– Smagu būtų sužinoti ir apie Jus, kaip pagrindinį viso projekto „varikliuką“.
– Nesu tikras, kiek svarbu šiame kontekste apie mane kalbėti, bet galiu paminėti keletą svarbiausių pastarųjų poros dešimtmečių savo veiklų. Įkūriau Lietuvos šokio informacijos centrą, kuriam vadovavau 20 metų, o žinomiausias šio centro projektas – tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Su komanda Vilniuje kūrėme šiuolaikinių scenos menų centrą „Menų spaustuvė“ – vadovavau jam keliolika metų, daug įvairių projektų įgyvendinta, daug naujų procesų Lietuvoje pradėta. Pastaraisiais metais dalyvauju ir politikoje – antrą kadenciją esu Vilniaus miesto tarybos narys, šios Vyriausybės kadencijos pradžioje darbavausi kultūros viceministru. Dabar, be kita ko, esu kai kurių kultūros finansavimo fondų ar tarybų ekspertas, esu įsitraukęs į keletą projektų, įskaitant Ilzenbergo dvaro kultūrines veiklas bei antradienį Vilniuje prasidedantį „Menų spaustuvės“ festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“.
O viskas prasidėjo nuo M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, kurį baigęs septynetą metų šokau Operos ir baleto teatre Vilniuje, po to ilgai dirbau žurnalisto darbą, daugiausiai – rašydamas apie šokį, kultūrą, bet ne tik, kol žengiau žingsnį į kultūros vadybą.
– Festivalis vaikams Ilzenbergo dvare – kodėl, koks buvo pagrindinis stimulas, ar kuo sudomino pasiūlymas jį rengti būtent čia?
– Prieš metus atsargiai prasidėjęs bendravimas su Ilzenbergo dvaro vietininku Gintaru Bingeliu sutapo su mano intuityviais ketinimais apsisukus įvairios aktyvios veiklos ratui atidžiau pasidairyti po mažesnius šalies miestus bei vietoves. Pasigilinęs krauptelėjau, kokioje kultūrinėje atskirtyje gyvena dalis tų vietovių. Nors šiais laikais nesunku už keliasdešimt eurų Paryžiun ar Briuselin nuskristi, daug mūsų piliečių augdami ir bręsdami iš esmės neturi progų tikrovėje išvysti kokybišką teatrą, šokį ar dailę. Nekalbu tik apie kultūringą laisvalaikį ar savišvietą – tiesiog dalis mūsų visuomenės lieka atkirsta nuo žmonijos kūrybinių išradimų, mąstymo, naujausių, inovatyviausių su kultūra susijusių pasaulio idėjų. Todėl mane sužavėjo Ilzenbergo dvaro ambicija gręžtis į senąsias dvarų tradicijas, kai jie ne tik ūkininkaudavo ar sudarydavo sąlygas savo šeimininkams patogiai gyventi ir ilsėtis, bet ir švietė apylinkes, kultūrino jų gyventojus. Tai išties iššūkis – dvaras yra nuostabiame gamtos kampelyje prie pat Latvijos sienos, bet iš artimiausių gyvenviečių pėstute nelabai pasiekiamas, o į jį ir kaimyninę valstybę veda neasfaltuotas, dulkėtas kelias… Tad svarstėme, iš kurio galo pradėti keisti situaciją, taip kilo mintis imtis formato, kuris leistų pačiai mažiausiajai dvarą supančių gyvenviečių kartai ir jų tėvams lengvai pasiekti inovatyviausius mūsų visuomenei prieinamus scenos reiškinius.
– Festivaliai vaikams – sudėtingas dalykas, nes tai ypatinga publika, kurios dėmesį išlaikyti reikia mokėti. Kokiais kriterijais rinkotės spektaklius, teatro trupes?
– Ambicija buvo labai paprasta, kartu ir maksimali – užtikrinti, kad Ilzenbergo dvaro apylinkių vaikus pasiektų kokybiškiausi ir įdomiausi Vilniaus ar Kauno vaikus nuolat džiuginantys reiškiniai. Kita vertus, aišku, būta ir apribojimų – nežinojome, kaip reaguos Rokiškio rajono gyventojai, pratę prie žinomo teatrų festivalio, tačiau kažin ar dažnai matantys naujoviškus scenos menų reiškinius vaikams. Svarbi ir techninė aplinkybė – dvaras juk nėra nei teatras, nei koncertų salė, t. y. jo patalpos nėra specialiai pritaikytos spektakliams. Tad teko suktis dairantis kokybiškų, naujoviškų, įdomių, bet kartu ir techniškai paprastų, mobilių kūrinių.
Dar vienas motyvas šį festivalinį renginį taikyti tokiai auditorijai – Lietuvoje pastaraisiais metais atsirado būtent patiems mažiausiems žiūrovams skirtų scenos reiškinių, kurie laikomi vienais įdomiausių ir inovatyviausių pasaulyje. Tarkime, šokio teatras „Dansema“, ėmęs kurti specifinius spektaklius kūdikiams (formaliai jų auditorija – 0–3 metų), jau senokai nesustodamas suka ratus per Lietuvą, o dabar – ir per užsienio valstybes. 2017 m. jie parodė 98 spektaklius 9 šalyse, 2018 m. – 59 spektaklius 18 miestų 10 šalių, Lietuvoje pernai suvaidino daugiau negu pusšimtį kartų. Kinija, Korėja, Japonija – vien tik pastarųjų mėnesių jų gastrolių maršrutai. Choreografė Birutė Banevičiūtė jau kviečiama statyti spektaklius įvairiuose valstybiniuose teatruose ar nepriklausomose trupėse – du jos spektakliai yra vienos Vokietijos žemių valstybinio teatro repertuare, antrą spektaklį ji kuria Ukrainoje, o šį sezoną imsis spektaklio Kauno valstybiniame lėlių teatre. Rengiame jos metodinį seminarą – manau, Rokiškio ugdymo įstaigų pedagogams jis bus labai naudingas.
Stalo teatro spektaklių maršrutai maždaug per metus yra nusidriekę ne tik per beveik visus Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui skirtus festivalius bei daugelį miestų, bet ir Italiją, Ukrainą, Rusiją, Pietų Korėją, Izraelį, Norvegiją, Lenkiją, Baltarusiją. Kitaip tariant, atėję į šių trupių pasirodymus, Juodupės ar Obelių kūdikiai, vaikai ar jų tėvai galės išvysti spektaklius, kuriuos pastaruoju metu matė ir Šanchajaus, Kioto, Seulo, Maskvos, Jeruzalės ar kitų didmiesčių bendraamžiai. Dar pora atlikėjų iš užsienio.
Toks ir yra pagrindinis renginio tikslas – priartinti prie Ilzenbergo dvaro apylinkių ir viso Rokiškio rajono kūdikių bei vaikų jiems skirtas pasaulinės kultūros apraiškas, kurių jie veikiausiai iki šiol neturėjo progų pamatyti. Esu įsitikinęs pats ir žinau iš pažangiausių šalių kultūros politikos, kaip menai veikia mąstymo ir analizavimo gebėjimus, todėl tikiuosi, kad prisidėsime prie rajono vaikų šių savybių efektyvesnio ugdymo.
– Festivalio programoje labai skirtingi spektakliai, kuriuose yra net cirko elementų – tai nauja, neįprasta…
– Stengiamės nekartoti to, kas daroma kituose rajono renginiuose. Siekiame prisikviesti žanrus bei reiškinius, kurių Rokiškio ar Ilzenbergo dvaro apylinkių žiūrovai buvo matę mažai ar galbūt visai nematę. Žanrų prasme festivalyje yra ir teatras, ir šokis, ir naujasis cirkas. Gali būti, kad Rokiškio rajono žmonėms pastaroji sritis neįprasta, todėl norėčiau paaiškinti, kad tai turbūt inovatyviausia šių laikų scenos menų sritis, kuri tiesiog septinmyliais žingsniais vystosi kai kuriose šalyse, tarkime, Prancūzijoje, Kanadoje (juodvi yra pasaulinės naujojo cirko madų diktuotojos), Šiaurės kaimynėse. Supaprastintai pasakysiu: pamirškite beveik viską, ką iki šiol žinojote apie cirką, ir iš naujo atverskite savo galvose tą puslapį. Arba – tai panašu į teatro arba šokio spektaklius, tik jie kuriami cirkui būdingų disciplinų ir technikų pagalba. Prancūzijoje veikia keturiolika vien tik nacionalinių cirko centrų, jau neskaičiuojant šimtų žemesnio rango institucijų. Ir būtent jaunoji publika, vaikai, yra vieni pagrindinių šio naujoviško žanro žiūrovų – nes jis labai įtraukus, atviras, nesunkiai suvokiamas, savotiškai balansuojantis tarp kultūros ir sporto atletiškumo.
– Jūsų nuomone – kas yra svarbiausia spektakliuose vaikams: judesys ar žodis?
– Kiekvienas galime turėti savo požiūrį. Man asmeniškai svarbiausia yra kūrinio idėja, kūrybiškumas, naujumas tuo ar kitu požiūriu. O jau kokios raiškos priemonės, kitaip tariant – kokie darbo instrumentai, pasirenkami, man yra antraeilis dalykas. Idėjas galima reikšti visų menų, visų jų žanrų pagalba. Judesys, žodis, garsas, spalva ar vaizdas man yra lygiaverčiai. Tik jau visai asmeniškai žiūrint, kadangi mano pirminė menų profesija buvo šokis, man paprastai labai svarbu ar bent įdomu, kokia judesinė kalba naudojama. Vis dėlto paveikiausi kūriniai šiais laikais paprastai jungia bent kelis raiškos būdus.
– Ar yra minčių vaikų teatrų festivaliuką padaryti tradicinį?
– Ilzenbergo dvaro festivaliukas vaikams ir yra pirmiausia scenos menų festivalis. Teatras jame užima bene pagrindinę vietą. Tik gal kiek kitoks negu Lietuvoje anksčiau buvo įprasta. Dar vienas svarbus aspektas – dairėmės tų kūrėjų, kurie su vaikais šnekasi ne iš aukšto, ne moralizuodami, bet kaip su sau lygiomis, pilnavertėmis asmenybėmis. Taip į vaikų ugdymą menais žiūri pažangiausios valstybės, pažangiausi Lietuvos kūrėjai. Manau, to paties verti ir Ilzenbergo dvaro apylinkių bei viso Rokiškio rajono mažieji gyventojai.
– Dėkoju už pokalbį.
