Vaškapintėlė, vijūnas, jūrinis erelis – visi jie turi teisę mus bausti

 “Gamtai gali padėti daug kas, tačiau ją išgelbės tik žmonių sąžinė“, –  beveik prieš du šimtus metų rašė vokiečių rašytojas Johanas Volfgangas Gėtė. Garsiojo humanisto žodžiai ypač aktualūs šiandien, nes  vis dažniau  matome ir  girdime apie gamtos praradimus. Šie metai paskelbti tarptautiniais biologinės įvairovės metais. Kodėl žmogus turi saugoti biologinę įvairovę? Todėl, kad būtent jis kasdien sunaikina nežinomą gyvybės formų, rūšių skaičių, savo veiksmais skatina klimato kaitą ir didina  aplinkos teršimą. Kasmet žmogaus veikla išnaikina 30 000 organizmų rūšių.

 Kokios augmenijos  ir gyvūnijos vertybės glūdi rajono miškuose, vandenyje, žemėje? Apie tai pasakojo rajono ekologas Darutis Krivas ir Rokiškio miškų urėdas Rimantas Kapušinskas.

Bu­veinės išsau­go įvai­rovę

Pa­sak Ro­kiškio miškų urėdo Ri­man­to Ka­pušins­ko, vyk­dant tarp­tau­tinį gam­to­sau­ginį pro­jektą su Šve­di­ja “Ker­tinės miško bu­veinės” vals­ty­bi­niuo­se ir pri­vačiuo­se ra­jo­no miškuo­se ap­tik­tos ir in­ven­to­ri­zuo­tos 208 ket­rinės miško bu­veinės, užimančios 505 ha. Tai žmo­gaus ūki­ne veik­la ne­pa­lies­ti ar be­veik ne­pa­lies­ti miško plo­tai ar išsau­go­ti pa­vie­niai medžiai, ku­riuo­se gy­ve­na ne vie­nas šim­tas šaly­je ir Eu­ro­po­je retų, nyks­tančių or­ga­nizmų. Vals­ty­bi­niuo­se miškuo­se ras­tos 123 to­kios bu­veinės, ku­rių plo­tas 348 ha. Jos vi­sos griežtai sau­go­mos bei prižiūri­mos.

Vyk­dant tarp­tau­tinį pro­jektą “NATŪRA 2000” bu­vo ras­ta ne tik Lie­tu­vai, bet ir Eu­ro­pos ben­dri­jai retų, ver­tingų gyvūnų ir au­galų rūšių bei uni­ka­lių, išli­ku­sių natūra­lių ar mažai žmo­gaus ūkinės veik­los pažeistų jų vei­si­mo­si vietų. Dau­guma jų pri­pažin­tos Eu­ro­pos ben­dri­jos svar­bos sau­go­mo­mis te­ri­to­ri­jo­mis. Mūsų ra­jo­ne to­kių bu­vei­nių pri­skaičiuo­ja­ma be­veik 1,5 tūkst. ha. Didžiau­sios jų – Du­setų gi­rios miškai, Gaidžia­balės, Sa­ma­nynės, Pet­riošiškio, Kon­stan­ti­na­vos pelkės.

Ra­jo­no vals­ty­binės reikšmės miškuo­se in­ven­to­ri­zuo­ta ir sau­go­ma per 50 stam­biųjų paukščių liz­da­viečių: juodųjų gandrų, mažųjų ere­lių rėksnių, jūri­nių ere­lių, vištva­na­gių, vaps­vaėdžių, ger­vių per­im­viečių, kur­ti­nių tuok­viečių. Ap­link jų liz­dus 50-200 m spin­du­liu ne­ker­ta­mi brandūs miškai, o ki­ti miško ūkio dar­bai to­kio­se te­ri­to­ri­jo­se ne­vyk­do­mi paukščių perėji­mo ir vei­si­mo­si me­tu.

Gy­vo­ji gam­tos mo­kyk­la

“Vis­ko tu­ri­me la­bai daug: itin retų paukščių, pe­lių, var­lių, gėlių, grybų, ku­rių ne­su net aky­se regėjęs”, – juokėsi ra­jo­no eko­lo­gas Da­ru­tis Kri­vas, pa­prašytas išvar­din­ti mūsų krašto gam­tos ver­ty­bes.

Ra­ge­lių miškas – vie­nin­telė Lie­tu­vo­je spin­du­li­nio dvi­sie­nio ra­dim­vietė. Tie­sa, šis gry­bas bu­vo ap­tik­tas 1976 m. ir nežinia, ar to­kia rūšis čia te­be­au­ga. To­se pačio­se apy­linkėse prieš ke­letą metų ras­tas ir ypač re­tas tra­pu­sis di­di­nis bei dryžuo­ta­sis šer­pis. Mel­dučių miške ap­tik­ta gin­ta­rinė vaška­pintėlė. Šis gry­bas ras­tas tik dvie­jo­se šalies vie­to­se. Be­je, Mel­dučių miške ap­tik­ta ir itin re­tos put­lio­sios oda­pintės, pies­ti­nio pirštūno, tik­ro­sios rau­don­pintės ra­dim­vietės. Vi­si šie gry­bai įtrauk­ti į Lie­tu­vos rau­donąją knygą. “Ra­dus to­kius gry­bus, ge­riau jų ne­ra­gau­ti, nes jie ga­li būti val­go­mi vie­nin­telį kartą”, – šmaikšta­vo eko­lo­gas Da­ru­tis.

Žuvėdros ir ere­liai

Esa­me tur­tin­gi paukščių: rajone pri­skaičiuo­ta 212 rūšių. Tačiau pe­ri tik 153. Žie­mo­ti lie­ka ar­ba at­skren­da 66 rūšių spar­nuočiai. Kaz­liškėlio kai­me ap­tik­ta Lie­tu­vo­je la­bai re­to paukščio – lieps­no­to­sios pelėdos ra­dim­vietė. Čeda­so ežero apy­lin­kes išgar­si­no di­delė re­te­nybė – juo­do­ji žuvėdra, ku­rios per­im­vietės čia ap­tik­tos. Ežeras 2005 m. pa­skelb­tas or­ni­to­lo­gi­niu draus­ti­niu.

Be­je, šia­me ežere gy­ve­na ir vie­nin­telė ra­jo­no van­denų žuvis, įtrauk­ta į Lie­tu­vos rau­donąją knygą, vijūnas. Čia ap­tin­ka­mos re­to­sios ūdros.

Juo­die­ji gan­drai gy­ve­na Bra­de­sių, Su­vai­niškio, Viršilų kaimų apy­linkėse. Te­ter­vinų dau­giau­sia ap­tik­ta Plunks­nočių, Vin­ge­rynės, Pa­duo­bio, Čel­kių ir Sa­cha­ros miškuo­se. Su­vai­niškio miškas ga­li didžiuo­tis itin re­tu paukščiu – kur­ti­niu. Tie­sa, šių paukščių per­im­viečių ne­ap­tik­ta, todėl spėja­ma, jog miškų gražuo­liai galėjo at­klys­ti iš kai­my­ninės Lat­vi­jos gi­rių.

Ežerin­gas mūsų ra­jo­nas pa­lan­kus ir paukščių įžymy­bei – jūri­niam ere­liui. Šie sau­go­mi paukščiai ap­tik­ti ke­lio­se vie­to­se, bet ge­riau­sios jiems sąly­gos – Čivy­lių kai­mo žuvi­nin­kystės tven­ki­niai. Šio­je te­ri­to­ri­jo­je ere­liai lan­ko­si be­veik išti­sus me­tus. Tven­ki­nių apy­linkėse ap­tik­tos dvi pe­rinčios jūri­nių ere­lių po­ros. Vie­na šių paukščių po­ra yra įsikūru­si Du­setų gi­rio­je, ku­rio­je pir­ma­sis jūri­nių ere­lių liz­das ras­tas 1995 m. įstei­gus Sartų re­gio­ninį parką ir vyk­dant bio­lo­ginės įvai­rovės ty­ri­mus. Gi­rio­je jūri­niai ere­liai pe­ri iki šiol. Tai vie­na se­niau­sių mūsų šaly­je ere­lių liz­da­viečių.

Ro­po­jančios ver­tybės

Ra­jo­ne pri­skaičiuo­ja­ma 10 rūšių var­lia­gy­vių. Gry­bau­da­mi Plunks­nočių, Pa­duo­bio, Ku­kių miškuo­se bei Sa­cha­ros ir Rum­piškių dur­py­nuo­se ga­li­ma išvys­ti į gy­vatę pa­našų roplį – gluo­deną. Jis, kaip ir dar ke­tu­rių rūšių rop­liai, yra sau­go­mi. Gel­tonsk­ruostį žaltį nuo baimę ke­liančios pa­pras­to­sios an­gies ne­sun­kiai ga­li­ma at­skir­ti pa­gal kūno raštą bei gelsvą spalvą ant rop­lio gal­vos. “Vi­sai be rei­ka­lo gy­vatėmis va­di­na­me ne­do­rus žmo­nes. Pa­pras­to­ji an­gis tik­rai nėra pa­vo­jin­ga ir kerštin­ga, tačiau ga­li įgel­ti, jei­gu užmin­si­me ant uo­de­gos”, – pa­sa­ko­jo eko­lo­gas. An­gys la­biau­sia pamėgusios Vin­ge­rynės mišką, Čel­kių, Minkūnų ir Sa­cha­ros dur­py­nus. Pas­ta­ra­sis žmo­nių pra­min­tas gy­va­ty­nu.

Ra­jo­ne, be minėtų rop­lių, ap­tik­tos ga­na retų vik­rio­jo ir gy­va­vedžio driežo ra­dimvietės.

Vi­siems pui­kiai pažįsta­mos varlės, ku­rių pri­si­lie­ti­mas ke­lia ne pačius ma­lo­niau­sius jaus­mus. Bet eko­lo­gui Da­ručiui šių šal­tak­raujų pa­darų stebėji­mas tei­kia dau­giau­sia emo­cijų. Ra­jo­ne eko­lo­gas su­skaičia­vo 10 var­lia­gy­vių rūšių. Įspūdin­ga rau­don­pilvė kūmutė, ku­rios 26 ra­dim­vietės re­gist­ruo­tos De­gučių, Mel­dučių, Čivy­lių kai­muo­se ir Alek­san­dravėlės kai­mo apy­linkėse. Žalio­ji rupūžė ap­tik­ta 29 vie­to­se (Čivy­lių, Lukštų, Buivėnų, Tu­ma­kai­mio kai­muo­se).

Dažniau­sia ran­da­ma nen­drinė rupūžė. “Šias rupūžes esu matęs ir mies­te, sa­vo kie­me”, – juokėsi gam­tos žino­vas.

Dvarų val­do­vai

Prieš porą metų di­delį triukšmą sukėlė vieną mies­to dau­gia­butį oku­pavę šikšnos­par­niai. Pa­sak p. Da­ručio, ra­jo­ne yra 8 rūšys šių skrai­dančių žin­duo­lių. Spar­nuo­tas pe­les pri­me­nan­tys gy­viai tu­ri ap­saugą – jie įtrauk­ti į Lie­tu­vos rau­donąją knygą. Kūdri­nis pelėau­sis vei­sia­si Salų, Ro­kiškio dva­ruose, jų ap­tin­ka­ma Juo­dupės ir Ka­majų apy­linkėse. Ru­da­sis nak­viša pamėgo Ro­kiškio, Pa­ne­mu­nio, Salų dva­rus ir jų par­kus. Vėly­va­sis šikšnys gy­ve­na Ro­kiškio dva­ro par­ke, Ka­ma­juo­se. Pa­sak p. Kri­vo, šikšnos­par­niai mig­ruo­ja ir nežinia, dėl ko­kių ap­lin­ky­bių, kar­tais ap­si­gy­ve­na jiems nebūdin­go­se vie­to­se.

“Apie mūsų ra­jo­ne gy­ve­nu­sias meškas ne­klaus­kit. Nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ar tik­rai bu­vo ap­tik­ti jų pėdsa­kai, ar tai tik le­gen­dos. Jei­gu ka­da meška ir bu­vo, tai tik trum­pam at­kly­du­si iš Bal­ta­ru­si­jos”, – sakė eko­lo­gas. Kas ki­ta – į Lie­tu­vos rau­donąją knygą įtrauk­tas bal­ta­sis kiškis. Prieš dešimt­metį ra­jo­ne šių gyvūnų pri­skaičiuo­ta iki pus­an­tro šim­to. Jų ra­dim­vietės – Ka­majų, Jūžintų, Ta­ručių miškai.

Karūną ga­li užsi­ka­riau­ti net ir neišvaizdžios pelės. Taip jau nu­ti­ko, kad tarp žin­duo­lių la­biau­sia su­si­reikšmin­ti galėtų daržinė se­cis­ta. Mat šios rūšies pelė – Lie­tu­vo­je vie­nin­te­lis šok­lių šei­mos at­sto­vas. Be to, šaly­je ji pa­stebėta tik vie­nin­telį kartą. Jos ra­dim­vietė – mūsų ra­jo­nas, Lie­siškių kai­mo apy­linkės. “Gal tos pelės ten ir ne­be­gy­ve­na, bet fak­tas pa­tvir­tin­tas, kad jos bu­vo ras­tos”, – re­te­ny­be didžia­vo­si eko­lo­gas p. Da­ru­tis.

Au­ga­li­jos pažiba

Įspūdin­gas at­ra­di­mas užfik­suo­tas 1997 m.: Čedasų apy­linkėse, vie­nin­telėje Lie­tu­vos vie­to­je, bu­vo ras­ta nau­ja au­ga­lo rūšis – kal­narūtė.

Itin re­tas meški­nis čes­na­kas au­ga Du­setų gi­rio­je. Gau­siau­sios retų vėja­landės šilagėlės ir ru­de­ni­nio vėly­vio ra­dimvietės yra taip pat mūsų ra­jo­ne. Medžių ka­te­go­ri­jo­je karūnu­oti Bra­de­sių ir Žiu­ke­liškių ąžuo­lai bei Ma­taučiz­nos guo­ba.

Gam­ta – žmo­gaus ran­ko­se

Pa­sak D.Kri­vo, bio­lo­ginė įvai­rovės li­ki­mas la­bai pri­klau­so nuo žmo­gaus. Žemėje li­ko ne­daug vietų, kur ji nebūtų vie­naip ar ki­taip pa­veik­ta ar vei­kia­ma. Tūkstančiai jos formų yra ties išny­ki­mo ri­ba, ki­tos pri­vers­tos pri­si­tai­ky­ti prie kin­tančių joms įprastų gy­ve­ni­mo sąlygų.

Aldona Minkevičienė