– Kodėl nusprendėte savanoriauti beglobių gyvūnų organizacijoje? Kas Jus motyvuoja?
Laimutė: – Viskas susidėliojo savaime. Vaikystės namuose visuomet buvo katinų, šunų, juos labai mylėjau. Vėliau organizacijos įkūrėja Jolita paskatino savanoriauti. Matydavau pagalbos prašymų įrašus, todėl nusprendžiau padėti. Iš pradžių prisidėjau finansiškai, vėliau aktyviau ėmiausi ir kitų darbų. Tai tęsiasi jau kelerius metus.
Evelina: – Prisijungti prie organizacijos nusprendžiau netikėtai. Kai į savo namus priėmiau beglobį, susipažinau su aktyvia organizacijos savanore Nijole Pranskūnaite. Pradėjome bendrauti, tuomet suvokiau, kiek daug yra beglobių gyvūnėlių, kuriems mažai kas padeda, panorau padėti iš meilės. Tai tęsiasi daugiau nei trejus metus.
Mantė: – Visą gyvenimą mylėjau gyvūnus, o savanoriauti pradėjau, kai pirmą kartą priglaudėme tris mažus kačiukus. Prie mūsų gyvūnų globotiniai pritapo, todėl abejonių nebeliko, taip vietoje trijų globotinių gavome penki. Šiuo metu globoju septynis katinus ir šią veiklą tęsiu pusantrų metų.
Pirmasis kartas buvo baisokas, kirbėjo klausimai – ar pasiimti kačiukus, ar rasime jiems namus. Kolegės – nuostabios, jaučiau jų palaikymą, viską darome bendromis jėgomis ir visos baimės, kad būsiu palikta likimo valioje, dingo.
tris kačiukus, vėliau atsirado penki, o dabar –
septyni. Bendras savanorių darbas išsklaidė visas
dvejones dėl šios veiklos.“
– Tokioje veikloje ne viskas rožėmis klota. Kas Jums būna skaudžiausia?
Laimutė: – Skaudžiausia, kai gyvūnai nesulaukia pagalbos. Mes bendradarbiaujame su Utenos prieglaudos įstaigos direktore, ji visuomet padeda. Sunku, kai atsimuši į sieną ir negauni tokios pagalbos, kokios norėtume. Viską darome savo jėgomis, sveikata, lėšomis – ką tik galime ir sugebame.
Evelina: – Skaudžiausios yra netektys. Kai stengiamės iki paskutinio ir nepavyksta – juk visko pasitaiko. Taip pat skaudu matyti besikankinantį gyvūną, kol jam suteikiame pagalbą. Sunku matyti, kaip jam skauda, kartais, atrodo, pati perimu visą tą negerumą.
Mantė: – Ne kartą teko nubraukti ašarą, kol supratau gamtos ritmą. Skaudžiausia, kai laikai gyvūną ant rankų ir supranti, kad jis gali neišgyventi. Taip pat širdį skaudina žmonių abejingumas, kai šie į gyvūną žiūri kaip į daiktą.
– Dažnai rengiate maisto aukojimo akcijas. Ar rokiškėnai aktyviai aukoja?
Mantė: – Esu nustebusi, kaip noriai rokiškėnai prisideda prie mūsų akcijų. Kai kurie vis tie patys žmonės kaskart atveža maisto – štai vakar grįžusi namo radau atvežto sausio kačių maistelio. Kraštiečiai mūsų nepalieka, dalijasi tuo, ką turi.
priežiūros ir laiko. Tą suteikti nėra sunku.“
– Kokią pagalbą teikiate gyvūnams?
Laimutė: – Visuomet padedu, jeigu reikia kažkur nuvažiuoti, tvarkyti patalpas, kuriose gyvena gyvūnai. Taip pat padedame sugauti gyvūnus sterilizacijai. Neseniai sužinojome, kad senolė turi 12 kačių, o ėdesio ne. Katės vis veisėsi, todėl tuos katinėlius iškastravome ir sterilizavome, kartais jiems nuvežame maisto. Darbus pasidaliname ir darome kas ką galime, atsiliepiame į pagalbos šauksmą.
Evelina: – Atlieku įvairius darbus, susijusius su beglobiais. Gyvenu šalia Obelių, todėl ir veiklos šioje seniūnijoje man daugiausia. Teko kates sterilizuoti prie miesto konteinerių, čia buvo daug jų prisiveisę. Nemažai surado savo namus. Lankau įvairius užkampius, kai gauname iškvietimus dėl beglobių ar prastų keturkojų gyvenimo sąlygų. Reaguojame į situaciją ir imamės veiksmų. Teko namuose gydyti katinus, leisti jiems vaistus, suteikti kitokią pagalbą. Man dažniausiai tenka susidurti su beglobių gyvūnų peršalimo ligomis, infekcijomis, viduriavimu. Ligos yra išgydomos, bet tai užtrunka – kartą teko katiną gydyti du mėnesius, kasdien tris kartus tepti vaistais ir lašinti juos į akytes. Džiugu, kad jį pavyko išgelbėti. Atlygis už ilgą gydymą – geros emocijos.
Mantė: – Esu priglaudusi ir kačių, ir šunų, nes tam turime visas sąlygas. Prižiūrėti šunis sudėtingiau nei kates, be to, šuo kanda, o katinas dreskia. Reikia mokėti prieiti prie šuns. Dažnai vežu gyvūnus pas veterinarus. Mums labai padeda Utenos prieglaudos darbuotojai – konsultuoja dėl vaistų, ligų, kartais net kameras pasitelkia.
– Kuo išskirtinė vasara? Ar šiuo metu išauga išmetamų gyvūnų skaičius? Ar daugėja laukinukų populiacija?
Evelina: – Kačiukų padaugėja prieš šiltąjį sezoną, dar pavasarį. Tuomet pasipila skambučiai apie kačiukus, kurie dažniausiai būna vos gimę. Viena katė per sezoną gali atsivesti ir tris vadas, todėl būtina jas sterilizuoti.
nei mes jiems. Teigiamos emocijos – geriausias vaistas
nuo blogų minčių.“
– Vasarą padaugėja kačių , o žiemą? Ar dažnai tenka išgirsti, kad laukinukai neišgyveno šalčių?
Evelina: – Žiemą veisimasis sulėtėja. Kačių išgyvenimas priklauso nuo daugelio aplinkybių – beglobiai dažniausiai gyvena ten, kur randa maisto ar atliekų, šalia pašiūrių. Deja, prieglobstį randa ne visi. Būna, miršta nuo šalčio, kartais gyvendami apleistoje vietoje neaptinka ėdesio. Štai Obelių seniūnijoje girtaujantys žmonės turėjo maždaug 10 katinų. Numesdavo jiems dešros gabalėlį – tokie žūva iš bado. Netektys galimos tiek vasarą, tiek žiemą.
– Ar rokiškėnai linkę priglausti beglobius? Ar gretai jie randa namus?
Laimutė: – Maži kačiukai labai greitai randa namus, o vyresni užsibūna pas savanorius. Nors dėl vyresnių kyla kur kas mažiau problemų – jie moka naudotis kraiko dėžute, nebedrasko baldų, nebekrečia eibių, todėl nereikia bijoti priimti suaugusių gyvūnų.
Evelina: – Obeliečiai pastebi beglobį, jį priglaudžia, o po to pamilsta, pripranta ir pasilieka. Taip iš laikinų namai tampa nuolatiniais.
Mantė: – Globoti šunų rokiškėnai nenori, tai – didžiulė problema. Suprantama, gyvūnas kelia nepatogumų, kartais žmonės jų tiesiog bijo. Esu pati nukentėjusi nuo šunų, tačiau viską reikia analizuoti, kartais perprasti savo klaidas. Šuo juk nekanda be reikalo. Kartą nuvažiavome nufotografuoti atiduodamų šunų, su telefonu rankoje priėjau prie vieno iš jų ir jis griebė. Vadinasi, nemėgsta telefonų. Maži šuniukai greitai randa namus, juos dovanojame tikėdamiesi, kad atėjus laikui jie bus sterilizuojami ir kastruojami. Problemų kyla dėl vyresnių šunų, o jei dar gyvenęs kaime, visas susivėlęs, jo niekas nenori…
– Ar šiuo metu pakanka savanorių rankų ar pakviestumėte prisijungti daugiau rokiškėnų?
Laimutė: – Mūsų savanorių – maža saujelė, reikėtų daugiau. Galbūt yra daugybė žmonių, mylinčių gyvūnus, tačiau nedrįstančių prisijungti prie mūsų. Raginu nebijoti. Kartą buvau priglaudusi penkis katinėlius, tai nesukėlė man nepatogumų, anaiptol, gyvūnai man duoda daugiau negu aš jiems. Teigiamos emocijos padarius gerą darbą viską atperka ir yra geriausias vaistas nuo blogų minčių.
Evelina: – Papildomų rankų nebūna per daug. Labai daug žmonių nėra susidūrę su beglobių problema, galvoja, kad tie laukinukai yra ligoti, bijo užsikrėsti, todėl nenori jų priglausti. Tačiau ligos pagydomos, o jos ir nėra tokios, kad žmonės sunegaluotų. Anksčiau pamačiusi kačiuką užpūliavusiomis akimis galvodavau – kas bus, ką daryt… Tačiau su viskuo susipažįstama ir suprantama, kad viskam reikia meilės, laiko, dėmesio ir priežiūros, o tai nėra sunku.
Mantė: – Reikėtų daugiau savanorių. Daugelis bijo pabandyti, bet mes skatiname tą daryti. Panorusieji padėti bus viskuo aprūpinti – informacija, maistu ir kitomis būtiniausiomis priemonėmis, todėl išlaidų nepatirs. Štai ir man pirmąjį kartą, kai priglaudžiau kačiukus, viskas buvo paduoda – nuo vaistų iki maisto. Vėliau kartu ieškome namų priglaustiesiems.
Skatiname žmones ne tik priglausti keturkojus, galima tiesiog atvykti pas mus, paglostyti kačiukus, pavedžioti šunis, pajusti ryšį. Tai yra gera pradžia. Pavedžioti šunų atvyksta net šeimos su vaikais, užtrunka kelias valandas ir grįžta laimingi.
Projektą iš dalies remia:
