Smuikininkas Gediminas Dalinkevičius ir gitaristas Simonas Bušma. Asmeninio archyvo nuotr.
Smuikininkas Gediminas Dalinkevičius ir gitaristas Simonas Bušma. Asmeninio archyvo nuotr.

Jau antri metai, kaip smuikininkas, dirigentas, Kauno kamerinio orkestro įkūrėjas ir politikas Gediminas Dalinkevičius bei jaunas jo kolega, dvidešimt trejų metų Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiantis perspektyvus gitaristas Simonas Bušma keliauja per Lietuvą. Jų misija – su koncertais aplankyti visas Lietuvos vidurinio ugdymo švietimo įstaigas – unikali. Muzikantai jau pabuvojo 30 rajonų, Rokiškyje taip pat koncertavo, o vasario 24 dieną juos pamatysime Rokiškio dvare vyksiančiame padėkos koncerte.

– Kaip  jūs, du iš pažiūros skirtingi atlikėjai, tapot vienu kūnu, duetu?

G.D. Idėja groti klasikinės muzikos pamokas-koncertus mokyklose nėra visai nauja. Dar sovietmečiu, dirbdamas valstybinės Filharmonijos direktoriaus pavaduotoju ir būdamas atsakingas už Koncertų vaikams ir jaunimui skyrių, pasirašydavau: vyks daugiau nei 1000 koncertų per metus. O kai grįžęs iš politikos vėl į rankas paėmiau smuiką, draugai pradėjo mane raginti grįžti į mokyklas ir imtis to, ką dariau prieš dvidešimt metų. Kaip tik netikėtai susipažinau su buvusio bendrakursio, scenaristo Broniaus Bušmos anūku Simonu. Jis, pasirodo, puikus gitaristas. Taip ir nusprendėm, kiek leidžia laikas ir galimybės, šią Lietuvoje nutrūkusią koncertinę-kultūrinę giją palopyti.

– Internete daug informacijos apie tai, kad Jūsų dueto koncertai vyko vienoje ar kitoje mokykloje. Ar mokiniai koncertų metu nemaigo mobiliųjų telefonų? Gal čia kokia misija – pakeisti jaunąją kartą, sudominti ją klasikine muzika?

G.D. Problema akivaizdi: per mažai šiandien  propaguojama rimtoji kultūra.  Didžioji dalis kultūrinių reiškinių perkelta į didmiesčius ir Vilnių. Tuo tarpu mažesni miestai apleidžiami ir ignoruojami, užmirštant tai, jog visur gyvena tie patys lietuviai. Jie irgi turi teisę gauti gerą produktą: ir gerą maistą, ir meną. Visad sakiau, jog mokykloje neįmanoma sugroti tikro koncerto. Į mokyklą reikia ateiti būnant mokytoju! Muzika – tai ne vien natos ar kompozitorių pavardės. Muzika – tai bendravimo priemonė ir būdas, leidžiantis žmogui formuotis, vystytis ir pasirinkti. Mums įvairiais būdais viskas brukama – nuo pigaus maisto iki pigios vartotojiškos „kultūros“. Bet ji skirta nemąstančiam žmogui. Todėl mokyklose nuo scenos mes ir sakome: norite būti kvaili – būkite. Norite būti protingi – išmokite pasirinkti, ką vartojate.

 S.B. Grojame visiems – nuo pirmokų iki pačių vyriausių gimnazistų. Pirmokus prie to reikia pratinti, nes dabartiniai tėvai vangiai rūpinasi savo atžalų emociniu ir meniniu vystymusi. O dvyliktokui muzika reikalinga tam, kad jis sustotų ir pamąstytų, kas gi jo laukia uždarius mokyklos duris.

Instrumentinės muzikos fenomenas turi ir dar vieną bruožą: grodami be įgarsinimų ir papildomų decibelų, prie kurių dalis žmonių yra pripratę, priverčiam klausytojus suklusti. Toks iššūkis jiems būna netikėtas. O kai pamatai tokio nustebimo ir džiaugsmo prošvaistes pradinuko akyse, reginys atperka visas sudėtingas pastangas keliauti su klasikine muzika. Juo labiau – patys mokytojai po „koncertų“ dažnai pripažįsta, jog tokios edukacinės pamokos yra būtinos, nes tai – ne vien muzika. Tai etika ir meilė sau bei savo protui.

G.D. Į mokyklas mes ateiname grodami amžių patikrintą muziką. Pastatydami ją prieš agresijos kupiną populiariąją kultūrą. Grojame italų kompozitoriaus Nikolo Paganinio kūrinius smuikui ir gitarai. O kadangi pati muzika puiki, abejingų salėse nelieka. Net musės klausosi.

– Kodėl grojate būtent N. Paganinio kūrinius? Ar tai Jūsų abiejų mėgstamiausias autorius, o gal žavitės ir kitokia muzika? 

G.D. Mudu su Simonu žinom, kad į mokyklą reikia ateiti tik su pačiais aukščiausiais standartais. Kalbu ir apie išvaizdą, ir apie išprusimą, ir, žinoma, apie muziką. Priešingu atveju, lengva prarasti jauno žmogaus pasitikėjimą ir  jį nuo tokios kultūros atstumti.

S.B. Galima sakyt, kad atvykstame turėdami tikslą išprovokuoti tolimesnes mokinio paieškas, o išvykstam su viltimi, jog susitikimai su klasikine kultūra taps jo kasdieniais pasimatymais. N. Paganinis – tai ne vien dviejų instrumentų klasika. Tai mąstymo ir gyvensenos kodas. Gal kam tai bus paieškų kelio pradžia?.. Tikimės…

– Sausio pabaigoje-vasario pradžioje aplankėte Rokiškio mokyklas. Koks įspūdis?

G.D. Sekėsi puikiai. Rokiškis man visad buvo gražus, inteligentijos kupinas taškas, kurio jokiu būdų negalima praleisti. Pasirodymai buvo patys šilčiausi. Ir pradinėse mokyklose, ir progimnazijose. O po koncerto muzikos mokyklos salėje priėję mokiniai dėkojo: „Tai buvo tobula.“

 S.B. Tikrai, Rokiškis, palyginti su kitais Lietuvos miestais, lieka tvarkingas ir žavus taškas. O tai aš sakau tikrai ne dėl savo rokiškietiškų šaknų! (Simono močiutė iš Rokiškio krašto, nuo Deksnių – aut. past.). Dėl to atsidėkodami visiems mokyklų mokytojams, direktoriams, Švietimo skyriui ir visai rajono inteligentijai už šiltą priėmimą, kviečiame visus į mokytojams skirtą koncertą vasario 24 d. 15 val. Rokiškio dvaro menėje.

 

   

 

Reda Milaknienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: