„Čia mano tėviškė, čia yra mano labai artimų žmonių vėlelės, artimieji guli kapinėse – seneliai, dėdės, tetos, močiutė. Šiandien vat susitikau su jais. Kažkaip lengviau pasidarė. Seniai buvau, atstumai tokie tolimi ir laikas jau ne tas, sveikata ne ta, kad galėčiau…“ – daugiau nei prieš metus interviu mūsų laikraščiui atviravo kraštietė aktorė Vaiva Mainelytė. O visai neseniai Rokiškio miesto gimtadienio proga papildė: „Napoleonas norėjo ant delno išsinešti Vilniaus Šv. Onos bažnyčią. Ką jis būtų kalbėjęs, jei būtų pamatęs gražiausią iš visų – Rokiškio Šv. Mato bažnyčią?.. Niekada nepravažiuoju pro šalį… Kuris pasaulio kraštas man galėtų būti brangesnis?“
Biografijos faktai
V. Mainelytė gimė 1948 metų rugsėjo 5 dieną Rokiškyje, čia baigė pradinę mokyklą. Vėliau šeima išvyko į Trakus. 1970-aisiais baigė tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos aktoriaus meistriškumo specialybę. Vėliau dirbo Šiaulių dramos teatre, Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. 1992-1995 m. – „Vaidilos ainių“ teatro steigėja ir aktorė. 1999-2006 m. – UAB „Ineco“ vadybininkė. Nuo 2006-ųjų Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė. Teatre, kine ir televizijoje sukūrė daugiau nei 50 vaidmenų. Rokiškio krašto garbės pilietės vardas jai suteiktas 1999-aisiais, per Rokiškio 500 metų gimtadienį. 2012-aisiais įteiktas „Auksinės gervės“ apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus. Kiti svarbūs apdovanojimai – Vytauto Didžiojo ordino karininko kryžius, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ komandoro didysis kryžius.
Lyg širdžių princesė
Gavusi „Auksinę gervę“, „Valstiečių laikraščio“ žurnalistės Rūtos Klišytės paklausta apie gimtąjį kraštą, V. Mainelytė irgi neslėpė meilės: „Rokiškio krašto žmonės man ypač brangūs. Vos išgirstu tą rokiškėnams būdingą balsių tęsimą, nutrumpintas galūnes, širdis ima tankiau plakti. Ši žemė užaugino ir Moniką Mironaitę, Algirdą Brazauską – visų garsių asmenybių nė nesuminėsi. Abu mano tėveliai – aukštaičiai, kilę iš Šiaurės Lietuvos. Mano vaikystė čia buvo nuostabi. Prisimenu, kaip būdama septynerių veždavausi naujagimę sesutę į miesto parką, išdidi stumdavau vežimėlį garsiuoju Rokiškio taku, besidriekiančiu nuo bažnyčios iki dvaro rūmų. Ir dabar akyse stovi ūksmingi parko medžiai. Kai man buvo suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardas, jaučiausi pagerbta tarsi kokia širdžių princesė. Su kolega Jonu Korenka vedėme iškilmingą koncertą, o po to – pokylius dvaro rūmuose.“
Reikli kiekvienai detalei
Legenda, primadona, gražiausia Lietuvos aktorė – kaip tik nevadinama šio rašinio herojė, šiandien reikalinga ir teatre, ir serialuose. Realybėje – be lašo arogancijos, spinduliuoja nesumeluotą šilumą ir inteligenciją, taip nebūdingą dabartinėms žvaigždėms. Vos atvykusi į gimtinę, skuba į senąsias miesto kapines prie seniai nelankytų artimųjų kapų. „Tapo lengviau“, – vėliau prisipažįsta.
Rokiškis gali didžiuotis turėdamas tokią Krašto garbės pilietę, kuri, nors atestatą gavo ne Rokiškyje, nė akimirkai nesusvyruoja: čia jos pirmas įkvėptas oras, čia – visko pradžia. Patyrusi pripažinimą ir šlovę, išgyvenusi ligas ir nedarbą, ji iki šiol meldžiasi eidama į sceną. Neskirsto – premjera ar ne. Reikli kiekvienai detalei. Tik anūkams – dukrytės Dovilės vaikams – mažylei Ievutei ir vyresniems Jokūbui bei Motiejui, atrodo, ne. Nors ir jie, „kartais išgirsta pakeltą močiutės balsą“.
Vaidino gimtinės scenoje
Pernai po trylikos metų pertraukos V. Mainelytė grįžo į gimtojo miesto festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ sceną. Perspektyvaus režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Akmuo“ ji įkūnijo mamą ir močiutę Vitą.
Tiesa, V. Mainelytė kol kas nėra gavusi Rokiškio profesionaliųjų teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ premijos už geriausią moters vaidmenį. Nuoskaudos, atrodo, nejaučia. Vis tiek sako, kad labai myli šį festivalį, dėkoja Dievui, kad jis išlaikytas, kad jame dalyvauja. „Visuomet apima virpulys grįžus į lopšį ir pakeri rokiškėnų nuoširdumas. Išvažiuodami dar radom ant kiekvienos sėdynės po duonytės kepalą. Grįžom su gerom emocijom ir nuotaika. Nors anuomet, atsimenu, atvažiuodavom į festivalį dviem trims dienoms, galėdavom kitų spektaklius pažiūrėt. O dabar – tik suvaidini, į mašiną ir atgal grįžti“, – grįžusi po spektaklio į sostinę mūsų laikraščiui sakė V. Mainelytė.
Viskas gimė čia
Į Rokiškį aktorė atvažiuoja labai retai. „Pasikeitė mano gyvenimo būdas. Nedalyvauju niekur. Todėl, kad labai tausoju sveikatą, norėdama ir save, ir artimuosius pradžiuginti. Tik dirbu savo pagrindinį darbą teatre, jei turiu filmą, filmuojuosi, o visi tie renginiai… Atsisakau. Saugau jėgas. Man nebereikia. Aš gyvenime persisotinau susitikimų. Ir interviu neduodu… Tik kraštiečiams negaliu atsakyti“, – pernai „Gimtajam…“ sakė V. Mainelytė.
Aktorė Rokiškyje nebaigė mokyklos, išvažiavo po trečios klasės. Ir čia kartu su ja besimokiusiųjų jau nepažintų. Iš pradžių ji mokėsi medinėje mokykloje netoli dabartinės gimnazijos, o trečioje klasėje persikėlė į Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos pastatą. Vėliau Mainelių šeima išsikraustė į Trakus, o paskutinę mokyklos klasę V. Mainelytė baigė Širvintose. „Vis tiek esu rokiškietė. Šaknimis“, – prisipažino Krašto garbės pilietė, kuri jaučiasi laiminga išgirdusi šnekant mūsų tarme, perkanti Rokiškio sviestą, sūrį ir pieną. „Gal esu įpratusi nuo vaikystės, nuo kūdikystės. Čia pirmas įkvėptas oras, čia puoselėjau savo svajonę. Čia viskas gimė. Čia“, – kalbėjo aktorė.
„Nėra nė dienos, kad mintimis negrįžčiau į Rokiškį. Tiesą sakant, kasryt tartum ten atsibundu, nes ant sienos kabo dovanotas gimtojo miesto paveikslas. Tėviškės įtaka juntama ir mano kalboje: iki šiol kaip tikra rokiškietė trumpinu ilginius ir ilginu trumpinius balsius.
į 11 p.
iš 10 p.
Į Vilnių atsivežiau ir kitą rokiškiečių įprotį – pasisveikinti su sutiktu žmogumi“, – yra sakiusi V. Mainelytė, klausiama apie gimtąjį kraštą.
Apie geriausią karjeros
tarpsnį
Interviu „Lietuvos žinioms“ pernai aktorė pasakojo, kad visa jos vaikystė prabėgo kuriant vaikiškus spektaklius. „Tai bene geriausias mano artistinės karjeros tarpsnis – pati pasirašydavau vaidinimus, pasiskirdavau pagrindinius vaidmenis. Žiūrovai – kiemo vaikai. Kol jie valgydavo mamos keptus sausainius, tol žiūrėdavo, o suvalgę – dingdavo. O aš tebežaidžiu ir šiandien“, – kalbėjo aktorė.
„Nuo mažumės lankiausi Rokiškio dvare, kai jame gastroliuodavo Panevėžio dramos teatras. Visuomet galvojau tik apie vieną profesiją – aktorės. Galbūt todėl, kad gyvenime buvau drovi, scenoje norėjau atsiskleisti. Bene didžiausią įspūdį paliko E. Voinič „Gylys“. Kaip ir visos dešimties metų mergaitės, žavėjausi šviesiąja aktorystės puse. Todėl puošdavausi mamos suknelėmis ir vaidindavau kieme. Tačiau gėlių ir aplodismentų sulaukiau dar negreitai“, – portalui 15 min. švęsdama gimtadienį 2011-aisiais pasakojo V. Mainelytė.
Dirbo su asmenybėmis
Scenoje ji irgi debiutavo Rokiškyje. Antroje klasėje. Tai buvo spektaklis „Zuikis puikis“. V. Mainelytė vaidino gėlelę. „Mama pasiuvo labai gražią suknelę iš marlės“, – prisiminė aktorė. Vėliau buvo daug vaidmenų ir partnerių aktorių bei režisierių. Mokytoja Aldona „Vyrų vasaroje“, Beatričė J. Grušo pjesėje „Meilė, džiazas ir velnias“, Margarita „Katėje ant įkaitusio skardinio stogo“, žinoma, Morta filme „Tadas Blinda“, vienas naujausių vaidmenų Zocha „Mūsų klasėje“ – tai tik keli vaidmenys ilgoje jų eilėje. O asmenybės, su kuriomis teko ir tenka dirbti? Jų irgi daug. Režisieriai Gytis Lukšas, Arūnas Žebriūnas, Marijonas Giedrys, Jana Ros… Aktoriai Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Antanas Šurna, rusų kino pažibos Viačeslavas Tichonovas, Aleksandras Michailovas, Valentinas Gaftas. Tačiau daugeliui lietuvių V. Mainelytė – Jurga iš „Velnio nuotakos“, pasiekusi visas įmanomas populiarumo ir žiūrovų meilės aukštumas.
Giminės istorija verta
knygos
Tiesa, aktorė yra sakiusi, kad tėvelis, stojant į aktorinį, jos nepalaikė, norėjo matyti dukrą gydytoja ir tik vėliau, kai tapo populiari, didžiavosi talentinga dukra.
Aktorės šeima Rokiškyje gyveno Vytauto gatvėje, netoli ligoninės, Perekšlių name. Juos ištrėmė, o Maineliai turėjo tame name keturis kambarius. V. Mainelytės tėvas buvo vykdomojo komiteto pirmininkas. Tiesa, ne Rokiškyje, o Širvintose, Trakuose. Apie Mainelių giminės istoriją būtų verta parašyti knygą ar pjesę. „Labai įdomi istorija. Ir Mainelių koplyčia senose kapinėse yra, ir dvaras Dambrotiškyje buvo medinis. Seniai suiręs. Pamatyt norėjau, bet sakė – nėra. Mano prosenelis A. Mainelis, kurio pavardė įrašyta Šv. Mato bažnyčioje už altoriaus, aukojo pinigus bažnyčiai, turėjo dvarelį. Vienintelis senelis, kuris užsikrėtė revoliucine veikla“, – sakė mūsų laikraščiui V. Mainelytė.
Žurnale „Moteris“ 2012-aisiais išspausdintame interviu Virginijai Majorovienei ji taip pat kalbėjo apie ilgai slėptą savo giminės istoriją, apie kurią ilgai nieko nežinojo. „Augo penki broliai. Kadangi mano tėvelio tėvas buvo revoliucionierius, bet ne komunistas, prosenelis išvarė jį iš namų. Situacija: brolis policininkas sodina brolį į kalėjimą už revoliucinę veiklą. Kai užėjo sovietai, vieni broliai buvo išvežti į Sibirą, kiti spėjo pasitraukti į Ameriką. Mano senelis liko. Jis – teisybės, lygybės ieškotojas, tėčiui, močiutei, man sakydavo: „Jei būčiau žinojęs, už ką pūsiu kalėjime, ar būčiau palikęs vaikus vienai močiutei auginti? Apie visai kitokią santvarką svajojau.“ Mūsų šeimos istorija ilgai slėpta, aš apie tai nieko nežinojau. Kaip galėjau pasakoti, kai tėvelis dirbo vadovaujamą darbą – buvo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas?“ – žurnalui „Moteris“ pasakojo aktorė.
Gyvenimas ją užgrūdino. „Ir šiaip aš esu labai stipri, iš kiekvienos situacijos tenka pačiai kapanotis. Teko patirti ir šalto, ir karšto, ir didelės šlovės, ir nedarbo, ir nepritekliaus. Visko teko. Bet kažkoks vidinis tikėjimas, meilė artimiesiems, meilė savo šeimai, žiūrovo meilė man ir mano meilė jam taip viską sudėliojo, kad šiandien dar esu scenoje“, – atviravo aktorė „Gimtajam Rokiškiui“.
Susitikimas su žvaigžde
Pernai menininkai – kraštietė juvelyrė Dalia Varnaitė ir vilnietis fotografas Gediminas Gražys – įamžino V. Mainelytę fotosesijoje su D. Varnaitės kurtais papuošalais. Paroda, kurioje pozavo garsiausios Lietuvos aktorės, apkeliavo Lietuvos teatrus. O D. Varnaitė prisiminė iš pradžių netikėtą, o fotografuojant šilumą palikusį susitikimą su garsia aktore sostinėje. „Iki fotosesijos dar buvo likę šiek tiek laiko, ir aš sėdėjau centre ant suoliuko. Netikėtai netoliese prisėdo… Vaiva Mainelytė. Ji juk nežino, kas aš ir ko laukiu. Priėjau, prisistačiau, kas esu ir kad būtent su mano darbais ją tuoj fotografuosime… Pasirodo, ji prieš fotografuodamasi nupirko anūkui žuvies, prisėdo pailsėti… Parnešėm tą žuvį kartu… Labai šiltai, moteriškai viskas kažkaip vyko… Šiltas tikros žvaigždės sukeltas įspūdis. Kai kurios šiuolaikinės žvaigždutės galėtų pasimokyti iš jos elegancijos ir moteriškumo kerų. Labai šilta, paprasta, bet ne prasta – jauti virš jos tvyrant žvaigždės aureolę. Galėčiau net sakyti, kad tai lietuviškoji Sofija Loren…“, – apie susitikimą su kraštiete aktore V. Mainelyte pasakojo kraštietė juvelyrė D. Varnaitė.
Rokiškio krašto muziejaus, J. Keliuočio viešosios bibliotekos, Gedimino Gražio ir redakcijos archyvų nuotr.
Reda Milaknienė
