Nedidelis Papiškių kaimas (Rokiškio kaim. sen.) turi savo žmogų-ąžuolą. Tai – vienas žymiausių mūsų kraštiečių, gyvenimą pašventusių miškui: akademikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, miškininkystės profesorius Leonardas Kairiūkštis. Tarp galybės jo veiklos ir darbų įvertinimų yra ir gimtojo krašto padėka – Rokiškio krašto garbės piliečio titulas.
Sėliška dvasia
Į ekskursiją po žymaus miškininkystės mokslininko gimtąją sodybą išsirengėme su Rokiškio miškų urėdu Rimantu Kapušinsku. Kas gi geriau, jei ne jis, daugybę metų pažįstantis garsųjį miškininką, galėtų papasakoti apie tai, kas dabar Kairiūkščių sodyboje vyksta.
Telefonu „Gimtojo…“ kalbintas Kaune gyvenantis sodybos šeimininkas L. Kairiūkštis kuklinosi: „Dabar dar nieko gero mano gimtojoje sodyboje nepamatysite. Ten dar tik visko pradžia.“ Kuklus jis išliko ir klausiamas apie didelius užmojus gimtinėje sukurti dendrologijos parką, kuriame augs per šimtą mūsų krašto klimatą pakenčiančių seniausių augalų veislių.
Kuklioje sodyboje, kur 1928 m. gruodį pirtelėje gimė šeštasis Kairiūkščių vaikas, pakrikštytas Leonardu, beliko tik ūkinis pastatas, šulinys, rūsys ir didžiulį kiemą ribojanti galingų medžių juosta. Ir dešimtmečiais obuolių derlių nokinančios senosios obelys. „Tas egles aš pats, dar būdamas mažas, su broliais sodinau 1937 metais“, – pasakojo akademikas.
Dabar gi čia, kuriamame parke, stiebiasi patys įvairiausi lapuočiai ir spygliuočiai: vieni jau žmogų peraugę, kiti – dar prie pat žemės. Tarp gausybės augalų, susodintų pagal specialų projektą, yra ir kukli obelaitė. Bet ji – nepaprasta, nes yra seniausios lietuviškos veislės obels palikuonis. „Atrasti seniausią augalą – problema“, – dėstė mokslininkas. Akademikas šios veislės augalą gavo iš Kėdainių urėdo. Išvardinti, kiek ir iš kurių pakraščių augalų į Kairiūkščių gimtinę atkeliavo, reikėtų daug laiko, nes kiekvienas jų turi ilgą savo istoriją.
Sėliškai prigimčiai ąžuolas – ypatingas
Kelių hektarų sodybos sklypo kampe puikuojasi visa galva kitus medžius peraugęs kiemo karalius – galingas plačiašakis ąžuolas. Jo kaimynystėje (kurgi kitur, jei ne prie šio galiūno) jau stiebiasi jaunų ąžuoliukų pulkas, tarp kurių yra ir garsiojo Stelmužės ąžuolo (Zarasų r.) provaikaitis bei daugybė iš kitų rajonų atkeliavusių ąžuolų palikuonių.
L. Kairiūkščio kolegos ne kartą yra pastebėję, jog akademiko sėliškos prigimties šauksmas ima ir prasiveržia tarsi gėlo vandens šaltinis iš gelmių į žemės paviršių: Papiškių kaimo vaikas visada randa progą pabrėžti, kad jo gimtinė – neišlikusios baltų genties – sėlių – gyventos žemės. O sėliams miškai, ypač ąžuolai, buvo šventi. Todėl žymaus miškininko bendraminčiai jį dažnai pavadina paslaptingai išnykusios sėlių genties palikuoniu. Ir lygina jį su ąžuolu, susiejusiu didelę mokslinę veiklą ir gyvenimą su giriomis. „Ąžuolas – pats tvirčiausias medis. Lietuvos šiaurinė bei rytų šiaurinė dalis, tarp jos ir gimtieji Papiškiai, – ąžuolo natūralaus plitimo kraštas. Su Lietuva ir baigiasi ąžuolai, o Latvijoje – uosiai“, – apie savo būties sąsajas su ąžuolu dėstė akademikas. Pasak jo, veisiant ąžuolynus galima tikėtis, kad jie pamažėl ir savaime migruos tolyn…
Rokiškio miškų urėdas R. Kapušinskas sako, jog akademikas L. Kairiūkštis ir ąžuolas – kaip sinonimai. Matyt, todėl garsaus miškininko gimtinėje šiems medžiams – ypatinga vieta ir išskirtinis dėmesys.
Kraštiečio dovana
Mūsų kraštą plačiai savo darbais išgarsinęs akademikas L. Kairiūkštis gimtojoje sodyboje kuriamą dendrologijos parką dovanos. Mokslininkas su žmona Irena, technologijos mokslų daktare, sutarė, jog šį neįkainojamą turtą paveldės Rokiškio urėdija. Su žmona akademikas užaugino dvi dukras. Jos – medikės, o anūkų miškininkystės slėpiniai taip pat nepaviliojo. „Tai kam gi daugiau, jeigu ne miškininkams, palikti šį turtą? Juk urėdijos buvo ir visada bus, o miškininkai, neabejoju, geriausiai mokės parku rūpintis“, – atviravo akademikas apie šeimos planą gimtinei palikti taurią dovaną. Tiesa, paaiškėjo, kad dovanoti šį turtą nėra taip paprasta. „Įstatymai keisti: dovanojimą įteisinti nerandama pagrindo, pagal kurį būtų galima dovaną priimti. Smetonos laikais be vargo buvo galima mišką dovanoti klebonijai. Jei mano dovanojamas turtas būtų visiškai nugyventas, jį perimtų Turto fondas ir parduotų aukcione“, – apie netobulų įstatymų „šaradas“ dėstė akademikas. Sodybą ir joje įveistą dendrologijos parką dovanoti pasiryžę Kairiūkščiai teisinių rūpesčių turi porą metų, bet procedūros, anot akademiko, jau į pabaigą.
Ar šis parkas bus pavadintas Leonardo Kairiūkščio vardu? Akademikas sako, jog parką sodino ir jį dovanos ne dėl asmeninės garbės. Tačiau nėra abejonių, kad miškininkystės mokslų šviesuolio gimtojoje sodyboje pradėjusi vešėti įvairiausių augalų oazė taps vardiniu L. Kairiūkščio gamtos objektu, trauksiančiu smalsuolius, turistus, moksleivius, gamtininkus bei miškininkystės specialistus.
Rokiškyje – visada savas
Nors L. Kairiūkštis gimtinę paliko prieš daug dešimtmečių, Rokiškio krašte jis niekada nebuvo retas svečias. „Kasmet mažiausiai po du kartus atvažiuoju. Pabučiuoju gimtinės žemę, susitinku su urėdijos miškininkais. Su jais man visada daug kalbos“, – pasakodamas apie jautrius susitikimus gimtinėje akademikas neslėpė jaudulio. Sakė, kad ir kur bebūtų – Vilniuje, Kaune, užsienyje, vos kažkam paminėjus Rokiškį, jam iš džiaugsmo suvirpa širdis, nes tai jį užauginusi ir todėl pati brangiausia žemė.
Nors mokslininkas iki šiol be galo užimtas, jis randa laiko kraštiečių visuomeninei veiklai: dalyvauja Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ veikloje, aktyvus tarp Kauno, kur su šeima gyvena, rokiškėnų, dažnai bendrauja su kitais mūsų krašto garbės piliečiais, ypač su kardiochirurgijos profesoriumi Vytautu Sirvydžiu, laukiami susitikimai su verslininku Antanu Trumpa.
„Jau esu pakviestas į rugsėjyje vyksiantį Rokiškio miesto jubiliejinį gimtadienį“, – akademikas džiaugėsi būsima galimybe susitikti su savo krašto žmonėmis.
Urėdijos ir rajono vadovai, Čedasų krašto žmonės taip pat laukia šiltų susitikimų su garsiu kraštiečiu, niekada nesipuikuojančiu savo titulais, moksliniais pasiekimais. „Mes iš akademiko tikrai turime ko pasimokyti, nes jis tarsi miškininkystės enciklopedija“, – sakė urėdas R. Kapušinskas.
Gimnazistui – korespondento
krikštas
Ūkininkų šeimoje augęs Leonardas pirmuosius mokslo žingsnius žengė Čedasuose – baigė šešiametę pradžios mokyklą, vėliau Pandėlio progimnaziją ir Rokiškio Juozo Tumo–Vaižganto gimnaziją. Gimnazijos metais būsimas miškininkystės mokslininkas rašė į rajono laikraštį straipsnelius apie gimnazijos gyvenimą. Ir iš redakcijos gaudavo atlygį. Nors tai nebuvo dideli pinigai, bet daugiavaikės šeimos gimnazistui jie buvo nemenka paspirtis. Be to, bendradarbiavimas laikraštyje – pripažinimas tarp gimnazistų, nes redakcijoje Leonardas susipažino su Pauliumi Širviu, čia sutiko nemažai kitų išsilavinusių ir kūrybingų žmonių. Tokia buvo būsimo mokslininko pirmoji žurnalistinė patirtis, vėliau turėjusi įtakos rengiant ir publikuojant profesinius straipsnius.
Baigęs gimnaziją L. Kairiūkštis buvo apsisprendęs tapti miškininku. Jį viliojo labai plati studijų programa Vilniaus valstybinio universiteto, vėliau – Lietuvos žemės ūkio akademijos Miško mokslų fakultete. Buvo daugiau nei 40 atskirų disciplinų, o universitete, kaip ir akademijoje, tuo metu dirbo žymiausi šalies mokslininkai, habilitacijas įgiję Vakarų Europos mokslo centruose prieškaryje.
Karjera – šuoliais
Dar studijų metais Lietuvos mokslo akademijos prezidento akademiko Juozo Matulio įsakymu gabus studentas L. Kairiūkštis priimtas laborantu į Lietuvos miškų institutą, 1950 m. pradėjusį veikti Girionyse (Kauno r.). Po studijų, kurias baigė su pagyrimu, užvaldytas gamtinių procesų pažinimo L. Kairiūkštis įstojo į stacionarinę tuometinės TSRS Mokslų akademijos Miškų instituto aspirantūrą Maskvoje, apgynė mokslų kandidato (daktaro) disertaciją „Eglių-lapuočių jaunuolynų formavimas ir ugdomieji kirtimai Lietuvos miškuose“. Grįžęs į Lietuvą jaunas mokslininkas tęsė tyrimus Lietuvos miškų akademijos Miškų ūkio institute.
L. Kairiūkščio veiklos biografija – marga kaip genys. Neeilinių gabumų jaunas miškininkas 1956 m. paskirtas Miško biologijos ir miškininkystės laboratorijos vedėju, vėliau daug metų vadovavo Miškų ūkio institutui: nuo 1958 iki 1969 m. buvo direktoriaus pavaduotojas, o vėliau – direktorius, instituto senato pirmininkas, Ekologijos ir miškininkystės laboratorijos vedėjas. Vadovavimo institutui ilgą biografiją keleriems metams teko nutraukti dėl tarptautinio lygio pareigų: L. Kairiūkštis laimėjo tarptautinį konkursą ir 1984-1987 m. tapo Tarptautinio taikomosios sisteminės analizės instituto (IIASA) Austrijoje Gamtinės aplinkos programos vicedirektoriumi.
Už mokslinę veiklą jam buvo suteiktas profesoriaus mokslinis vardas, o 1972 m. L. Kairiūkštis išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.
Mokslinė L. Kairiūkščio veikla be galo plati ir įvairi. Jis – Lietuvos mokslų akademijos, Švedijos karališkosios žemės ūkio ir miškų akademijos, Petro mokslų ir menų akademijos Sankt Peterburge tikrasis narys, Pasaulio mokslininkų federacijos, Nacionalinės geografijos draugijos narys. Habilituotas biomedicinos mokslų daktaras. Nuo 1997 m. – tarptautinio žurnalo „Baltic Forestry“ vyriausiasis redaktorius. L. Kairiūkštis aktyviai reiškėsi mokslo propagandos bei populiarinimo srityje: skaitė pranešimus 11-oje Pasaulinių miškų, Botanikos ir Tarptautinės miškų tyrimo organizacijų sąjungos (IUFRO) kongresuose, dalyvavo svarbiausiuose gamtosaugos renginiuose, yra IUFRO ir Pasaulio mokslininkų federacijos bei Geografijos draugijos narys. Akademikas yra parengęs dvi dešimtis monografijų, per 900 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų įvairiuose šalies ir užsienio mokslo ir informaciniuose leidiniuose, kelis šimtus mokslinių pranešimų Lietuvos, užsienio ir tarptautinių mokslinių organizacijų renginiuose Rusijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Argentinoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Meksikoje, Turkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Norvegijoje ir kitur. Ilgą laiką vadovavo Lietuvos miško pramonės ir miškų ūkio mokslinei techninei draugijai, o dabar yra Miškininkų sąjungos garbės narys, aktyvus specializuotos miškininkystės spaudos bendradarbis ir pagalbininkas.
Už darbus ir iškilią mokslinę veiklą miškininkystės srityje L. Kairiūkštis gausiai apdovanotas mokslo premijomis, medaliais. Už pasiekimus Europos miškininkystėje 1992 m. jam paskirta tarptautinė Vilhelmo Leopoldo Pfeilo premija. Už didelį indėlį į Lietuvos mokslą, produktyviausio miško teorijos sukūrimą ir jos taikymą krašto ekologiniam tvarumui didinti, aktyvią visuomeninę veiklą ir Lietuvos vardo garsinimą 2008 m. per Valstybės dieną miškininkui L. Kairiūkščiui šalies prezidentas Valdas Adamkus įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžių. Už mišriųjų miškų formavimo teorijos sukūrimą, atrankinių kirtimų sistemą ir produktyviausių miškų formavimo teoriją dukart (1971 ir 2004 m.) jis su kitais mokslininkais tapo Lietuvos mokslo premijos laureatu. 2008 m. L. Kairiūkščiui suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas. Jis yra ir Kauno rajono garbės pilietis.
Įkalė į galvas, kas svarbiausia
Pagrindinės L. Kairiūkščio mokslinių tyrimų sritys – miškotyra, ekologija, dendrochronologija. Jis sudarė universalią medžių biologinę ir ūkinę klasifikaciją, parengė efektyvių mišriųjų medynų ugdymo būdų ir etaloninio miško formavimo modelių, sukūrė mišriųjų miškų formavimo teoriją, atrankinių kirtimų sistemą ir produktyviausio miško teoriją. Pagal jo teoriją sukurta vientisa produktyvių medynų formavimo sistema bei įvairios sudėties grynų ir mišrių medynų etalonų modeliai bei tikslinės programos jiems formuoti. Jo teorija plačiai taikoma miškų ūkio praktikoje ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje.
L. Kairiūkščio tyrimai apėmė nemažai bendrų ekologijos mokslo klausimų. Ryškiausi pasiekimai šioje srityje – dendrochronologiniai tyrimai: medžių rievių pločio svyravimo ciklai, padėjo atskleisti praėjusių šimtmečių klimato svyravimų dėsningumus, oro taršos poveikį miškų degradacijai. Jie leido parengti stabilios regiono plėtros siūlymus.
Miškų urėdai praktikai akademiką labai gerbia už tai, kad jis nėra „sausas“ teoretikas: prieš mokydamas kitus, jis savo teiginius ir rekomendacijas yra pats praktiškai išbandęs. O svarbiausia – akademiko nuostata, kad miškotvarkos pagrindas – ūkiškas miškų naudojimas ir miško vertės nuolatinis didinimas.
Sakoma, jog Leonardas Kairiūkštis sugebėjo visiems įkalti į galvas, kad ekologijoje tvariausias yra medis – kaip pasodinom jį vieną kartą, taip ir po šimto ar net dviejų šimtų metų toje pačioje vietoje jį rasim.
Rengiant straipsnį naudota Generalinės miškų urėdijos ir Lietuvos mokslų akademijos archyvų medžiaga.
Aldona Minkevičienė
