Provinciją į Vilnių iškeitęs Rokiškio jaunimo teatro režisierius atviras ir tikras – jis ir bijo, ir košmarus sapnuoja. Šitai neišvengiama prieš artėjančią „Emigrantų“ premjerą Lietuvos kino teatruose. Tai pirmas profesionalus jo filmas, kuriam pernai kartu su savo teatro aktoriais atidavė visas savo jėgas, širdį ir pinigus. Šį kartą nekalbėjome apie pastatytus spektaklius, anšlagus Rokiškio, Vilniaus, Kauno scenose. Jis užmiršo ir dėl teatro beprasmiškai mindžiotus Rokiškio savivaldybės koridorius…
Apie kiną – jau nufilmuotą, dabar kuriamą ir būsimą; apie tai, kas šiandien jam labiausiai rūpi, su režisieriumi Justinu KRISIŪNU kalbėjosi žurnalistė Reda MILAKNIENĖ.
– Prieš keletą metų kalbėjai, kad Rokiškyje dūsti…
– Aš šiuo metu – ne Rokiškyje. Tad kaip galiu dūsti? (juokiasi – aut.)
– Tavo pavardė šiandien siejama su „Emigrantais“ – filmu, kurį pernai nufilmavai su Rokiškio ir kitais aktoriais. Kada pagaliau įvyks jo premjera?
– Baigiame filmo montažą. Toliau laukia spalvų korekcija, muzikinis įgarsinimas, pristatymo darbai, reklama ir parengimas kino teatrams. Žodžiu, kelias, kaip sėkmingai parduoti filmą, yra ilgas. Galime įstrigti ir finansiškai: tam, ką išvardijau, reikia sumos, kurios kol kas neturiu. Viskas ne taip paprasta, kaip iš pradžių atrodė. Pastangų reikia daugiau nei daug, o procesas profesionalumui pasiekti yra lėtas. Štai prieš porą savaičių pamatėme, kad būtina perdaryti kai kurias scenas, teko jas perfilmuoti.
O premjera numatoma balandį.
Būsiu atviras: profesionalus filmo montuotojas Linas, Vilniuje dirbantis su mūsų nufilmuota medžiaga, yra lengvai šokiruotas. Jam „Emigrantai“ atrodo avantiūra, o dar aktoriai tarmiškai kalba… Tas nuoširdumas paperka, o mūsų beprotybė kuo toliau, tuo labiau jį įtraukia.
Be to, jaunimo tema – lietuvių kine nuo „Vaikų iš Amerikos viešbučio“ (1990 metais sukurtas Raimundo Banionio filmas – aut.) laikų negirdėtas ir nematytas dalykas.
– Prisipažink, bijai premjeros?
– Šlovės nesitikiu. Tiesiog noriu, kad mūsų filme išsakytos mintys pasiektų žmones. Atsakomybė, kaip ir baimė parodyti savo kūrinį auditorijai, – didėja. Pradėjau sapnuoti košmariškus sapnus, įtampa auga kasdien. Nerimauju dėl savo jaunų aktorių. Kaip jie atlaikys? Juk neišvengiamai bus ir daug kritikos. Baisu eiti į premjerą, bet jaukinuosi tą mintį. Labiausiai liūdėsiu tuomet, jei nebus publikos.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
