Trys kone pametinukai vaikai, darbas bendrovėje, savo rankomis baigiamas remontuoti būstas ir nuolatinis rūpestis besistiebiančiomis atžalomis – tokia Šarūno Stundžos, auginančio trijulę smalsių mažylių, gyvenimo druska. Ar tokį tėvą gali vadinti didvyriu vien todėl, kad jis neišmėtė vaikų po globos namus, gimines, globėjus – augina juos vienas? „Mano gyvenimo kuprinę gal ne kiekvienas paneštų, bet tikrai nesu joks didvyris. Taip susiklostė likimas…“ – sakė 35 metų vyras, prieš artėjančią Tėvo dieną atvėręs naujam gyvenimui prikeltos trobos duris.
Gegutė išskrido…
Vos įsukus į Jočelių kaimo (Rokiškio kaim. sen.) Š.Stundžos šeimos kiemą, netoliese esančiuose krūmuose ėmė plyšauti gegutė. Senoliai sakydavo, kad šis paukštis, tautosakos ir sapnininkų apibūdinamas labai prieštaringai, taip elgiasi prieš oro ar žmogaus gyvenimo permainas. Ir kaip čia prietarais nepatikėsi?! Šarūno gausios šeimynos kiemo permainos šviečia iš tolo: jo tėvo gimtoji troba žvelgia naujais langais ir durimis, o viduje dar tebekvepia dažais.
„Su Mantu tik prieš dieną išliejome pamatą, ant kurio planuojame statyti priestatą. Jame bus virtuvė, o mansardoje – kambariai vaikams“, – vesdamas į namus dėstė trylikamečio Manto, metais už jį jaunesnės Kristinos ir aštuonmetės Šarūnės tėtis. Įžengus per slenkstį – švara švytintis kambarys su raudonų plytų židiniu. „Čia aš miegu, o čia mes gaminame valgį“, – noriai rodė Mantas.
Kristina buvo bebaigianti švarinti namus, nes tėtis tvarkai griežtas: daug kainavusios grindys ir sienos dar visai naujos, todėl vaikai privalo jas tausoti.
Jaunylė Šarūnė šios patirties dar tik mokosi, bet ir ji turi pareigų: kas rytą jaunėlė verda tėčiui kavą.
Į erdvią mansardą veda medžio laiptai, o pro didelį jos langą matyti plačios apylinkės. Bet šeimynai nepakanka plika akimi regimo vaizdo: laisvą minutę jie stveria žiūronus ir tyrinėja, kas vyksta pamiškėje, laukuose ar danguje.
Žvelgdamas į tolius Šarūnas akimirkai susimąsto. O paskui negarsiai tarsteli: „Taip laimingai, kaip dabar, niekada negyvenom.“
Kalba vis dėlto pakrypsta šeimai skaudžia tema, kurios detalių vaikai jau nebegirdi. Jie laiptais nudarda į pirmą aukštą: atžalos išmokytos į suaugusiųjų pokalbius nesikišti.
„Vienas oficialiai auginu vaikus jau dvejus metus… Tačiau ir anksčiau jų mama pasirodydavo kaip pavasarį gegutė…“ – Šarūnas neskuba atverti širdies.
Jo buvusi moteris dabar kitame rajone, neatsako nei į jo, nei į vaikų žinutes.
Tokiais atvejais įprasta sakyti: šeimyninis gyvenimas nesusiklostė. Bet matant prie tėčio besiglaustančius vaikus, ištarti šiuos žodžius nesiverstų liežuvis.
Veltui negavo nieko
„Ar sunku vienam? Neturiu laiko ir noro apie tai galvoti, nespėju darbuose suktis, o miegui lieka vos kelios valandos. Kol mūrijau židinį, paskutinę suplanuotos normos plytą dėdavau trečią valandą nakties“, – sakė šeimos galva, o sunkų darbą liudija jo rankos. Netrukus Šarūnas dar priduria: gyvenime nieko nėra gavęs veltui. Todėl ir vaikus jis pratina prie darbo: tegu žino nuo mažens, jog pinigą lengva tik išleisti, o uždirbti labai sunku.
Šeimos norai kuklūs: namuose visko tik tiek, kiek reikia patogiam ir tvarkingam gyvenimui. Skaitmeninės televizijos paslaugų jie atsisakė, apribojo vaikų telefonų išlaidas. Tačiau maistui netaupoma, nes besistiebiančioms atžaloms reikia visko: daržovių, mėsos, saldumynų. O ir tėtis smaližius. Tiesa, saldaininėje dažniausia jam telieka… popierėliai.
Pagrindines daržoves dideliais kiekiais šeima perka iš ūkininkų – bulvių, morkų, kopūstų pakanka visam sezonui. Kitas maistas, drabužiai, mokyklos reikmenys perkami įvairiose parduotuvėse. Prekių vaikai prikrauna pilną prekybos centro vežimą: jiems reikia visokiausių smulkmenų. Apie kai kurias jų tėtis sako nė nenusimanąs. „Patys nieko neauginame, nes daržus reikia prižiūrėti. O aš laiko neturiu“, – apie buitį dėstė Šarūnas.
Šeimos maitintojas dirba „Daividos“ bendrovėje. Namus prižiūri ir maistą gamina vaikai. „Kristina cepelinus verda, blynų prikepa. Ji viską moka“, – čiauškėjo Mantas.
Visų drabužius dvylikametė skalbia automatine skalbiamąja. Naujajame priestate planuojama didžiulė drabužinė: besistiebiančios mergaitės vis dažniau dairosi į aprėdus.
Netrukus į namus „atvažiuos“ nauja ir nepigi miegamoji sofa, ant kurios įsitaisys sesutės. Bus ir kitų baldų, papuošiančių suremontuotą būstą.
Litas prie lito…
Šarūnas niekada į valstybės kišenę rankos nekišo. O galėjo… Juk ne viena šeima gyvena iš pašalpų ir net didžiuojasi šelpiamosios statusu. „Sveikatos turiu, todėl pats privalau šeimai uždirbti“, – mintį apie veltėdžiavimą tėvas nukerta lyg kirviu. Vykdyti šią priesaiką jam sekasi puikiai. Auksinių rankų vyras, paprašytas išvardinti specialybes, juokiasi: „Esu šaltkalvis, tekintojas, suvirintojas, elektrikas, automechanikas, vairuotojas, o namuose – dar ir ekonomistas bei buhalteris.“
Užsiėmimų Šarūnui nestinga ir po darbo: kaimynai, pažįstami, draugai dažnai beldžiasi į jo duris ir prašo pagalbos. Jis niekam nėra atsakęs.
Šarūnas prasitaria ne visada buvęs toks teigiamas. Auksinės rankos, netvarkingas jo moters gyvenimas, skaudžios apkalbos… Buvo daug priežasčių pasukti klystkeliais. Negandas vyras bandė skandinti degtinėje, kurią už padarytą darbą noriai siūlydavo pažįstami ir draugai.
„Mane labai kontroliavo seniūnijos socialinė darbuotoja Danguolė Peciukonytė. Jei tik jūs žinotumėt, kaip ji mane bardavo! Grasino vaikus atimti, jei nesusitvarkysiu. Kartą ją norėjau išvyti pro duris, tačiau dabar žinau: jei ne tos griežtos jos pamokos, mano gyvenimas būtų pakrypęs kitaip“, – praeities šešėlio nesigynė Šarūnas.
Jau ketveri metai, kai velnio lašų vyras neima į burną. Darbdaviai ir bendradarbiai, prieš kelerius metus sužinoję apie tai, kad jis vienas augina tris vaikus, kaip savo akis Šarūną saugo net nuo menkiausių pagundų.
Meilei nėra laiko
Gyvenimo mokytas vyras, nors ir esąs pačiame jėgų žydėjime, neskuba namo parsivesti kitą moteriškę. Darbščios ir doros, mylinčios tris svetimus vaikus, jis nepažįsta, o kitoms esą terūpi jo pinigai. „Tokias reikia dideliu lanku apeiti“, – šypteli Šarūnas. Tiesa, viena gero būdo bendradarbė buvo kritusi į akį, bet per darbus ir rūpesčius nespėjo užkariauti jos širdies. Ši išvažiavo svetur ir ištekėjo už kito…
Idealus?
„Tik jau nepavadinkit manęs idealiu tėvu“, – net paprašė Šarūnas. Jis sakė per mažai laiko skiriantis vaikams, nešvenčiantis jokių švenčių, per praėjusias Kalėdas net eglutės nepapuošęs, dovanų nebuvę… O ir į keliones, baseinus ar pas gimines nevažiuoja: reikia dirbti prie namų, kad pinigo viskam užtektų.
„Mano paties vaikystė buvo sunki, todėl neįpratau dykinėti“, – lyg ir teisinosi vyras.
Vaikai tėvui pritariamai linksėjo: jie nepyksta už jo griežtumą ir taupumą, jiems patinka gražūs jų namai, kuriuose yra visko, ką turi ir jų bendraamžiai „Paruošę pamokas, sutvarkę kambarius ir pagaminę vakarienę žaidžiame lauke ar kompiuteriu, žiūrime televizorių, skaitome“, – dėstė mažieji.
Tėvo dieną švęs
Tačiau Tėvo dieną Stundžų šeima švęs. Vaikai įtikino tėtį – reikia šios šventės. Jis pažadėjo sekmadienį bent pusdienį nedirbti: drauge visi pasilinksmins, vaišinsis skanėstais, kalbėsis apie tai, apie ką pašnekėti įprastą dieną nelieka laiko. Mažieji tėčiui žadėjo padaryti staigmeną… Kokią? Kol kas – paslaptis…
Aldona MINKEVIČIENĖ
