Nuo seno vasario pradžioje lietuviai šventindavo linus. Mūsų krašte, kadaise garsėjusiame šia kultūra, lino jau reikia ieškoti su žiburiu. Jis, tapęs tautos simboliu, be gailesčio išvytas iš mūsų rajono, o ir iš šalies. Linininkystės krašto vaikai šį augalą bepažįsta iš knygų, nuotraukų, edukacinių programų, senelių pasakojimų ir močiučių kraičio skrynių, prikrautų lino staltiesių, rankšluosčių, lovatiesių.
Pažiba
Paskutinieji du šios pluoštinės kultūros hektarai rajone užauginti 2006-aisiais: linininkyste garsią mūsų krašto istoriją užbaigė ūkininkas Jonas Petryla, dėl ilgai neblėsusios meilės linui pramintas „paskutiniu mohikanu“.
O buvo laikai, kai linų plotais ir derliumi mūsų rajonas garsėjo ne tik šalyje, bet ir buvusioje Sovietų Sąjungoje. Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje daugybę metų veikusi įmonė „Panemunėlio linai“ perdirbdavo jų derlių, atgabentą traukiniais ir mašinomis ne tik iš mūsų šalies, bet ir iš kaimyninių valstybių ūkių. Geriausiais laikais rajone auginta per 1500 ha pluoštinių linų.
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
Aldona MINKEVIČIENĖ
