Tarp Rokiškio kraštą išgarsinusių žmonių – Butėniškio vienkiemyje (Juodupės sen.) gimęs ir užaugęs Antanas Deksnys, vyskupas, Lietuvos dvasinis ambasadorius, po Vakarų Europą keliavęs ir lietuvių bendruomenėse skleidęs katalikybę.
Gyvas žmonių atmintyje ir Onuškio muziejuje
Norint artimai susipažinti su iškilaus dvasininko gyvenimu, reikia užsukti į Onuškio miestelio, po poros savaičių (per Žolinę) švęsiančio 515 m. įkūrimo sukaktį, muziejų. Jo įkūrėja, kultūros namų darbuotoja Elena Blažienė sako, jog įdėmiau patyrinėti garsiam vyskupui skirtą ekspoziciją, kurioje – gausi nuotraukų, laiškų, asmeninių užrašų, vyskupo ir jo šeimos biografiją liudijančių daiktų kolekcija, amžininkų prisiminimai, reikėtų ne vienos valandos. Vertingiausias, žinoma, vyskupo autentiškas palikimas: ranka užrašyti atvirlaiškiai, atvirukai, laiškai, oficialios kalbos, pamokslai, šveicariškas laikrodis, motinos maldaknygė, iš kurios mažąjį Antanuką ji mokė pirmųjų poterių. Segtuvuose – galybė užsienyje dirbusio vyskupo nuotraukų ir jo dvasinės veiklos liudijimų, aprašai ir fotografijos apie vyskupo viešnages gimtajame krašte, susitikimų su kraštiečiais akimirkos. Aukštas dvasininkas, kol leido sveikata, atvykdavo į Butėniškį prie gimtosios sodybos, o Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kur buvo pakrikštytas ir priėmė kitus sakramentus, mylimas svečias kraštiečių džiaugsmui aukodavo šv. Mišias. Žmonės, pažinoję vyskupą, sakė, jog jis buvo tobulas vidinio ir išorės grožio, atsidavimo, aukšto intelekto ir žmogiško paprastumo dermės pavyzdys.
Iš religingo lizdo
Antanas Deksnys gimė 1906 m. gegužės 9 d. Rokiškio apskrityje, Juodupės valsčiuje, Butėniškio vienkiemyje. Dabar jo gimtoji sodyba baigia nykti. Šeima, kurioje augo būsimasis vyskupas, buvo gausi, religinga ir apylinkėse labai gerbiama. Antanas augo šešių vaikų šeimoje: be jo buvo dar trys broliai ir dvi seserys. Vyriausias Deksnių vaikas buvo sūnus Jonas, po jo gimė dvyniai Antanas ir Stanislovas, dar vėliau Kazys, dukros Jadvyga ir Elena. Tėvas Stanislovas, žmonių pasakojimu, buvo neginčijamas autoritetas. Pasakojama, jog jis buvo tvirto charakterio: reiklus, principingas, bet kartu labai teisingas ir savo šeimai atsidavęs žmogus. Darbštus kaimietis darbštumo išmokė ir savo vaikus. Visam gyvenimui Antano širdyje skambės Tėvo giesmė „Sveika, žvaigždė šviesi“, sveikinanti Dievą, rytą, šeimą, giedama prieš atsikeliant ir einant dirbti. Stanislovas iš savo tėvo, būsimo vyskupo senelio, paveldėjo gerai tvarkomą ūkį. Jauna Deksnių šeimyna paveldėtame ūkyje šeimininkavo kaimui tuo metu neįprastai moderniai: dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsigijo mašinas šienui pjauti ir grėbti, nusipirko miško, geros veislės gyvulių. Būsimo vyskupo motina Venceslava, ją pažinojusiųjų pasakojimu, buvusi labai jautri, nuoširdi, darbšti, altruistė ir šviesaus proto moteriškė. Jos brolis, Pandėlio klebonas, aktyvus lietuvybės propaguotojas Pranciškus Viksva, buvo artimas vyskupo Antano Baranausko draugas.
Butėniškio ir aplinkinių kaimų žmonės sako, jog Deksnių šeima buvo santarvės ir darbštumo pavyzdys: labai darni, graži, svetinga šeima, kurioje niekad netrūkdavo svečių – giminių, draugų, kaimynų. Kadangi šeimos giminės ir draugų rate buvo daug šviesuolių, būsimo vyskupo tėvai Deksniai žinojo, kokią svarbą jų atžaloms turės išsilavinimas. Todėl vaikams samdė mokytojus, visus šešis leido į mokslus. Mažieji Deksniukai, tarp jų ir Antanas, mokėsi Onuškio pradžios mokykloje, kurią baigė 1918 m. Vėliau jis ir dvynys Stanislovas mokėsi „Saulės“ gimnazijoje Rokiškyje. Abiem mokslai sekėsi puikiai. Stanislovas buvo linkęs į meną, o Antanas labai mėgo skaityti. Pirmosios jo knygos, palikusios didžiausią įspūdį, buvo J. Tumo-Vaižganto „Pragiedruliai“, J. Biliūno „Kliudžiau“. Būsimasis vyskupas buvo neabejingas poezijai, ypač prie širdies lipo dvasininko Maironio lyrika. Nuo mažumės Antanas įsijungė į skautų, ateitininkų veiklą, gimnazijoje su bendraminčiais įkūrė Rokiškio skautų organizaciją, tapo draugovės draugovininku. Aktyvų gimnazistą viliojo skautų idealai gyvenimą pašvęsti ne vien sau, o tarnauti Dievui, tėvynei ir artimui. Draugovė leido laikraštį „Pirmieji žingsneliai“. Skautai Rokiškyje pasodino Ąžuolų alėją, ošiančią iki šiol, lankė našlaičių prieglaudas, stovyklaudavo, padėdavo kitoms katalikiškoms jaunimo organizacijoms.
Vyskupas apie buvusią jaunystės veiklą sakė: „Skautai mane daug gero išmokė. Galbūt daugiausia smalsumo – ieškoti vis ko nors nauja, punktualumo, ir jei prižadėjai – ištesėk“.
Skautiška Antano veikla buvo pirmasis tvirtas jo žingsnis dvasininko kelio link. Tačiau – ne vienintelis. Apsisprendimą rinktis kunigo kelią įtakojo ir skaudžios artimiausių žmonių netektys…
Rinkosi ne kariškio uniformą,
o dvasininko sutaną
Per trejus metus Antanas neteko brolio ir abiejų seserų. 1924 m. staiga susirgo ir mirė jo dvynys brolis Stanislovas, po metų – jauniausia sesuo Jadvyga, o dar po metų į kapus palydėta ir Elena. Skausmingos netektys sukrėtė jautrią Antaną sielą, sunkūs jo ir šeimos išgyvenimai gabų jaunuolį paskatino gilintis ir susimąstyti apie žmogaus būties žemėje prasmę, laikiną trapumą, amžinąjį gyvenimą.
1926 m. baigęs Rokiškio gimnaziją Antanas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto teologijos filosofijos fakultetą. Jo pasirinkimas tapti kunigu daug kam buvo netikėtas. Gabus, elegantiškas, atletiškas, aktyvus ir reto išorinio grožio kilnus jaunuolis, draugų ir giminių nuomone, galėjo būti idealus Nepriklausomos Lietuvos karininkas. Pasakojama, kad tik tėvai giliai širdyje norėjo, kad nors vienas iš keturių sūnų taptų dvasininku, nes tuomet šeimose vyravo tradicija vieną iš sūnų išleisti į kunigus. Juk net du tėvo broliai – Juozapas ir Antanas – buvo kunigai, o ir motinos brolis Antanas tarnystę Dievui pasirinkęs.
Jau užimdamas aukštas dvasininko pareigas vyskupas Antanas Deksnys apie savo pasirinkimą sakė: „Neabejotinai lemiamai veikė mano dvasią ir turėjo sprendžiamos įtakos mano gyvenimui tėvų gili tarpusavio meilė. Ją jautėme, ir ji buvo ne žodžiais išsakoma, o tyliai gyvenime praktikuojama. Mano sielą kiaurai persunkė vaikystės dienose nuoširdi religinė nuotaika, kuri vyravo mūsų šeimoje… Manau, kad Dievo malonė veikė nejučiomis per įvairius veiksnius, lenkdama mane rinktis kunigystės kelią“.
1931 m. teologijos mokslus baigęs ir įšventintas jaunas kunigas sudomino Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką. Jis A. Deksnį paskyrė vikaru į Panevėžį, vėliau perkėlė į Biržus, o po penkerių metų talentingas, žingeidus ir darbštus dvasininkas buvo išsiųstas aukštesnėms studijoms į Šveicarijos Friburgo universitetą. Čia A. Deksnys pagrindiniu dalyku pasirinko pedagogiką, išklausė psichologijos, sociologijos, istorijos, meno ir filosofijos kursus. Studijuodamas būsimas vyskupas gerai išmoko prancūzų, vokiečių kalbas bei pagilino lotynų kalbos žinias, susipažino su Vakarų Europos katalikų veiklos naujausiais metodais ir liturginiais sąjūdžiais. Universitetą baigęs A. Deksnys įgijo filosofijos daktaro laipsnį.
Į Ameriką
Vyskupas K. Paltarokas, siųsdamas A. Deksnį į Šveicariją, vylėsi jauną dvasininką paruošti teologijos mokslų profesūrai, nes planavo įsteigti Panevėžyje mažąją kunigų seminariją. Tačiau bolševikų okupacija planus sugriovė.
Teologijos mokslus baigęs A. Deksnys negalėjo grįžti į Lietuvą, nes grėsė tremtis, kaip jo šeimai, o Vakarų Europos valstybės pabėgėlių kratėsi. Jaunam dvasininkui pagelbėjo jo dėdė kunigas Antanas Deksnys, tėvo brolis. Jis pasikvietė sūnėną į Amerikos Valstijas, kur gyveno ir tarnavo bažnyčioje. Taip Šveicarijos universiteto diplomuotas teologas 1943 m. atsidūrė už Atlanto ir buvo paskirtas vienos lietuviškos JAV parapijos klebonu. Amerikos lietuviams dvasininkų Deksnių pavardė jau buvo žinoma, nes paskirtojo kunigo dėdė Antanas Deksnys dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Amerikoje įkūrė keletą lietuviškų parapijų, po ketvirčio amžiaus parvyko Lietuvon, bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vėl grįžo į Ameriką. Jo sūnėnas Antanas buvo į dėdę panašus būdu, lietuvybės puoselėjimu bei įspūdinga išvaizda. Dėdė per pamaldas tikinčiuosius žavėjo galingu tenoru, o sūnėnas kunigas – baritonu.
Išbandymai
Jaunas dvasininkas parapiją rado labai nuskurdusią, įklimpusią į skolas. Nors parapijiečių buvo keli šimtai, bet jie šventyklos beveik nerėmė, tik nedidelė dalis ateidavo į pamaldas. Negana to, naująjį kleboną užklupo labai rimta neganda – pirmaisiais klebonavimo metais kilo gaisras ir bažnyčia sudegė. Energingas dvasininkas rankų nenuleido: mokyklos rūsyje paskubomis įrengė koplyčią, o kiek vėliau buvo pastatytas bažnyčios rūsys, į kurį perkelta koplyčia. Jauno klebono atkaklumas rūpintis žmonių sielovada rado kelią į parapijiečių širdis: bendruomenė susibūrė, sugrąžino buvusias bažnyčios skolas ir prisidėjo prie naujos šventovės statybos. Bažnyčios statybos projektą parengė kitas žymus mūsų kraštietis, Amerikoje gyvenęs juodupėnas, garsus architektas Jonas Mulokas. 1956 m. Saent Luizo mieste tikinčiuosius pakvietė nauja lietuviško stiliaus bažnyčia.
Pagalbos tautiečiams
neatsakė
Pasibaigus karui altruisto vyskupo pagalbos šaukėsi tūkstančiai ištremtų lietuvių iš vokiečių stovyklų, kuriose atsidūrė ir jauno teologo šeima.
Vyskupas Jonas Boruta, parengęs In memoriam Antanui Deksniui, rašė: „Nė vienam prašančiam nebuvo atsakyta neigiamai. Kuo galėjo, tuo padėjo: siuntė kvietimus į Ameriką, maisto ir drabužių paketus į Sibirą ir Vokietiją“.
A. Deksnio sielovados pastangos neliko nepastebėtos – jam suteiktas prelato titulas, o netrukus energingas dvasininkas pakviestas į Vatikaną. Katalikų bažnyčios vadovybė ieškojo kandidato į vyskupus, kuris savo taktu, tolerancija ir erudicija sugebėtų sujungti visus Europos lietuvius. Taip prelatas A. Deksnys 1969 m. tapo vyskupu. Popiežiaus Pauliaus IV parėdymu naujajam vyskupui buvo paskirta rūpintis Europos lietuvių katalikų sielovada. Paskirtasis vyskupas apsigyveno Romoje, bet pagrindine savo gyvenimo vieta jis pasirinko Bavarijos (Vokietija) miestą Bad Voerishofeną. Už Europos lietuvių sielovadą atsakingas dvasininkas nuolat keliavo po valstybes skleisdamas Dievo žodį ir burdamas tautiečius. A. Deksnys buvo vadinamas vyskupu be vyskupijos, nes jo diecezija – visos Vakarų Europos valstybės, kuriose gyveno lietuviai.
Ilgus metus nuoširdžiai rūpinęsis Vakarų Europos lietuvių sielovada A. Deksnys aktyviai reiškėsi religinėje spaudoje, informavo apie Europos lietuvių kultūrinę ir religinę veiklą, dalyvavo Lietuvos katalikų mokslų akademijos veikloje, buvo tikrasis jos narys ir Vatikano radijo balsas: okupuotos Lietuvos žmonėms įkvėpdavo šviesios vilties ir tikėjimo. Kai vyskupui sukako 76-eri, jo prašymu popiežius Jonas Paulius II leido būti emeritu – išeiti užtarnauto poilsio.
Į Lietuvą –
laukiamas svečias
Po kelių dešimtmečių gyvenimo užsienyje vyskupas A. Deksnys laisvai atvyko į Lietuvą. Tai buvo 1989-ieji. Garbingas svečias aplankė savo brangiausias vietas, buvo daug jaudinančių susitikimų su kraštiečiais, ypač dvasininko gimtinėje. 1991 m. švęsdamas savo 85-metį vyskupas vėl svečiavosi Lietuvoje, Onuškio bažnyčioje aukojo šv. Mišias. Planavo į gimtinę atvykti ir 90-mečio proga, bet sutrukdė pablogėjusi sveikata. Paskutinė jo viešnagė tėvynėje buvo 1998 m. rudenį. Tada vyskupas, nors ir pasilpusios sveikatos, paskutinį kartą aplankė tėviškę, susitiko su draugais, amžininkais, kraštiečiais, kuriems daugybę metų rašė laiškus, sveikinimus, giminėmis, meldėsi Onuškio bažnyčioje, svečiavosi Panevėžio vyskupijoje.
Vyskupas aktyviai dalyvavo Lietuvos katalikų mokslų akademijos veikloje, buvo tikrasis jos narys, sielovados klausimais daug rašė spaudoje. Jis išspausdino „Katalikų mažąjį katekizmą“, pamokslų ciklą išeivijos kunigams. Jo garbei Bad Voerishofeno mieste aikštė, esanti netoli vyskupo rezidencijos, pavadinta Lietuvių aikšte, o už nuopelnus miestui 1986 m. A. Deksniui suteiktas Bad Voerishofeno Garbės piliečio vardas. Apie vyskupą A. Deksnį plačiai rašyta Lietuvos ir užsienio spaudoje. Nepriklausomybės metais apie vyskupo gyvenimą ir veiklą išleista mūsų kraštietės Aurelijos Akstinienės knyga „Caritas nunqam exidit“.
Dievo dovana Europos lietuviams vadintas vyskupas Antanas Deksnys mirė 1999 m. gegužės 5 d. Bad Voerishofene ir ten palaidotas.
Rengiant straipsnį naudota Onuškio kaimo muziejuje surinkta medžiaga.
Aldona Minkevičienė
