Po 20 metų dar prasmingiau skamba Sausio 13-osios pavadinimas – Laisvės gynėjų diena. Prieš du dešimtmečius ką tik atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės stojo ginti visos Lietuvos gyventojai, nepaisydami nei amžiaus, nei tautybės. Nežinia, kokią Lietuvą turėtume dabar, jei tos nakties įvykiai būtų pakrypę kita linkme, jei prie Lietuvos širdies – Parlamento nebūtų susirinkusios tūkstantinės minios…
“Sausio 13-oji – kraštiečio žvilgsniu”
Aldona MINKEVIČIENĖ
Rokiškėnui Nerijui SLESARIŪNUI tuomet buvo keturiolika. Jo užfiksuoti Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje du dešimtmečius buvo saugoti fotojuostose ir skaidrėse. Pirmą kartą šios nuotraukos dienos šviesą išvys Rokiškio kultūros centro fotografijų parodoje “Sausio 13-oji – kraštiečio žvilgsniu”.
Keturiolikmečio akimis
“Tautos vienybė už laisvę ir masinis pasipriešinimas okupantams – didžiausias stebuklas, apjungęs tautą milžiniškai galiai ir stiprybei. Taip vertinu kruvinuosius įvykius dabar, tą patį širdyje jutau ir prieš 20 metų, kai iš Panemunėlio miestelio į Vilnių kartu su tėvu važiavome prie Parlamento rūmų. Man tada buvo keturiolika”, – pasakojo dabar Kaune gyvenantis Nerijus.
Mokyklos būrelyje fotografijos paslapčių išmokusiam paaugliui dalyvauti visuomeniniame gyvenime nebuvo naujiena: kartu su tėvu Antanu Slesariūnu jis stovėjo Baltijos kelyje, su bendraminčiais keliavo po Lietuvą ir fotografavo svarbesnius įvykius. Tačiau tragiškojo sausio kelionė į Vilnių buvo sudėtingesnė.
Nerijus į krepšį įsidėjo du fotoaparatus. Jie, iškilmingai išlydėti nuo Rokiškio pašto Vilniuje, prie Parlamento, išvydo didžiulę jūrą žmonių. Širdyje buvo dvejopas jausmas: euforija ir nerimas. Fotoaparatu Nerijus stengėsi užfiksuoti žmonių nuotaikas, kuriose dar nebuvo tragedijos nuojautos. “Norėjau viską nufotografuoti: tankus, iš jų išlindusius kareivius, jų akis, budriai stebėjusias nustėrusius, šaukiančius laisvės gynėjus. Į situaciją žvelgiau pro fotoobjektyvą, rinkau vaizdus, kurie tada man atrodė svarbūs. Nebuvo kada galvoti, kas gali nutikti”, – apie išgyventą patirtį pasakojo fotografijos parodos autorius Nerijus.
Sekė paskui kamerą
Nerijus ir jo tėvas atsitiktinai sutiko giminaičius. Visi kartu patraukė Televizijos bokšto link. Labai rūpėjo sužinoti, kas dedasi ten. Jie pateko į patį kruvinų įvykių epicentrą: virš laisvės gynėjų galvų skriejo kulkos, tarškėjo kareivių automatai, tiesiai į beginklę minią atsuktais vamzdžiais riaumojo tankai. Pasigirdo klyksmai ir šiurpi žinia apie sužalotus ir nušautus žmones. Ginkluoti kareiviai beginklius žmonės mušė šautuvų buožėmis, spardė, o tankai stūmė juos iš užimtų pozicijų. Kilo panika. “Mačiau, kaip šalia manęs fotografavę ir filmavę vaikinai ėmė bėgti. Pasileidau iš paskos: supratau, kad jie – užsienio žurnalistai. Šie, pribėgę prie aukštas pareigas užimančių rusų karininkų, ėmė juos kalbinti. Prasispraudęs tarp jų spėjau padaryti kelias nuotraukas, tačiau netrukus buvau kareivių nublokštas į šalį”, – iki smulkmenų įvykius prisimena p. Nerijus, tada nė nesuvokęs, kaip brangiai galėjo kainuoti noras užfiksuoti karštus momentus.
Kai po valandos Nerijus su tėvu grįžo prie Parlamento, čia susirinkę žmonės dar gerai nežinojo apie tragediją prie bokšto. “Man buvo įdomu fiksuoti, kaip keičiantis įvykiams keičiasi žmonių veidai. Nepriklausomybės kovų reikšmė išlieka tokia pat didinga ir po 20 metų”, – sakė N.Slesariūnas, nesigėdintis viešai deklaruoti patriotizmo, nes šis jausmas jį lydi nuo pat vaikystės. Kiekvieną sausį jis vyksta į Vilnių ir prisimena tragiškus mūsų valstybės įvykius. Nerijus nemėgsta dalyvauti šiai datai paminėti skirtuose teatralizuotuose renginiuose. To, ką išgyveno šių įvykių liudininkai, jo įsitikinimu, neįmanoma nupasakoti ar atvaizduoti.
Inžinieriaus specialybę turintis 34-erių Nerijus trečią dešimtmetį nepaleidžia fotoaparato iš rankų. Jo fotografijų tema – meninė-socialinė sritis, atsiskleidžianti per žmonių portretus, veido mimiką, kūno laikyseną ir santykį su aplinka.
Jo darbai, skirti Sausio 13-osios įvykių 20-mečiui paminėti, po parodos iškeliaus į Krašto muziejų, kuriam Nerijus dovanoja anų dienų savo fotografijas.
Kova dėl Alvydo Matulkos gyvybės: “Žinau, jog padariau viską, ką galėjau…”
Agnė PUTEIKYTĖ-MACKUVIENĖ
Habilituoto medicinos daktaro, onkologo chirurgo Valerijaus OSTAPENKO vardą net naktį pažadintos pasakytų šimtai Lietuvos moterų. Ne vieną dešimtmetį Vilniaus universiteto Onkologijos institute dirbantis gydytojas iš krūties vėžio gniaužtų yra ištraukęs ir ne vieną dešimtį rokiškėnių. Šį aukščiausią chirurgo kvalifikacinę kategoriją turintį gydytoją, talentingą, atsidavusį savo specialybei chirurgą su mūsų rajonu sieja ir šis tas daugiau: būtent jis lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį iki paskutinės minutės kovojo dėl rokiškėno Alvydo Matulkos gyvybės…
Sutiko prie Seimo rūmų
“Tiek daug metų prabėgo… – savo pasakojimą pradėjo p. Ostapenko, paprašytas prisiminti visai šaliai į atmintį giliai įsirėžusios nakties išgyvenimus. – Jei gerai pamenu, maždaug apie pusę dvyliktos nakties su Eglės Bučelytės žodžiais “Šturmuoja Vilniaus televizijos bokštą. Bokštas užimtas” nutrūko laidos transliacija. Gyvenau vos keli šimtai metrų nuo Seimo rūmų. Pamaniau, gali prireikti mano pagalbos, nes laisvės gynėjų minia budi ir čia”, – prisiminė p. Ostapenko.
“Žmonės jau skirstėsi. Ramu. Prie kiosko šalia Seimo rūmų pamačiau vyriškį. Girdėjau, kaip jis savo kompanionei skundėsi, jog jam duria širdį. Priėjau, pasiteiravau, ar galiu kuo padėti ir ėmiau lydėti sutiktąją porą. Vyriškiui krūtinės skausmai nesiliovė, todėl pasiūliau užsukti į mano namus atsikvėpti. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo rokiškėnas Alvydas Matulka”, – pasakojo chirurgas.
Kova dėl gyvybės
Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Krūtinės ląstos chirurgijos skyriuje tuo metu dirbęs gydytojas matė: svečio būklė sparčiai blogėja. “Vyriškis, prisėdęs kambaryje ir pradėjęs pasakoti apie save, staiga nualpo. Po kelių minučių jis atsigavo ir vėl tęsė kalbą apie mamą, šeimą, darbą ir tą naktį patirtą įtampą. Po kiek laiko vėl nualpo. Teko matyti ne vieną mirties atvejį. Supratau, jog žmogus miršta, jį reikia gaivinti. Kitame kambaryje išgąsčio apimti verkė mano septynerių ir penkerių metų sūnūs, o prie nualpusio Alvydo – su juo buvusi moteris (giminaitė Nijolė Gudelevičienė – aut. past.), aš ir žmona. Iškvietėme greitąją medicinos pagalbą. Kol ši skubėjo, ėmėme Alvydą gaivinti: aš dariau širdies masažą, žmona bandė daryti dirbtinį kvėpavimą. Dabar nepamenu, bet atrodo, jog ji keitėsi su vyriškį lydėjusia moterimi. Joms buvo nedrąsu, nes Alvydas jau balansavo ties mirtimi…” – pasakojo p. Ostapenko. Pasak jo, atmintyje ligi šiol išliko pusnuogės žmonos, bėgančios į gatvę prašyti žmonių pagalbos, šauksmas, į kurį atsiliepė netoliese gyvenantis giminaitis. “Alvydą gaivinom tol, kol atvažiavo greitoji medicinos pagalba – maždaug valandą ar pusantros. Tačiau net ir jai atvažiavus niekas nepasikeitė: praktikos neturinti jauna greitosios medicinos pagalbos brigada nežinojo, kaip elgtis. Leisti vaistų tiesiai į širdį, kaip kad daroma tokiais atvejais, nė vienas nesiryžo. Neliko nieko kito, kaip pačiam imtis iniciatyvos”, – pasakojo chirurgas.
Kova dėl rokiškėno gyvybės tęsėsi. “Po pirmojo dūrio į širdį Alvydas atgavo sąmonę, po kiek laiko vėl ją prarado. Vaistus tiesiai į širdį leidau ir dėl jo gyvybės kovojau tol, kol atvyko pagalba. Jei gerai pamenu, iš viso buvo 2-3 dūriai. Po paskutiniojo Alvydas sąmonės nebeatgavo. Atvažiavusi medikų pastiprinimo komanda konstatavo jauno vyriškio mirtį ir, palikusi jo kūną mano namuose, išvyko”, – sakė chirurgas. Jis prasitarė ligi šiol regintis sukrėtusį vaizdą: naktis, kambario viduryje guli mirusio žmogaus kūnas, šalia jo – į paniką puolusi žmona, kitame kambaryje – verkiantys vaikai. “Kur dingo su vyriškiu buvusi moteris? Atrodo, ji išvažiavo kartu su medikais”, – sakė p. Ostapenko.
“Apie septintą ryto Alvydo kūną pasiėmė. Net ir prabėgus 20 metų galvoju, kad man teko kovoti dėl didvyrio gyvybės. Juk didvyris nebūtinai yra tas, kuris puola su granata po tanku… Alvydą infarktas ištiko dėl didelio susijaudinimo, dėl rūpesčio Lietuvos likimu. To nebūtų nutikę, jeigu jis būtų sėdėjęs namuose. Tačiau Alvydas ėjo, stengėsi, gynė, palaikė… Žinau, kad padariau viską, ką galėjau”, – teigė gydytojas, kurį Sausio 13-osios įvykiai su Rokiškiu susiejo visam gyvenimui…
