KOVO 1-23 d. Rokiškio kultūros centre
BILIETŲ PARAIŠKŲ priėmimas (ne mažiau 10 vnt.) – vasario 1-8 d.
el. paštu: rokiskiokc@gmail.com arba Kultūros centro sekretorės kabinete.
Sekretorės darbo laikas P-Pt 8-12 val., 13-17 val.
(Paraiškai bus suteiktas registracijos numeris ir atsiųstas užsakovui. Tik tokia paraiška bus galiojanti.)
BILIETŲ pardavimas pagal paraiškas – vasario 14-21 d.
Kasos darbo laikas P-Š 9-12 val., 13-18 val.
LAISVAS BILIETŲ pardavimas – nuo vasario 23 d.
Kasos darbo laikas P-Pt 14-18 val.
Atsiprašome, bet vasario 22 ir 29 d. kasa nedirbs.
Spektaklių aprašymus ir paraiškos formą galima rasti svetainėse:
www.rokiskiokc.lt, www.rokiskis.lt (naujienose);
spektaklių aprašymus www.grokiskis.lt, sausio 28 d. laikraštyje “Gimtasis Rokiškis”.
INFORMACIJA tel. 52161 – sekretorės, 31347, (8-628) 03541 – vadybininkės, 51141- kasininkės.
Kovo 1 d. 18 val. Atidarymas.
VALSTYBINIS VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS
Maksimo Gorkio „MOTINA (VASA ŽELEZNOVA)“
Režisierius – Kirilas Glušajevas. Scenografija ir kostiumai – Marijaus Jacovskio. Muzika – Fausto Latėno. Vaidina: Eglė Gabrėnaitė, Gabrielė Tumėnaitė, Leonardas Pobedonoscevas, Mantas Vaitiekūnas, Agnė Šataitė, Gintarė Latvėnaitė, Rimantas Bagdzevičius, Darius Gumauskas,
Mindaugas Capas, Miglė Polikevičiūtė, Ilona Kvietkutė.
M.Gorkis ir šiandien įdomus, nes jo kūryboje konfliktai neišsprendžiami vienareikšmiškai. Tai ypač atsispindi M.Gorkio pjesėje „Vasa Železnova“ – labai „lietuviškoje“ istorijoje. Joje pasakojama apie tai, kaip artimieji kelia ranką vienas prieš kitą dėl palikimo. Tačiau tai tėra vienas iš daugelio šios pjesės motyvų. Čia į pirmą planą iškyla Vasos Železnovos asmenybę. Pirmiausia ji yra motina, 30 metų „krovusi turtus“ savo vaikams, tačiau galiausiai pastebėjusi, kad tie palikuonys nevykę. Motina, rūpindamasi savo atžalų ateitimi, nespėjo pasirūpinti jų dabartimi. Vasai neliko laiko juos auklėti, ji negalėjo suteikti jiems to, ką vertingiausio savo vaikams gali suteikti motina – užuojautą, šilumą, stiprybę, mokėjimą aukoti save… Pinigų daug, palikuonys nevykę, vyras miręs… Bėgant nuo vienatvės Vasai lieka tik sugalvoti pateisinimą savo buvimui čia…
Vasa yra Motina – ne tik gyvybę suteikiantis, bet ir atimti ją galintis pradas. Motina – šventoji, Motina – nuodėmklausė, Motina – likimas, Motina – skola, palaima ir prakeiksmas. Ir visa tai telpa vieninteliame Vasos personaže.
Kovo 3 d. 18 val.
LIETUVOS RUSŲ DRAMOS TEATRAS
Leonido Andrejevo “TAS, KURIS GAUNA ANTAUSIUS”
Dviejų dalių spektaklis, rodomas su lietuviškais titrais
Režisierius – Jonas Vaitkus. Scenografas – Artūras Šimonis. Kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė. Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė. Video – Rūta Vaitkevičiūtė, Paulius Juodzevičius.
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas. Vaidina:
Valentinas Kirejevas,
Sergejus Zinovjevas,
Aleksandras Agarkovas, Michailas Makarovas,
Julija Krutko, Aleksandra Metalnikova ir kiti.
“Tas, kuris gauna antausius” – po 80 metų pertraukos Lietuvos teatro scenoje atgimęs rusų simbolisto L.Andrejevo kūrinys.
„Pjesės pagrindinis leitmotyvas susijęs su žmogaus žvėrišku ėdrumu ir nepasotinamu alkiu turėti ir naudotis viskuo, kas šalia ar toliau esančiuose žmonėse, ar gamtoje yra gražaus, nekalto, tyro, silpno, trapaus. Juk smulkūs žmogeliai, prislėgti baisių, sunkių aistrų nesugeba jų nugalėti. Gal net nepajėgia susimąstyti apie tuos dalykus. Tas plėšrumas paplitęs įvairiuose lygiuose – tarp turtingų ir neturtingų žmonių, tarp… paprastų cirkininkų. Kaip galima, ar išvis įmanoma kovoti prieš tą žvėrišką turėjimo instinktą, nepaisant nieko?.. Pagrindinis veikėjas priklauso socialaus literatų luomui, kuriame ėdrumo naikinimo ir turėjimo instinktai ypač išvystyti. Jis bėga į cirką manydamas, kad čia galės pabėgti nuo to nepasotinamo ėdriųjų puolimo. Tačiau ir cirke atranda tą patį ėdrų, nepasotinamą bendravimą”, – sako spektaklio režisierius maestro Jonas Vaitkus.
Pjesės veiksmas prasideda vieno Prancūzijos didmiesčio cirke, kai į šį uždarą, savas taisykles turintį pasaulį netikėtai atklysta nepažįstamasis ir pareiškia norą tapti klounu. Ironija spinduliuojančiame kūrinyje gyvenimo sužeistas intelektualas tampa artistu, kuriam pasirodymų metu skaldomi antausiai.
„Yra žmonių, kurie nuolat gyvena klouno gyvenimą. Todėl sunku suprasti, kas jie yra iš tikrųjų. Kai šie užsideda kaukę – klouno arba kokio nors šoumeno – imi galvoti, koks tai žmogus: gal jis chimera, o gal atėjęs iš anų laikų, tik prisidengęs kauke? Tokia gražia, klouniška. Tačiau ta kaukė ilgainiui pabosta. Norisi suprasti, kad bendrauji su žmogumi, turinčiu ir gyvenimo vertybių “, – sako spektaklio režisierius.
Kovo 6 d. 10 ir 12 val.
KAUNO VALSTYBINIS LĖLIŲ TEATRAS
Hanso Kristiano Anderseno pasakos motyvais „Undinėlė“.
Autorius ir režisierius – Olegas Žiugžda. Dailininkas – Valerijus Račkovskis. Kompozitorius – Vidmantas Bartulis. Kompiuterinę animaciją kūrė – Danielius Žiugžda. Vaidina: Mindaugas Ancevičius, Rasa Bartninkaitė, Saulius Bagaliūnas, Mindaugas Černiauskas, Audronė Daugėlytė, Remigijus Endriukaitis, Jolita Ross,
Laima Rupšytė, Indrė Taločkaitė, Karolina Žarnytė.
Kas nutinka, kai Mergaitė akis į akį susitinka su pasaka? Ji akimirksniu tampa pasakos heroje! Spektaklyje „Undinėlė“ Mergaitė pažįsta ne vien slėpiningą Didžiųjų Vandenų Pasaulį, kuris labai skiriasi nuo to, kuriame gyvena žmonės, bet ir didžią Meilę. Autorius ir režisierius piešia kiek kitokį Undinėlės paveikslą, nei jį 1837 m. sukūrė keistuolis iš Odensės (Danija), batsiuvio ir skalbėjos, likusios našle, sūnus Hansas Kristianas.
Undinėlė, pamilusi gražuolį Princą, už tai, kad galėtų būti kartu su juo,
atiduoda Marių raganai ne vien nuostabų balsą, bet ir aukoja savąjį gyvenimą. O tai juk kur kas didesnis siekis, nei įgeidis mainais už žuvies uodegą gauti dvi grakščias kojas.
Deja, Princas, branginantis Undinėlės draugystę ir mylintis ją kaip tikrą seserį, nuotaka išsirenka visai kitą gražuolę. Undinėlė nepasiduoda žemiškajam pavydui, ji negali smeigti durklo į mylimojo krūtinę tam, kad išgyventų pati. „Ilgas gyvenimas – jokia vertybė, jeigu jo nesušildo Meilė”, – sako spektaklio kūrėjai.
Kovo 7 d. 12 val.
PANEVĖŽIO TEATRAS „MENAS“
PREMJERA!
Iš pasakų rinkinio „Tūkstantis ir viena naktis“ „ALI BABA IR 40 PLĖŠIKŲ“.
Režisierius – Valerijus Jevsejevas. Dailininkas – Kęstutis Vaičiulis.
Viename Persijos mieste gyveno du broliai Kasimas ir Ali Baba.
Kasimas – turtingas, pinigus maišais skaičiavo, naktimis blogai miegojo bijodamas, kad jų neišvogtų. Dieną rūpinosi, kaip daugiau tų pinigų prasimanyti. Pyko net ant lakštingalos, kad ši dykai visiems gieda…
Ali Baba – vargšų vargšas, dangumi užsiklodavo ir žvaigždes skaičiuodavo. Su šypsena užmigdavo ir su ja atsikeldavo. Padėkojęs Alachui už dar vieną jam suteiktą dieną, jis keliaudavo į mišką malkų kirsti. Štai čia, miške, ir atsitiko įvykis, pakeitęs Ali Babos, ir ne tik jo, gyvenimą. Prisikirtęs malkų Ali Baba ruošėsi keliauti namo. Staiga iš pietų pusės prie jo ėmė artėti didžiulis dulkių debesis. Jam išsisklaidžius Ali Baba pamatė 40 raitelių, sustojusių prie kalno. Tai buvo plėšikai. Štai tada jis ir išgirdo stebuklingą burtažodį: „Sezamai, atsiverk!“
Dideli ir maži, berniukai ir mergaitės, ateikite į teatrą ir ištarkite: „Sezamai, atsiverk!“ Ir Jūs išgirsite, pamatysite visą šią stebuklingą pasaką apie Ali Babą, Kasimą, Morganą ir visus kitus. Sužinosite, koks puikus, kupinas nuotykių ir stebuklų yra gyvenimas, ir, dėkui Dievui, kad jame gyvename.
Kovo 8 d. 18 val.
JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS
Pagal Germano Grekovo pjesę „Hanana“ „HANANA, KELKIS IR EIK“.
Režisierius – Rolandas Augustinas A. Vaidina: Inesa Pauliulytė, Algirdas Paulavičius, Rimantas Teresas, Vidmantas Fijalkauskas.
Spektaklio kūrėjai pjesės veiksmą perkėlė į šiandieninės Lietuvos tikrovę, nes kūrinyje aprašyta šeimos kasdienybė tiksliai sutampa su lietuviško kaimo realijomis. G.Grekovas šia savo pjese tęsia ciklą pasakojimų apie gyvenimo posūkius, kuriuos galima sutikti ir M.Gorkio, ir F.Dostojevskio kūryboje. Pasakodami šią natūralistinę istoriją apie žmones, atsidūrusius kone ant susinaikinimo ribos, kūrėjai siekė parodyti veikėjų paveikslais dar išlikusią emocinę šilumą, mielaširdystę, atjautą ir žmogiškumą. Todėl tragiškos buitinės scenos neretai atrodo tragikomiškaos, o spektaklio pabaiga lieka atvira vilčiai ir tikėjimui dvasiniu atgimimu.
Kovo 9 d. 18 val.
OSKARO KORŠUNOVO VILNIAUS MIESTO TEATRAS
Inscenizacija pagal Viljamo Šekspyro „Audra“ ir kitus jo kūrinius „MIRANDA“.
Režisierius – Oskaras Koršunovas. Scenografija – Dainiaus Liškevičiaus.
Kostiumų dailininkas – Aleksandras Pogrebnojus. Kompozitorius – Antanas Pasenka. Šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas. Garso dizaineris – Ignas Meilūnas. Balerinos skulptūrėlės autorius – Donatas Jankauskas. Vaidina: Povilas Budrys ir Airida Gintautaitė.
Režisierius O.Koršunovas: „Pjesę „Audra“ galima interpretuoti labai įvairiai. Dažniausiai ji statoma kaip pasaka suaugusiesiems, fejerija, netgi buvo pasirodžiusi kaip opera. Bet man yra įdomi Jano Koto interpretacija, kuris įžiūri „Audroje“ socialinę dramą apie nesibaigiančią ir absurdišką kovą dėl valdžios. Įsigilinę į kūrinį, mes pamatome valdžios ir žmogaus dramą. Ši drama nesibaigianti. Žmonių ištrėmimas į negyvenamą salą vyko visais laikais. Valdžiai „nepatogiems“ žmonėms tokios salos būdavo kuriamos visur, tačiau būtent Sovietų Sąjungoje plytėjo negyvenami salynai, kuriuose būdavo įkurdinami iškiliausi kūrėjai. Ir kiekviena negyvenama sala būdavo kupina gyvenimo, nes tose tremties zonose buvo disidentiškai bandoma išsaugoti savo dvasinį gyvenimą. Kaip ir Prosperui negyvenamoj saloj ypatingą reikšmę turėjo knygos, taip ir sovietiniame gyvenime knygos suteikdavo galimybę išlikti dvasinėje rezistencijoje. Šioje pjesėje mane labiausiai domina Miranda. Dažniausiai ji traktuojama kaip naivi princesė, tačiau Mirandą sukūrė Prosperas, ji yra Prospero siela. Juk galiausiai negyvenamų salų tremtyse kūrėjai vis dėlto užaugindavo savo mirandas. Ir nors mūsų pasirinkti įvaizdžiai perkelia veiksmą į praėjusį šimtmetį, mes mėginame kalbėti universaliau – apie kūrėjo, intelektualo priverstinį slėpimąsi savo būties kiaute, nes tai tik iliuzija, kad šiandien kažkas pasikeitė ir kad ateis tokie Platono utopiniai laikai, kai valdžiai prireiks filosofo.”
Kovo 10 d. 18 val.
KAUNO VALSTYBINIS DRAMOS TEATRAS
Pagal F.Šilerio „Klastą ir meilę“ „LAIMINGI“.
Režisierius – Artūras Areima. Dailininkė – Kotryna Daujotaitė. Vaidina:
Vilija Grigaitytė, Kęstutis Povilaitis, Daiva Rudokaitė, Egidijus Stancikas, Daiva Stubraitė, Ričardas Vitkaitis, Tomas Rinkūnas, Toma Vaškevičiūtė, Henrikas Savickis.
Kas atsakingas už mūsų laimę? Ką kaltinti – save ar „pasaulio tvarką“, jei jautiesi nelaimingas? Jaunas Kauno valstybinio dramos teatro režisierius A.Areima pristato F.Šilerio pjesėje „Klasta ir meilė“ užkoduotą laimės formulę. Tik ją ironiškai pavadino „Laimingais“, kviesdamas iš naujo įvertinti, ko iš tiesų reikia žmogui, kad būtų laimingas.
Nors spektaklio veiksmas vyksta istorinėje epochoje, tačiau jo idėjos išlieka aktualios ir šiandieniniam žmogui. F.Šileris (1759-1805) iki šiol laikomas vienu svarbiausių klasikinės vokiečių dramaturgijos kūrėju. Kritikai labiausiai vertina jo dramų novatorišką struktūrą ir jose kuriamas naujas formas – melodramą ar buržuazinę tragediją. Šias formos naujoves, matyt, iš dalies sąlygojo ir F.Šilerio dramų socialumas – dvasinių žmogaus vertybių ir visuomeninio gyvenimo kritika.
Režisieriaus interpretacijoje viena svarbiausių vertybių, išryškėjančių pjesėje, – atsakomybė už jausmą, parašytą ar ištartą žodį. Šis spektaklis – atsakas į „sms'inės“ kartos atsainumą, teigia režisierius, pagrindine spektaklio temine ašimi pasirinkdamas meilės motyvą.
Kovo 13 d. 18 val.
VALSTYBINIS JAUNIMO TEATRAS
Deilo Vasermano “Skrydis virš gegutės lizdo”.
Režisierius – Valerijus Griško. Vaidina: Aušra Pukelytė, Aldona Bendoriūtė, Simonas Storpirštis, Gediminas Storpirštis, Vytautas Taukinaitis, Lukas Petrauskas, Kristina Ovičinikaitė, Nerijus Gadliauskas, Jurgis Damaševičius, Kostas Smoriginas, Antanas Šurna, Giedrius Arbačiauskas, Arūnas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė, Ignas Ciplijauskas, Rasa Marazaitė, Jonė Dambrauskaitė, Giedrė Giedraityte.
Tikriausiai daugeliui šis spektakli pavadinimas asocijuojasi su garsiuoju filmu ir aktoriumi Jacku Nicholsonu, kuris 1975 m. filme suvaidino pagrindinį vaidmenį ir pelnė “Oskarą”. Kaip bebūtų, filmas pastatytas remiantis amerikiečių rašytojo Keno Kizio to paties pavadinimo romanu, sulaukusio nepaprastos sėkmės, kuri nenusileidžia ir D.Vasermano sceninei adaptacijai. Per kelis dešimtmečius visame pasaulyje buvo sukurta apie 300 spektaklių, o šiais metais – ir Lietuvoje. Garsiam Holivudo filmų ir TV scenaristui D.Vasermanui garsusis romanas į rankas pakliuvo neatsitiktinai. „Vieną kartą man paskambino Brodvėjaus aktorius Kirkas Douglas ir užtikrino, kad turi nepaprastai įdomų pasiūlymą – parašyti pjesę pagal tuomet dar tik rankraščiu buvusį romaną – prisimena D.Vasermanas. – Kūrinys mane labai suintrigavo, o labiausiai pagrindinis jo herojus Makmerfis. Niekaip negalėjau suprasti, ar jis Kristus, ar paprasčiausias sukčius?“ Makmerfis – užkietėjęs lošėjas ir mušeika, norėdamas išvengti kalėjimo darbų, apsimeta nepakaltinamu kvailiu ir atsiduria psichiatrinėje ligoninėje. Deja, čia tvarka pasirodo esanti griežtesnė negu kalėjime, o žmonės – protingesni už viso pasaulio išmintinguosius. Makmerfis pradeda maištauti prieš sistemą ir ginti bejėgius ligonius. Jaunimo teatro spektaklyje šis kontraversiškas vaidmuo atiteko charizmatiškam aktoriui Andriui Bialobžeskiui.
Kovo 14 d. 18 val.
KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRAS
Dviejų dalių komedija N.Saimono pjesių motyvais „S A U G O K I T E F L O R Ą”.
Režisierius – Arvydas Lebeliūnas. V a i d i n a: Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Sigutė Gaudušytė, Renata Idzelytė, Toma Gailiutė, Edvardas Brazys, Vaidas Jočys, Igoris Reklaitis.
N.Saimono pjesė “Saugokite Florą” – tai istorija apie dvi drauges, dvi vyrų paliktas moteris. Pedantiška, nepriekaištinga namų šeimininkė Flora ir visiška jos priešingybė žurnalistė Oli, aplinkybių priverstos gyventi po vienu stogu, tampa komiškų situacijų aukomis. Būdamos labai skirtingos, jos priveda viena kitą iki neprognozuojamų poelgių. Gera dozė smagaus humoro, šmaikštaus teksto, žavingų personažų, pradedant dar viena keista draugių porele ir baigiant “iš proto varančiais” ispanais, leis ne tik smagiai praleisti vakarą, bet ir pamąstyti, kad viską gyvenime galima pakeisti į gerą, jei tik pradedi nuo savęs.
Kovo 15 d. 11 val.
KEISTUOLIŲ TEATRAS
„Mykolas Žvejas“.
Scenarijaus autorius ir režisierius – Aidas Giniotis. Scenografė ir kostiumų autorė – Ramunė Skrebūnaitė. Muzikinių aranžuočių autorius – Andrius Kulikauskas.
Vienos dalies muzikinis spektaklis pagal būtas nebūtas pamarėnų istorijas, kuriose Darius Auželis vaidina Liuciferą Kipšiūną, pasiturintį malūnininką, gyvenantį užusienyje; Dalius Skamarakas vaidina Tėvą Žveją ir Liusių Kipšiuką; Aldona Vilutytė vaidina Raganą, motiną Žvejienę ir Liusę Kipšiukę; Ieva Stundžytė vaidina Liuką, Kipšiūno įdukrą; Justas Tertelis vaidina Mykolą Žveją, Pamario šviesuolį.
Visi jie dar vaidina Pamario žvejus ir žuvis, ir antis, ir kaimynus, ir gimines, ir artimuosius, ir net pamarėnų buities rakandus…
Veiksmas vyksta nebūtais laikais, nebūtose žemėse tarp Rusnės ir Kulmo.
„Mykolas Žvejas“ – spektaklis apie nemažai apsiskaičiusį ir nemažiau pasipūtųsį Žvejo sūnų Mykolą, kuris keliauja į pragarą pas pragaro viršininką Liuciferą suvedinėti tam tikrų sąskaitų. Kaip jam klojasi, kaip jam sekasi, išvysite spektaklyje“, – sako A.Giniotis.
Kovo 15 d. 18 val.
KEISTUOLIŲ TEATRAS
PREMJERA!
Vienos dalies agitacinė injekcija pagal M.Zoščenkos kūrybą „Gerbiami piliečiai!“
Režisieriai: Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Ieva Stundžytė, Vaidotas Žitkus. Vaidina: Šarūnas Banevičius, Marija Korenkaitė, Dalius Skamarakas, Justas Tertelis, Judita Urnikytė, Aldona Vilutytė.
Gerbiami piliečiai,
sakoma, kad žmogaus sielą geriausia gydyti menu, pavyzdžiui, teatru. Juk teatre, kur visada tvyro dvasinga nuotaika, kur žmonės visada arčiau idealios visuomenės, pakilus uždangai nebereikia šaukti, rėkti, pyktis ir rietis, – čia užtenka pasidalinti žvilgsniais, kupinais meilės ir abipusio nuoširdumo, geranoriškumo ir nebylių komplimentų.
Tad džiaugdamiesi, jog esate kartu su mumis, šį kartą norėtumėm su jumis pasidalinti nedidele agitacine injekcija pagal M.Zoščenkos apsakymus, feljetonus ir humoreskas. Pusantros valandos truksiančiame visuotinės terapijos seanse visi kartu visiems laikams, linksmai graudžių ir graudžiai linksmų teatrinių miniatiūrų pagalba, išrausime iš mūsų pilietinės visuomenės dirvonų suvešėjusias piktžoles: melą, pyktį, neapykantą, sukčiavimą, smurtą, socialinę neteisybę, bukumą, žiaurumą, girtuoklystę.
Ir pagaliau pradėsime vieni kitus gerbti.
Kovo 18 d. 18.30 val.
LIETUVOS NACIONALINIS DRAMOS TEATRAS
Mikos Miljaho „Chaosas”.
Režisierė – Jana Ros. Vaidina: Dalia Michelevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Rimantė Valiukaitė,
Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Gradauskas, Džiugas Siaurusaitis.
Spektaklis tiria ir scenoje projektuoja šiuolaikinį žmogų – siekiantį viską kontroliuoti, kita vertus, balansuojantį ties plonyte psichologinės krizės ir prievartos protrūkio riba.
Šioje intelektualioje komedijoje gretinant asmeninius trijų pagrindinių spektaklio veikėjų – skirtingų, tačiau vienodai psichologiškai palūžusių moterų, – gyvenimus su viešais socialiniais komentarais, bus atskleistas mūsų kasdienių kovų brutalumas: pakitusios ir išsigimusios šeimos vertybės, beprotiškas bėgimas ir klupimas ant karjeros laiptų, bukinanti rutina, gimdanti nepagrįstos paranojos nuojautas, trapus balansavimas tarp racionalaus išlikimo ir griaunančios aistros “viską mesti”… “Chaosas” apnuogins tikrąją šiuolaikinio žmogaus realybę, kurią mes diena iš dienos maskuojame socialiniais ritualiais, kuria mes baisimės versdami kriminalų rubrikas laikraštyje, kurioje kiekvienas atliekame virtines vaidmenų – iki tol, kol pratrūksime.
Spektaklio scena – juoda klaustrofobiška erdvė, kurios sienos išmargintos mūsų vartotojiškosios civilizacijos hieroglifais – tūkstančiais kavos išsinešti receptų, neįskaitomų raidžių, besiliejančių akyse, liepiančių rinktis, pirkti ir vėl rinktis, – įkūnys šiuolaikinio gyvenimo tempo kuriamą psichologinį ir emocinį spaudimą slegiantį žmogų. Eiti greičiau, lipti aukščiau, aprėpti daugiau, kontroliuoti ir galėti viską.
Kovo 19 d. 18 val.
VŠĮ „LAIMINGI ŽMONĖS“
“Laimingi žmonės” pristato vienos dalies absurdo komediją suaugusiesiems “Atėjau, pamačiau, negalėjau” (arba “Visiškas Rudnosiukas”)
Pjesės autorius ir režisierius – Vytautas V.Landsbergis. Dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė. Muzikinis apipavidalinimas – Eglės Sirvydytės. Šviesų dailininkas – Vladas Šerstabojevas. Vaidina: Ainis Storpirštis.
Spektaklis apie tai, jog nieko nėra nei linksmo, nei liūdno. Visas gyvenimas tarsi banguota jūra: į vieną pusę krypt – linksmiau, į kitą – jau liūdniau… Kodėl toks spektaklio pavadinimas? Perfrazavus Cezario žodžius, spektaklio veikėjas Rudnosiukas nori būti, draugauti su visais, tačiau jis neturi nugalėtojo dovanos. „Negalėjau nugalėti“, – šią mintį, tvyrančią ore, turėtų suvokti spektaklio žiūrovas.
„Laimingi žmonės“, pristatantys šį monospektaklį, tiki: kiekvienas, atėjęs susipažinti su Rudnosiuku, taps bent maža dalele laimingesnis, nei buvo vakar.
Kovo 20 d. 12 ir 14 val.
VILNIAUS TEATRAS „LĖLĖ“
„AUKSO OBELĖLĖ, VYNO ŠULINĖLIS“.
Pasaka vaikams nuo 3 m.
Scenarijaus autorius ir režisierius – Rimas Driežis. Dailininkas – Marius Jonutis. Muziką sukūrė ir parinko – Faustas Latėnas. Videoanimacijos autorius – Algimantas Driežis. Vaidina: Elvyra Piškinaitė, Lijana Muštašvili.
„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ – viena gražiausių ir populiariausių lietuviškų pasakų. Tai stebuklinga istorija apie Pamotės engiamą Našlaitę. Kaip ir kiekvienoje tokio tipo pasakoje, čia apstu blogio keliamų kliūčių: nedorėlė ragana kartu su savo dukromis kankina mergelę skirdama neįveikiamas užduotis, tačiau gėris, padedamas stebuklingų jėgų, galiausiai laimi ir Našlaitę pasakos pabaigoje išlaisvina bei veda jaunas Karalius.
Spektaklio kūrėjams šiame pastatyme imponuoja galimybė panaudoti vaizdo teatro formas, kurios labiau priklauso kino menui nei teatrui. Nors pasakoje nemažai liaudies dainų ir eilių, spektaklyje pasakojimas kuriamas labiau vaizdais. Žiūrovai regės nuo antikinės Graikijos laikų populiarias vaizdinio teatro priemones kaip panoramas, mirioramas, diaoramas, taumatropą, laterna magica, mirioramines kortas, taip pat šešėlių teatrą.
Kovo 20 d. 18 val.
VILNIAUS TEATRAS „LĖLĖ“
Spektaklis jaunimui ir suaugusiesiems „JŪRATĖ IR KASTAUTAS“.
Režisierius ir dailininkas – Vitalijus Mazūras. Pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė. Muzika – Fausto Latėno. Judesys – Sigitos Mikalauskaitės.
Vaidina: Karolis Algimantas Butvidas, Šarūnas Datenis, Imantas Precas, Olga Pocevičiūtė, Dainius Tarutis, Edita Zėčiūtė.
Lėlių teatro grandą V.Mazūrą visuomet domino lietuviškos legendos, mitai ir pasakos. Šįkart kartu su jaunaisiais „Lėlės“ aktoriais garsusis lėlininkas pristato tarp grotesko ir lyrikos balansuojantį spektaklį jaunimui ir suaugusiesiems „Jūratė ir KasTautas“. Pagal Jūratės ir Kastyčio legendą sukurtame lėlių spektaklyje kūrėjams aktualios tautos šaknų, žmogiškų vertybių temos. Chuliganiška žymių kūrinių interpretacija garsėjantis režisierius teigia nekuriantis istorinio-etnografinio spektaklio: „Į šią lietuvišką pasaką – legendą žiūrime naujai – stengiamės atskleisti, iš kur ir kaip atsirado Jūratė ir KasTautas, kas juos privertė būti tokiais. Nepaisant to, taip pat ieškome vyro ir moters santykių gelmės, kurioje gimsta įstabūs dalykai, buitį paverčiantys poezija. Manau, kad „Lėlės“ teatras su jaunaisiais aktoriais elgiasi teisingai – nesitengia egoistiškai jų numarinti kaip menininkų. Aš tikiu, kad jie, lyg kaimo mergos ir bernai sutūpę ant žaiginių, šmaikščiai papasakos Jūratės ir KasTauto istoriją be jokių taisyklių.“
Kovo 21 d. 12 val.
KLAIPĖDOS VALSTYBINIS MUZIKINIS TEATRAS
Francio Poulenco „Drambliuko Babaro istorija“.
Žano Brunhofo libretas. Muzikinė pasaka vaikams.
Režisierė – Rima Sasnauskaitė.
Viskas prasidėjo nuo to, kai Sesilė Brunhof (1903–2003) vakarais dviem vyresniesiems savo sūnums ėmė pasakoti apie mažą drambliuką. Jis, norėdamas pabėgti nuo medžiotojo, nušovusio jo mamą, atsikraustė į didelį miestą. Ž.Brunhofas (1899–1937) susižavėjo šiuo pasakojimu ne mažiau nei jo vaikai. Jis pynė ir plėtojo istoriją, toliau sugalvodamas naujus personažus, o drambliuką pavadino Babaru. Galų gale šį pasakojimą jis užrašė ir iliustravo. Taip 1931 m. pasirodė pirmoji knygelė apie Babarą, pavadinta „Pasaka apie Babarą“. Pagal ją garsus prancūzų kompozitorius Fransis Pulenkas (1899–1963) sukūrė muzikinį kūrinį. Teigiama, kad kas ketvirtas prancūzas pažįsta mažąjį drambliuką žaliu kostiumu, priklausantį ne tik vaikystės pasauliui, bet ir esantį prancūzų kultūros dalimi.
Kovo 21 d. 18 val.
KLAIPĖDOS VALSTYBINIS MUZIKINIS TEATRAS
Zigmaro Liepinio „PARYŽIAUS KATEDRA“.
Kasparo Dimitero libretas (pagal Viktoro Hugo romaną), Ramutės Skučaitės vertimas.
3 veiksmų opera-melodrama.
Režisierius – Ramūnas Kaubrys. Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė.
Scenografas – Artūras Šimonis.
„Paryžiaus katedrą“ sukūrė ryškiausias šiuolaikinis latvių kompozitorius Z.Liepinis. Operos-melodramos sėkmę lėmė ne tik originali ir patraukli muzikinė operos kalba, bet ir XIX a. prancūzų romantiko V.Hugo romano ilgaamžiškumas bei šlovė. Jaudinantis pasakojimas apie pasaulyje bei asmenybėje esančias priešybes – grožį ir bjaurumą, gėrį ir blogį, dieviškąjį ir žvėriškąjį pradus, įtaigi režisūra, nuoširdi artistų vaidyba sukrečia kiekvieną.
„Paryžiaus katedros“ premjera Rygos operos teatre įvyko 1997 m. balandį, Kvazimodo vaidmenį atliko Lietuvos publikai žinoma Latvijos popmuzikos žvaigždė Rodrigas Fominas. Opera Rygoje su didžiuliu pasisekimu suvaidinta beveik šimtą kartų. Už šios operos sukūrimą Z.Liepinis apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu, įvertintas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu.
Klaipėdiečių spektaklyje intriguoja Kvazimodo vaidmens atlikėjai – Lietuvos estrados žvaigždės Edmundas Kučinskas ir Deivydas Norvilas (Deivis). D.Norvilas jau yra tapęs savotišku Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šiuolaikiškumo simboliu, o E.Kučinskas šiuo vaidmeniu pirmąkart sėkmingai debiutavo teatre. Lemtingosios Esmeraldos, meile kuriai suliepsnoja kupriaus širdis, vaidmenį „Paryžiaus katedroje“ atlieka puikiai žinoma mūsų teatro solistė Rita Petrauskaitė, o sudėtingą, ryškų ir dramatišką Frolo vaidmenį – bosas Artūras Kozlovskis. Įtaigiai vaidmenis kuria ir kiti publikos mėgstami Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai – Valerija Balsytė, Mindaugas Gylys, Dalia Kužmarskytė, Aurelija Dovydaitienė, Šarūnas Juškevičius, Viačeslavas Tarasovas, Kęstutis Nevulis, Loreta Ramelienė.
Miestiečiai, ubagai, vagys, šlubiai, neregiai, aktoriai, sargai, budelis, kardinolas ir jo svita – teatro choro dainininkai, baleto šokėjai ir scenos darbininkai.
Kovo 23 d. 18 val.
ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS
Bernardo Sabato „BERNIŪKŠČIŲ RUDUO“.
Dviejų dalių spektaklis.
Režisierius – Kostas Smoriginas. Scenografas – Saulius Vaitiekūnas.
Vaidina: Sigitas Jakubauskas, Antanas Venckus.
Spektaklyje susitiksite su vaikystėje pamėgtais herojais Tomu Sojeriu ir Hekelberiu Finu jų gyvenimo rudenį. Ar kada nors pagalvojote, kaip susiklostė šių dviejų nuotykių ieškotojų gyvenimas? Pjesės autorius B.Sabatas siūlo savąją versiją – kiek liūdnoką, bet gyvenimišką istorijos tęsinį. Pjesėje Tomas – nevykęs aktorius, iššvaistęs gabumus ir svajones. Hekelberis, priešingai, išsimokslino, sėkmingai vedė ir padarė karjerą. Susitikę po daugelio metų, jie tarsi iš naujo peržvelgia savo gyvenimo kelią. Pamažu atsiskleidžia netikėta herojų išpažintis apie draugystę, meilę, patirtus likimo iššūkius ir paradoksus.
“Tai istorija apie dievą žmoguje. Istorija apie vienišumą, sąžinę, apie rojų ir pragarą. Manau, tai tiesiog sąžininga ir labai romantiška pjesė. O šiandien to man žiauriai trūksta”, – teigia spektaklio režisierius K.Smoriginas.
Rokiškio kultūros centro administra
