Mėgėjų menas – tai proga bendrauti
Nors atvykus į Punską dangus pasitiko saule ir giedra, likus valandai iki spektaklio, prasidėjo lietus. Nuvyti debesų nepavyko nei gražiais prašymais, nei užkalbėjimais ir „Valdovo“ režisieriui kilo rimtas galvasopis – ar keltis į striuką klojimo sceną, ar vaidinti lietuje? Apgalvojus kaip užtikrinti, kad žiūrovai spektaklį stebėtų kuo sausiau, nuspręsta nekeisti pirminės idėjos ir vaidinti lauke net ir pliaupiant lietui.
Netikėta, tačiau lietus aktorius ir žiūrovus padovanojo viena įsimintiniausių teatrinių patirčių, o kartu ir stiprios bendrystės jausmu. Kartu tai ir žavingas pavyzdys, kad menas sujungia panašiai mąstančius žmones, kurie lipa į sceną būti komanda, švęsti gyvenimą ir patirti kūrybos džiaugsmą.
Graži draugystė tęsiasi
Vykstant į Punsko klojimo teatrų festivalį, kiekvieną kartą jautiesi tarsi grįžtum pas senus pažįstamus. Tavęs ten laukia, bučiniais ir apkabinimais apdovanoja. Festivalis tradiciškai prasideda eisena per miestą dainuojant lietuvių liaudies dainas, plojant ir kviečiant miestelėnus į spektaklius. Žmonės moja iš balkonų, šypsosi išėję į kiemus.
Kaip įprasta festivalį atidaro jo šeimininkai – Punsko LKN Klojimo teatras. Šįkart jie apdovanojo žiūrovus premjera „Prakalbytas lopšys“. Spektaklis sukurtas pagal šio krašto šviesuolio Juozo Vainos surinktą tautosaką. Po parodymo atidengtas ir jam skirtas atminimo suolelis. Žiūrovus sužavėjo tiek režisierės Jolantos Malinauskaitės – Vektorienės kūrybiški sprendimai meniškais spektaklio vaizdais supinti tautosakos kasas, tiek be diskusijų žavingų aktorių įtaigiai sukurti personažai, kurie geba ir subtiliai prajuokinti, ir jau čia pat nuoširdžiai sugraudinti.
Per dvi dienas festivalio dalyviai susipažino su Agluonėnų, Marijampolės, Ukmergės, Kalvarijos, Seinių, Šakių ir kitais teatras. Taip pat aktoriai aplankė J. Vainos muziejų įkurtą Punsko kultūros namuose. Festivalį kaip visuomet vainikavo vaišės, kuriose netilo dalijimaisi įspūdžiais, idėjomis ir ateities planais, o šeštadienio vakarą dar ir turėjome džiaugsmo pasimėgauti vieno iš „Valdovo“ aktoriaus Audriaus Jucio akordeono koncertu, sujungiančio visus bendrai dainai ir šokiui.
Suvaidintas jau 33-ąjį kartą
Spektaklis „Valdovas“ Punske parodytas jau 33-ąjį kartą. Po spektaklio dramos studijai įteiktas prizas „Melpomenės drugelis“ – tai bičiulystės ir pagarbos apdovanojimas, kurį Punsko Klojimo teatras kuriam nors iš festivalio dalyvių kiekvienais metais įteikia kaip savo draugystės simbolį. „Už bičiulystę, pasitikėjimą ir bendrą kūrybą ačiū Jolantai Malinauskaitei–Vektorienei ir visiems Lenkijos lietuviams“, – atsiimdamas apdovanojimą dėkojo režisierius Jonas Buziliauskas.
Grįžtant namo „Valdovo“ aktorius pagavo romantiška nostalgija – prisiminėme linksmas ir kurioziškas situacijas, įvykusias per visą spektaklio gyvavimo laikotarpį. Tai ir neplanuotai spektaklio metu į sceną išėjusi valytoja, ir į sceną Bulgarijoje įėjimo neradęs aktorius. Mėgėjų teatras – tai daugiau nei spektaklis. Tai erdvė, kurioje susitinka skirtingų profesijų, amžiaus ir charakterių žmonės. Jie susiburia tam, kad kurtų grožį ir juo dalintųsi su aplinkiniais. Jei šiuo metu kalbame, kad visuomenė svetimėja, teatras tampa ją jungiančiu tilti. Kartu tai ir saviraiškos forma, kurioje žmogus gali surasti save ir kitus iš naujo, tyrinėti ir pažinti pasaulį. Tikiu, kad ir tapti geresniu žmogumi.
Ačiū
Šiandien norime padėkoti režisieriui Jonui Buziliauskui, kuris negailėdamas savęs ir tikėdamas, kad mes sugebėsim ryžosi sugrąžinti „Valdovą“ į Rokiškio teatrinį gyvenimą. Iš kiekvieno režisieriaus ko nors išmoksti. Iš Jono pasiėmėme pavyzdį, kaip burti komandą, kaip už ją prisiimti atsakomybę ne tik tada, kai sekasi, bet ir kai kas nors kliba ir, svarbiausia, neprarasti humoro net tada, kai ant galvos lyja kaip iš kibiro.
Taip pat nuoširdžiai spektaklio komanda dėkoja Kunigo švietėjo Jono Katelės paramos labdaros fondo vadovui Leonardui Šablinskui, be kurio pagalbos ir palaikymo spektaklis nebūtų gimęs ir juolab tiek daug pasiekęs.
Galiausiai dėkojame Rokiškio savivaldybei, o ypač Kultūros skyriui, kuris padeda Rokiškio krašto žmonėms tapti labiau matomiems kituose miestuose ir net užsienyje. Tai reikšminga ir drąsinanti paskata kurti ir augti.
O pati didžiausia padėka – Jums žiūrovai. Be Jūsų nebūtų nei teatro, nei spektaklių. Ačiū, kad ateinate, įsiklausote ir patiriate. Iki susitikimo teatre ar tiesiog gimto miesto kiemeliuose.
Lina Matiukaitė
Audrius Kublickas ir Jonas Buziliauskas
