, G. Matiukienės darbai vertingi, nes juose labai kruopščiai fiksuojama senojo kaimo architektūra. Galbūt po keliasdešimties metų mūsų anūkai ar proanūkiai gyvens dangoraižiuose, o kaimo vaizdus jie matys tik knygose, nuotraukose arba tokiuose maketuose.
Dalia ZIBOLIENĖ
