„Skurdas nėra sukurtas skurstančiųjų, jis sukurtas sistemos. Tai nepagrįsta bausmė žmonėms“ – tai Nobelio taikos premijos laureato Muhammado Yunuso žodžiai. O mes tos bausmės, atrodo, trokštame…
Tokia mintis kilo bendraujant su garbaus amžiaus moterimi iš Kriaunų krašto. Ji skundėsi, kad labdarą dalinantys maltiečiai niekada su dovanomis neužsuka į jos namus. „Jaunieji maltiečiai lankė senuosius kaimo žmones, dalino jiems šokoladą, o mane kažkodėl pamiršo“, – aimanavo moteris. Norėdama išsiaiškinti, kodėl iš Vokietijos atvežtą labdarą gauna kiti žmonės, ji skambino į mokyklą, kurioje buriasi maltiečiai. Pedagogai pasiūlė kreiptis į seniūniją, nes jos specialistai sudaro labdarą gaunančiųjų sąrašus. Seniūnijoje ją siuntinėjo nuo vieno specialisto pas kitą, tačiau atsakymo moteris taip ir nesužinojo.
Pabandžiau iš pirmų lūpų sužinoti, kokios priežastys lėmė tai, kad pensinio amžiaus moteris pateko į skurdo spąstus ir nekantriai laukia maltiečių labdaros. Prakalbus apie skurdą, pašnekovė sukluso: „Turime visko, ko tik mums, seniems žmonėms, reikia. Ir pensijų pragyvenimui pakanka, ir sveikata dar nebloga. Dažnai aplanko vaikai. Jau pasiruošėme senatvei: žiemą sunkiau gyventi kaime, todėl nusipirkome butą Rokiškyje. Kai tik nebegalėsime gyventi name be patogumų, tuomet kelsimės į miestą“, – ateities planus atskleidė pašnekovė. Skurdas šios šeimos lyg ir nepalietė, tačiau senolė prašo, tiesiog reikalauja paramos. Kodėl? „Jei maltiečiai su dovanomis užsuka pas kaimyną, vadinasi, jie yra geri žmonės, o pas mane neužeina – vadinasi, mūsų šeima niekam tikusi, nenusipelniusi dovanų net šokolado plytelės“, – paaiškina kriaunietė.
Kaip keičiasi vertybės: gyventi skurdžiai tapo privilegija, suteikianti išskirtinę teisę į paramą, aplinkinių rūpinimąsi. Tarp mūsų vis daugiau žmonių, norinčių imti, gauti, turėti. Nebevertinami tie, kurie dirba, kuria, gauna pajamas, iš jų išlaiko save, savo šeimą, moka mokesčius…
Nustebau rajono mamyčių socialiniame tinklalapyje perskaičiusi pradinuko mamos klausimą: „Patarkite, ką daryti, jei mano vaikas mokykloje nori pietauti tik su tais, kurie valgo nemokamai?“ Pasirodo, mokyklose už talonėlius valgantiems socialiai remtinų šeimų vaikams padengiami stalai, o visiems kitiems reikia patiems stovėti eilėse, per pertrauką spėti nusipirkti maisto.
Kyla klausimas: už skurdo ribos gyvenantys žmonės, kas jie – likimo nuskriaustieji ar patys save nusiskriaudusieji?
Asocialių šeimų vaikai tikrai likimo nuskriausti. Skurdas ir kova už būvį – jų kasdienybė. Vyresnieji augina mažuosius, kartais jiems padeda prasiblaivę tėvai, kuriuos bando kontroliuoti socialinės tarnybos. Sunku atspėti, ką darytų vaikų teises itin ginantys norvegai, pavažinėję po Lietuvos kaimus, pamatę situaciją socialinės rizikos šeimose, vaikų gyvenimo sąlygas: gal bandytų visus išsivežti į savo šalį, gal išsigąstų pamatytų vaizdų…
O štai suaugusieji asocialūs skurdžiai žino savo teises. Į socialinės pagalbos namus Jūžintuose buvo patalpintas vyras, kuris visą savo darbingą gyvenimo laikotarpį valkatavo, nedirbo, nemokėjo valstybei mokesčių. Todėl senatvėje jo pajamos nedidelės – vos 90 eurų pensija. Neturėdamas nuosavo stogo virš galvos, priglaustas valdiškuose namuose jis reikalauja išskirtinių gyvenimo sąlygų, gero maisto… Negavęs, sugeba įvairias institucijas užversti skundais.
Valstybė į kairę ir į dešinę dalija pašalpas bedarbiams. Pažįstu žmonių, kurių nagingos rankos gali kalnus nuversti, tačiau jie dešimtmečiais sugeba išsisukti nuo darbo. Gyvenimas iš pašalpų jiems patrauklus, taip palaipsniui prarandamas noras dirbti, patiems save išlaikyti. Atprantama ne tik nuo darbo, bet ir nuo atsakomybės: džiaugiasi skurdžiai gyvenančio žmogaus statusu ir laukia valstybės paramos mokėjimo dienos. Pašalpas gaunantieji ne grynais, o pavedimu į mokėjimų korteles, be vargo sugeba maisto prekes išmainyti į alkoholį. Sakoma, jog pelningiausiai ir greičiausiai galima į alų iškeisti cukrų… Prisigėrusieji pameta protą, mušasi, keikiasi, o kai alkoholis visai aptemdo sąmonę – žudo arba žudosi. Tuomet valstybės paremti skurdžiai duoda darbo policijai.
Vis daugiau alkoholio, nevilties, skurdo nustekentų nelaimėlių nesigėdi savo gyvenimo būdo. Valstybės ar visuomenės parama jiems – vienintelė perspektyva. Pasipuošę „skurstantieji“ prabangiais automobiliais atlekia į seniūnijas maisto davinio. Atsiranda ir nepatenkintų – girdi, jiems maisto pakete per daug kruopų, o norėtųsi cukraus, aliejaus, kondensuoto pieno. Gerai, kad dar nereikalauja alkoholio ir cigarečių… Seniūnai skundžiasi, jog kaimuose daug pašalpų gavėjų, tačiau nėra žmogaus, galinčio ir norinčio dirbti viešuosius darbus: tvarkyti teritorijas, grėbti lapus…
Statistikos duomenimis, pernai žemiau skurdo ribos gyveno apie 560 tūkst., arba 19,1 proc. lietuvių. Skurdo rizikos riba buvo 241 Eur per mėnesį vienišam asmeniui ir 506 Eur – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų. 65 m. ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygis sudarė 20,1 proc. Vidutinė senatvės pensija 2013 m. buvo 238,1 Eur. Tai reiškia, kad vieni gyvenantys senatvės pensininkai, gaunantys vidutinę ar mažesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsidūrė žemiau skurdo rizikos ribos. Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 8,3 proc., tarp bedarbių – 62,6 proc., tarp senatvės pensininkų – 22 proc. Skaičių galima pateikti ir daugiau. Tik ar jie atspindi tikrąją padėtį? Valstybė kuria ir įgyvendina daugybę skurdo mažinimo programų. Ar jos neskatina žmonių piktnaudžiauti valstybės parama?
Artėja šv. Kalėdos. Netrukus prasidės labdaros koncertų, paramos akcijų vajus, rinksime lėšas pačiomis įvairiausiomis intencijomis, aukosime ir džiaugsimės prisidėję prie svajonių išpildymo. Aukodami pagalvokime, kaip padaryti, kad mūsų gerumas kurtų grožį, skatintų į skurdo gniaužtus patekusius žmones keistis, nusikratyti skurdo baimės…
Dalia Zibolienė
