Jūžintiškis Nidijus Aukštikalnis: „Per tokį karštį išėjus iš pirties lauke – tikra atgaiva“
Iš Rokiškio rajono, upėmis ir ežerais apsupto Jūžintų krašto kilęs Nidijus Aukštikalnis – pirtininko profesionalo kvalifikaciją įgijęs kraštietis. Pasirodo, tikras pirties entuziastas pasikaitinti užsuka net ir tvyrant daugiau nei 30 laipsnių karščiui. Kaip pats sako – svarbiausia stebėti savo savijautą ir kūno siunčiamus signalus.
Teko kaitintis vasarvidžio šventės „Duodam garo“ 100-vietėje pirtyje. Viskas buvo labai gerai – ir šilumos, ir garo užteko, o ir žmonės, matėsi, patenkinti buvo. Per Joninių šventę pirtyje teko vesti pirčiai skirtą programą – mokėme vanotis, kaip druska tinkamai išsitrinti, o šios veiklos žmonėms patiko. Žinoma, tokia didelė pirtis daugiau šventinė, proginė, nes pirtintis dėl savo sveikatos patartina ne masiškai, o 2–6 asmenims.
100-vietėje pirtyje teko lankytis dar prieš trejus metus Rokiškyje rengtoje „Pirties dienoje“, kur buvo pagerintas Lietuvos vanojimo rekordas. Iš tokių įdomesnių pirtelių galima išskirti Tervydžiuose Lino Jakubonio išlaikytą dūminę pirtelę, kurioje taip pat teko lankytis. Dūminė pirtis yra tai, kas atkeliavo iš seniau, tai tikroji natūrali pirtis, kurią kūrenant ugnis tiesiogiai akmenis laižo, tik kažkam atrodo baisu prisiuostyti tų suodžių. Dūminėje pirtyje galima daryti tą patį, ką ir kitose, tik skirtumas tas, kad dūminėje pati pradžia būna kiek karštesnė, todėl pirmasis užėjimas būna šiltesnis, o paskui po truputį vėsta. Kaip mes, pirtininkai, sakome, dūminėje pertuvėje gauname tokio ūkiško karščio.
Linas Jakubonis: „Dūminė pirtis – nepamainomas dalykas, joje ir laikas pasimiršta“
Tervydžių kaimo dendrologinio parko šeimininkas Linas Jakubonis įsitikinęs: „Ten, kur negali gyventi bitė, negali gyventi ir žmogus.“ Pasirodo, medus – pati geriausia priemonė kūno atgaivai dūminėje pirtyje. Tėčio statytą dūminę pirtelę atkurti paskatino vis ją gyrę pirties entuziastai, o dabar ja mėgaujasi ir pirmą kartą išbandantieji.
Dūminė pirtis buvo pastatyta labai seniai, ją surentė mano tėtis, grįžęs iš lagerio po karo. Tuomet pirtį statė iš tašytų rąstų, naudodamas tik kirvelį. Tėčio dūminę buvau apleidęs maždaug 15 metų, pasistačiau kitą – paprastą. Čia pirmąkart apsilankęs Saulius Tučkus, laidos „Vantos lapas“ vedėjas, labai kritikavo tą naują pirtį, o seną apleistą dūminę labai gyrė. Paskui pradėjau taisyti tą senąją, kad būtų galima praustis joje. Po dvejų metų darkart čia atvažiavęs Saulius sako: „Mes norėjome atvažiuoti tau pagelbėti pataisyti dūminę pirtį“, bet ji jau buvo paruošta, pataisyta.
Dūminė pirtis nereikalauja kažkokio išskirtinio pasiruošimo, bet ši pirtis – nepamainomas dalykas. Joje ne pavargsti, o atgauni jėgas. Čia net laikas pasimiršta – atrodo, kad pirtinaisi kokią valandą, o pažiūrėjęs į laikrodį supranti, kad praėjo ir penkios. O garinėje pirtyje dažniausiai išbūni valandą laiko ir baigiasi jėgos.
Yra ir tokių, kurie šią pirtį išbando pirmą kartą. Pamenu, žiemą buvau pakūrenęs, liepiu žmonėms eiti praustis, o jie man: „Ne, mes nemokame. Einame kartu, tu parodysi, kaip praustis.“
Išsamiau skaitykite antradienio „Gimtajame…“
