Rokiškėnų verslininkų Daliaus ir Rasos Trumpų šeima liepą keliavo po Islandiją – valstybę, įsikūrusią to paties pavadinimo saloje. Tai – ledo ir ugnies kraštas tarp Atlanto vandenyno ir nepaprastai atšiaurių Norvegijos bei Grenlandijos jūrų. Su tėvais kelionėn vyko jų dukra Emilija, sūnūs Rimas ir Gintas bei pastarojo draugė Giedrė Prievelytė. Nė vienas jų nesigailėjo, pasirinkęs bene atkampiausią žemės kampelį…
Reginių priblokšti
„Ši išvyka – savotiškas tėvų noras suburti visą šeimą: nuo rugsėjo su broliu išvykstame studijuoti į Angliją“, – dėstė redakcijon užsukęs G.Trumpa, buvęs „Romuvos“ gimnazijos moksleivis.
Mūsų pašnekovas – vienas iš septynių rajono šimtukininkų. Nepriekaištingai išlaikęs fizikos valstybinį egzaminą G.Trumpa įstojo į Mančesterio universitetą ir studijuos elektros bei elektronikos inžineriją.
Gintas praleido nuostabią savaitę. Automobiliu šeima keliavo pietine šalies pakrante, aplankė sostinę Reikjaviką. „Neįtikėtina: plačiai apgyvendintos tik pakrantės, o šalies vidurys – didžiulis ledo masyvas. Užlipus ant jo užplūsta neapsakomas jausmas: tu stovi ant ledo, o tolumoje matai pakrantę, gyvenvietę, uolas, dar toliau – Atlanto vandenyną. Viršum visko – debesys. Net tėtis, apkeliavęs daugybę šalių, buvo ne kartą priblokštas didingų panoramų“, – pasakojo vaikinas.
Žavėjo ir kunkuliuojantis burbuliuojantis geizerių slėnis. Artėjant ertmių link nepaprastas jausmas apima delnu palietus žemę. Ji labai šilta, nors oro temperatūra tesiekia 10 l. šilumos.
Paukščiai
Dar vienas puikus įspūdis – paukščių kolonijos. Rokiškėnai buvo susodinti į traktoriaus priekabą ir iškeliavo stebėti nuostabiųjų mormonų. Šie paukščiai dar vadinami kirviasnapiais. Jie truputį panašūs į papūgas, yra lietuviško kuosos dydžio, į šonus smarkiai suplotu aukštu snapu. Jie pakyla vienu metu, ir vienu metu leidžiasi.
„Vėjas buvo neįtikėtinais didelis. Šlapdriba kartu su vėjo įsuktu smėliu kapojo veidą. Gidas mus įspėjo – prie uolų pavojinga. Ir tikrai: čia esama plėšrių paukščių. Buvome pamokyti galvą dengti rankomis, jei pastebėtume kokį nors objektą, sukantį virš mūsų ratus. Geriau paukščio nagai susmigtų į ranką nei į galvą…“ – pasakojo Gintas.
Oro būta tokio prasto, jog nė aparato neteko išsitraukti. Per porą valandų visi buvo šlaput šlaputėliai. Tiek ir tepasigėrėta gamta…
Mormonus rokiškėnams pavyko įamžinti kitą dieną.
Daugiau ketvirtadienio GR
Norbertas Byčkovskis
