Utopistas, altruistas, avantiūristas? Tokie epitetai klijuojami Ilzenbergo dvaro šeimininkui Vaidui BARAKAUSKUI, Lietuvos pakrašty, arba kaip sakoma, Dievo užmirštam kampelyje, iš griuvėsių prikėlusiam merdinčią Ilzenbergo dvarvietę, čia sukūrusiam daug kam vis dar neįkandamą naujovę – biodinaminį ūkį. Vieni jį, sostinės vaiką, du aukštojo mokslo diplomus turintį sėkmingą verslininką tebevadina „balta varna“, visagalės chemijos ir pinigų kulto laikmečiu realizuojantį dvi svajones: milijonus investuojantį į kultūros paveldo objekto atstatymą ir kitokio gyvenimo filosofiją – žmogaus ir gamtos egzistenciją absoliučioje darnoje. Kiti gi sako, jog šis žmogus – pats tikriausias altruistas su avantiūrizmo prieskoniu ir kultūros bei istorijos puoselėjimo pavyzdys. Vaidą BARAKAUSKĄ kalbina „Gimtojo Rokiškio“ korespondentė Aldona MINKEVIČIENĖ.
– Ilzenbergo dvaro ir čia kadaise klestėjusio ūkio istorija siekia 500 metų. Dar yra gyvų amžininkų, menančių paskutinių valdytojų Dimšų laikotarpį, kaip ir niūriausią šios dvarvietės egzistenciją sovietmečiu. Rokiškio krašto, kurio sidabro medaliu už indėlį mūsų krašto istorijai ir dvarų kultūrai esate apdovanotas, gyventojams rūpi žinoti, kas galvoje ir gyvenime žmogaus, apleistame gamtos kampelyje sukūrusio objektą, traukiantį tūkstančius smalsuolių ir specialistų ne tik iš Lietuvos?
– Esu tikras vilnietis. Gimiau ir užaugau sostinėje, paprastų tėvų šeimoje. Turiu du aukštojo mokslo diplomus: matematikos ir verslo vadybos. Versle esu daug metų, tai – investavimas į nekilnojamąjį turtą ir statybas: stambius verslo, viešbučių poilsio objektus.
– Apie Jūsų įgyvendintus didžiulius projektus informacijos galima rasti spaudoje, bet kaip tarp tokių verslo „monstrų“ atsirado baigiantis tręšti Ilzenbergas? Kam šios „bėdos“ Jums reikėjo? Juk iki Ilzenbergo – pora šimtų kilometrų nuo Vilniaus. Galėjote rasti apleistą dvarą ir arčiau sostinės ar kito didmiesčio…
– Jau esu sakęs, kad mano projektui ši vieta – pati patraukliausia. Žinoma, jeigu būtų reikėję tik pilies, tokių galima rasti ir miestuose. Ilzenbergo dvaras – ne prabangi pilis ar reprezentacinis dvaro rūmas, o visas dvaro ūkis kaip vientisas gyvas organizmas. Ieškodamas tokiam ūkiui tinkamos vietos apvažiavau ne vieną dvarvietę. Pavyzdžiui, Užutrakio dvaras, dabar jau aptvarkytas, su bent 35 pastatais, kurie priklauso kelioms skirtingoms šeimoms. Bet man reikalingas ne rūmas ir jo siauros erdvės, o laisvė veikti. Kiekvienas žmogus gyvenime daro daug įvairių dalykų. Jeigu bendrine prasme, vieni darbai – dėl pragyvenimo, šeimos, įdomumo. Kiti – dėl tėvynės Lietuvos. Pasakysit, skamba patetiškai? Bet taip jau yra. Patriotizmo mūsų žmonių širdyse yra daug. Pakvietė į kariuomenę savanorius – ir 3 tūkstančiai jaunuolių atėjo. Argi jie ne dėl patriotiškumo, o dėl uždarbio?!
– O Jūs eitumėte savanoriu?
– Manęs savanoriu jau nebepriimtų, nebe tas amžius. Be to, turiu kitų planų patriotizmui išreikšti. Pasakykit, kuriam lietuviui šis jausmas nebuvo skiepijamas? Tik sovietmečiu apie tai buvo pavojinga kalbėti net namuose.
– Dažniausiai taip karštai patriotinius jausmus išreiškia tremtinių vaikai. Ar Jūsų šeimą ši tragedija buvo palietusi?
– Mano senelis, žemaitis, užaugęs 16 vaikų šeimoje ir jauniausias, šeimos sutarimu buvo išleistas į mokslus. Trėmimų laikotarpiu jis buvo prekybos mokyklos direktorius, dėstė matematiką, užsienio kalbas, mokėjo vokiečių, anglų, rusų. Ir labai trokštamas kąsnelis tiems, kurie inteligentus trėmė. Bet senelis sugebėjo pabėgti, o ta istorija – tikras detektyvas…
– Štai iš kur genai matematiko, mokančio numatyti ir apskaičiuoti kelis žingsnius į priekį. O iš kur Ilzenbergo ūkio idėja? Ir kas Jūsų galvoje gimė pirmiau: dvaras kaip kultūros paveldo objektas ar biodinaminis ūkis?
– Pirma – biodinaminio ūkio idėja. Esame tik maža gamtos dalis, iš jos imdami turime jai atiduoti duoklę. Taip gimė biodinaminio ūkio vizija, kuriai įgyvendinti reikėjo vietos. Tada ir atradau Ilzenbergą. Pirmieji darbai prasidėjo nuo dvaro ir čia klestėjusių kelių didikų dinastijų gyvenimų istorijų paieškų, studijavimo, aplinkos tyrinėjimo. Be viso to autentikos neatkursi.
– Paaiškinkite skaitytojams populiariai, kas „per žvėris“ biodinaminis ūkis? Labai dažnai ši veikla tapatinama su ekologiniu ūkininkavimu.
– Tam tikra prasme tai archajinis ūkis, kaip prieš 300 metų, kai nebuvo galima nusipirkti jokių chemikalų.
– Tai aliuzija į absoliučiai natūralią žemdirbystę, kaip proprosenelių laikais?
– Galima sakyti ir taip, tik labai ištobulinta. Tai ištisa filosofija – ūkininkavimas darnoje su gamta jos nepažeidžiant, paremta įvairių gamtos energijų, jos jėgų veikimu. Biodinaminis ūkis veikia kaip pats save išsilaikantis organizmas, kaip uždara ekologinė sistema uždarame rate: tą, ką gauname iš gamtos, turime jai atiduoti be jokių teršalų. Yra paralelių su Indijos ir kitų Azijos šalių filosofijomis, viena jų – indiška medicina ir sveiko gyvenimo filosofija ajurveda.
Senovėje juk nebuvo jokios chemijos, vienintelė trąša – gyvulių mėšlas, o vaistai – vaistiniai augalai ir kitos natūralios priemonės. Šios filosofijos kūrėjas buvo austras R. Šteineris. Po Pirmojo pasaulinio karo žemė buvo nualinta, reikėjo išrasti metodiką žemei atgaivinti. R. Šteinerio mokymai padėjo pagrindą biodinaminiam ūkininkavimui atsirasti. Dabar ši metodika labai ištobulinta ir taikoma visame pasaulyje.
– Pasakykite mūsų rajono stambiesiems ūkininkams, kad derlių ar gyvulius galima užauginti ir nuo ligų apsaugoti be chemijos… Švelniai tariant, Jūsų jie nesupras… Tradiciškai ūkininkaujantiesiems ir net žemės ūkio specialistams tokia žemdirbystė, kaip Jūsų, prilygsta kosmosui.
– Biodinaminiame ūkininkavime kosmoso įtaka reikšminga. Dangaus kūnų energija labai svarbi ne tik žmogui, bet ir augalams, gyvuliams. Juk nuo seno žinome, prie kokio Mėnulio kinta emocijos ir psichika, kada skersti gyvulį, raugti kopūstus, sėti, sodinti ir pjauti.
– Sutikite, ši teorija skamba kiek neįprastai. Dvaras valdo per 400 ha žemių: sėjate, sodinate nuo tradicinių kultūrų iki mažai kam girdėtų vaistinių augalų. Turbūt teko girdėti, kad ne vienas vietos ūkininkų Jus vadina „balta varna“…
– Mano pažįstamų ratas gerai žino, ką ir kodėl darau. Yra ir daugiau tokių „baltų varnų“. Kažkas gi turi būti išskirtinis (juokiasi – aut. past.). Žinoma, be chemijos tokio našumo, kaip chemizuotuose ūkiuose, nepasieksi. Apie 200 ha dvaro žemių daugybę metų alintos, apleistos. Net melioracijos šiame krašte niekada nebuvo. Biodinaminis ūkis – pats rizikingiausias verslo modelis. Juk teko pradėti nuo nulio: nebuvo nieko – nei ūkio, nei technologijų, nei žmonių. Ir visiška nežinia – nuo ko pradėti, ar bus klientų. Šiemet – vos trečias ūkininkavimo ciklas, riba, kai ūkio pajamos pradeda padengti einamąsias išlaidas.
– Paatviraukite, kaip saugote savo galvijus, paukščius, pasėlius, vaismedžius ir kitą ūkį nuo ligų, kenkėjų? Tiesa, kad po žeme rauginate vaistinius augalus, medžio žieves? Dar girdėta istorija apie pūdomus karvių ragus dėl visokiausių mikroorganizmų…
– Gyvulių ligų grėsmė ūkyje menka, nes jų tankumas nedidelis, auga natūraliai laisvėje, arti nėra stambių galvijų bandų. Apie gydymą – jis panašus į homeopatinį metodą. Aubrakai, kuriuos auginame mėsai, įpratę prie mažo žmogaus dėmesio ir atsparūs orų poveikiui bei negalavimams. Didesnė bėda dėl laukinių gyvūnų: paukščių aptvarus teko tobulinti tris kartus tam, kad į juos nebeįsisuktų lapės ir kiti plėšrūnai. Aplinka miškinga, bet vilkų, laimė, nepastebėjome, nors vieno galvijo griaučius esame radę. Tą, kuris silpnesnis, pirma ir pagauna. Natūrali atranka…
– Bet pasėlių nuo juos puolančių ligų aptvarais neapsaugosi…
– Vyksta normalus procesas pagal sudarytus žemės ruošimo, sėjomainos, tręšimo planus. Dirba agronomas ir veterinarijos specialistas. Jeigu kas nors nepasiseka ar ko pristinga – sėdame ir nagrinėjame. Atvyksta konsultantai iš Šveicarijos, kur biodinaminis ir ekologinis ūkininkavimas labai populiarus. Chemizuotame ūkyje viskas paprasčiau – yra metodika, kada ir kuo purkšti, o čia – stebi, kaip viskas vyksta, ir priimi sprendimus… Ir viskas – tik natūraliomis priemonėmis. Trąša – vaistiniai augalai ir jų tirpalai, jie maišomi su mėšlu ir tręšiama. Yra ir karvės ragas… Į jį dedamos tam tikros medžiagos, ragas užkasamas ir laikomas po žeme. Taip skatinamas biologinių mikroorganizmų dauginimasis ir dirvožemis augalams tampa kaip gyvas organizmas.
– Gaminate pačią įvairiausią produktų gamą iš ūkyje užaugintų kultūrų, gyvulių bei paukščių. Vieni sako, kad pas jus – viskas kaip „kaime pas močiutę“, kiti, įpratę prie chemija išgaunamų patrauklių skonių, rauko nosį?
– Kai žmogui tinka, mums labai malonu. Kai kuriems neįtinka mūsų kepama duona. Sako, sukritusi. Betgi mes į tešlą nededame jokių kildinimo priedų, grūdas, užaugintas be chemijos, neturi glitimo, kuris sveikatai – priešas. Kitiems nepatinka, kad pienas ne kaip parduotuvėje –mūsiškio paviršiuje atsisluoksniuoja grietinė. Įsiklausome į valgytojų pastabas. Yra technologijų, leidžiančių šiek tiek koreguoti biodinaminio ūkio produkcijos gaminius, tik klausimas, ar būtina tą daryti?
– Ką darote, jeigu Jūsų dvaro draugai pageidauja to, ko neturite ar nebeturite?
– Viskas, ką parduodame ir kas pažymėta specialiu Ilzenbergo dvaro ženklu, – autentiška ir be jokios chemijos. Dalis produktų – pagal sezonus, kita dalis – ištisus metus: šviežia ir apdorota mėsas, pienas ir jo gaminiai, kiaušiniai, kruopos, duona, daržovės ir jų mišiniai, konservai, medus… Naudojame visus maisto ruošimo būdus: vienus produktus šaldome, kitus konservuojame, trečius rūkiname, džioviname. Bet ir čia – jokios chemijos. Ko negaminame ar neauginame, perkame iš draugų. Nespaudžiame aliejaus, šią vasarą kopūstai prastai derėjo. Bet tada mūsų produkcijos valgytojus aiškiai informuojame, kurie gaminiai – ne mūsų, nurodome, iš kur jie.
– Ar teisingai išgirdau, jog sakėte „rūkinate“? Kaip tada dėl kancerogenų?
– Dabar rūkinimas kitoks, nei buvo prieš 100 metų: šiuolaikiškoje rūkykloje moderniais prietaisais kontroliuojama dūmų koncentracija tam, kad kancerogeno būtų ne daugiau nei tam tikras kiekis, kai jis tampa nuodu. Ne taip, kaip seniau – malką užmetei ir palikai.
– Tiesa, kad net Ilzenbergo stilingosios produkcijos dėžės ypatingos?
– Jos pamagintos meistrų iš Ilzenbergo parko klevų, liepų ir ąžuolų, kuriuos tvarkydami teritoriją iškirtome. Viskas, kas dvaro teritorijoje augo, buvo – čia ir lieka.
– Dvaro rūmas – paskutinis objektas rekonstrukcijos ir statybų eilėje. Juk galėjote nuo jo pradėti ir turėtumėte prašmatnias rūmų erdves pasipuikuoti prieš svečius?
– Mano idėja – ne prabangų rūmą atstatyti. Ūkiui reikia visko, o vienu metu tiek negali: negali auginti gyvulio, jei neturi grūdo, negali išlaikyti grūdo, jei nėra svirno… Ten, kur siekė dvaro valdos, supirkome sodybas, jas rekonstravome, jose gyvena mūsų darbuotojai. Kitąmet turime baigti didelės galvijų fermos statybas. Nusipirkome dar vieną pastatą, ten planuojame įrengti stovyklų ir šviečiamosios veiklos erdves. O kai viską baigsime, eilė bus ir dvaro rūmui, kurio fasadą ir stogą pakeitėme prieš rudenį vykusį dvaro 500 metų jubiliejų. Esu realistas: dvaras ir parkas pajamų negeneruos – kad tik jų užtektų didelei aplinkai tvarkyti ir prižiūrėti. Rūmas – tik dvaro karūna.
– Nuo pat dvaro ir jo ūkio prieigų – išpuoselėtos erdvės, takai, akmenų tvora lyg Kinų siena, aikštynai, renginių oazė, Meilės sala su romantišku tiltu per Ilgio ežerą, galybė dvaro ūkinių pastatų, išlaikančių vientisą stilių, kurio svarbiausias akcentas – akmuo. Net priekabiausia akis neranda kampelio, kurio nebūtų palietusios šeimininkiškos rankos. Gyvenime esate pedantas?
– Ne pedantas, bet atsakingas. Nekilnojamojo turto sferoje esu patyręs, įgyvendinęs didelius statybų projektus. Laiku nepareikalavęs paskui ilgai vargsi, kol išsireikalausi.
Turi būti padaryta taip, kaip reikia: nuo pradžios iki galo, kad būtų ir vaizdas, ir geros emocijos, ir nereikėtų prie to paties grįžti.
– Į Ilzenbergą investuoti milijonai. Galite pasakyti, kiek šis projektas Jums kainavo?
– Kai viską užbaigsiu, tada ir pasakysiu…
– Galiu spėti, kad jau išleidote apie 15 milijonų eurų?
– Nuo… ir daugiau.
– Tarp vietos gyventojų sklando legendos, kad šio dvaro dideli turtai buvo užkasti po žeme. Gal radote tą lobį?
– Tai mano asmeninės lėšos, kurias uždirbau versle.
– Ką dėl tokią galybę pinigų kainuojančios idėjos Jums sako šeima?
– Ilzenbergas yra mano projektas ir, kaip jau sakiau, mano lėšos. Reikia mokėti ne tik pinigą uždirbti, bet ir jį įprasminti. Ilzenbergas – naujo impulso kūrimas ir mano duoklė Lietuvos kultūrai bei istorijai. Kiekvienas savo biudžetą skirsto taip, kaip išmano. Jeigu netaupysi vieno euro, neturėsi milijono, jeigu taupysi ir neinvestuosi – nieko gero neišeis. Šeimai pinigų pakanka, ne tiek daug jų žmogui ir reikia.
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Vilniuje turime namą, žmona Rūta – odontologė. Auga trys vaikai: 1995 m. gimęs Jonas, 1998 m. – Ieva ir dešimtmetė Viltė. Kol vyksta statybos, Ilzenberge jie nedažni svečiai. Bet kai atvyksta, turi kuo užsiimti ir jiems čia patinka.
– Ar kartais nesukirba kirminas, kad investuoti milijonai neduos laukto rezultato?
– Sunkių momentų būna, bet niekada nesigailėjau, kad ėmiausi šio projekto. Esu toks žmogus: devynis kartus pamatuoju prieš pjaudamas… Turiu planą, kaip Ilzenbergas veiks kitąmet ir po dešimties metų. Ilzenbergas – vienas mažesnių mano projektų, nes planuojama metų apyvarta – juokas, vos 1 mln. eurų. Bet darbo prasme – tai vienas objektų, pareikalavusių didžiausių sąnaudų.
– Esate sportininkas, Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės prezidentas. Ko iš šios Jūsų veiklos galima tikėtis Ilzenberge?
– Anksčiau dalyvaudavau maratonuose, ralyje. Dabar važinėju dviračiu. Per metus numinu 5–6 tūkst. kilometrų.
– Tai be vargo galite ir į savo dvarą numinti, jeigu tik nebeliktų duobėto žvyrkelio…
– Galėčiau (juokiasi – aut. past.). Neturiu iliuzijų, kad dėl mano verslo kelią iki dvaro išasfaltuos, nes tai kainuoja ne vieną milijoną. Bet šis kelias turi išskirtinumą – veda į Latviją, tad gal kažkada taps prioritetu.
– Ką veikiate, kai galva neužimta darbais ir šeimos reikalais?
– Mėgstu skaityti knygas. Ne kompiuteryje, o popierines. Šiuolaikinę literatūrą, detektyvus, romanus, istorines, religines, verslo psichologiją, o kompiuteryje – dalykinę informaciją.
– Esate religingas?
– Lankausi bažnyčioje, šeimoje religija – viena temų, nes dukra lanko Vilniaus jėzuitų gimnaziją.
– Kai iš sostinės važiuojate į savo dvarą, ką jaučiate? Tai, kad jau per pusę esate rokiškėnas?
– Anksčiau važiuodavau kaip į nežinią, o dabar – kaip į namus.
– Dėkoju už pokalbį.
Aldona Minkevičienė
