Mantas Šimėnas: „Mokslininko darbe nereta emocija yra nusivylimas, nes kartais gamta parodo špygą“

– Jūsų daktaro disertacija skamba taip, kad liežuvį gali nusilaužt. Kaip paprasčiau galėtumėte pasakyt, „su kuo ji valgoma“?

– Disertacijos pavadinimas yra „Hibridinių metalo-formiato karkasų tyrimai elektronų paramagnetinio rezonanso spektroskopija“ (vadovas prof. dr. Jūras Banys). Disertacija rengta Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete. Doktorantūros metu tyriau naujo tipo hibridines medžiagas, kurios pasižymi įdomiomis elektrinėmis savybėmis. Žodis „hibridinės“ nurodo, kad medžiagos sudarytos iš metalo jonų, sujungtų organinėmis jungtimis. Tokias medžiagas tikimasi ateityje pritaikyti sparčios, didelio informacijos tankio kompiuterio atminties bei itin našių saulės elementų gamyboje. Pagrindiniai tyrimai buvo atliekami elektronų paramagnetinio rezonanso spektroskopija. Šio tyrimo metu medžiaga patalpinama į stiprų magnetinį lauką ir įspinduliuojama trumpais mikrobangų impulsais (impulso trukmė – kelios nanosekundės, t. y. milijardinės sekundės dalys). Stebimas medžiagos elektronų atsakas, kuris teikia informaciją apie tos medžiagos savybes atominiame lygmenyje. Būtent šios savybės ir lemia medžiagos pritaikomumą. Įdomu tai, kad ligoninėse jau tapęs įprastu magnetinio rezonanso tyrimas yra itin artimas elektronų paramagnetinio rezonansui. Tik ten vietoje elektronų yra matuojami branduoliai.

– Disertacija pripažinta viena geriausių tarp 2018 m. apgintų disertacijų. Lapkritį buvote apdovanotas šalies prezidento Gitano Nausėdos. Paprastai tokie vertinimai sukelia stiprių emocijų ir pačiam apdovanotajam, ir jį lydinčiai šeimai. Ką išgyvenote?

– Šiek tiek pataisysiu. Mano disertacija yra viena iš 11-os geriausių 2018 m. apgintų disertacijų (5 disertacijos iš humanitarinių ir socialinių mokslų, 6 iš fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio). Doktorantūros metu kryptingai dirbau ir siekiau parengti gerą disertaciją, dėl to kažkokių labai didelių emocijų pliūpsnio nebuvo. Žinoma, malonu, kai tavo darbą įvertina, o padėką įteikia prezidentas.

– 2018 m. buvote pagerbtas ir apdovanotas VU rektoriaus kaip vienas labiausiai nusipelniusių VU bendruomenės narių. Tais pačiais metais laimėjote Lietuvos mokslų akademijos jaunųjų mokslininkų ir doktorantų premiją. Tokie įvertinimai „veža“?

– Mokslininko darbe nereta emocija yra nusivylimas, nes kartais gamta parodo špygą – t. y. sugalvotos idėjos nepasiteisina, o eksperimentai, būna, ir neveikia. Todėl, žinoma, tokie laimėjimai darbą daro smagesnį.

– Grįžtant į netolimą praeitį… Mokykloje buvote tiksliukas? Koks fizikos pažymys atestate? Ir kodėl – fizika? Gal savo genuose turite kažką, paveldėtą iš giminės?

– Besimokydamas mokykloje mokslams kokio ypatingai didelio dėmesio neskyriau, nors sekėsi neblogai. Atestate fizikos turėjau 10. Kodėl fizika? Gal dar 10 klasėje iš fizikos mokytojo Vytauto Deksnio išgirdau apie kvantinę fiziką, t. y. apie itin egzotišką ir įdomią sritį, kuri aprašo mažų dalelių (pvz., atomų ar elektronų) reiškinius. Tuomet Rokiškio bibliotekoje radau keletą knygų apie kvantinę fiziką ir taip užsikabinau. Labai gaila, kad apie modernią fiziką (kvantinius reiškinius, Einšteino reliatyvumo teorijas, elementariųjų dalelių modelius) mokykloje moko palyginti nedaug, nors tai yra pati įdomiausia fizikos dalis. Po mokyklos bakalaurą studijavau VU, magistrą – Leipcigo universitete Vokietijoje. Doktorantūros studijoms vėl grįžau į VU.

– Vokietijoje 580 jaunųjų mokslininkų iš 58 valstybių, tarp kurių buvo tik du lietuviai, o vienas jų – jūs, dalyvavo susitikimuose su Nobelio premijos laureatais, pasisėmė neįkainojamos patirties. Yra fizikos srities mokslininkas, į kurį norėtumėte lygiuotis?

– Buvau atrinktas atstovauti Lietuvai Nobelio premijos laureatų susitikime Lindau. Per trumpą mokslininko karjerą esu sutikęs ir bendradarbiavęs su daugybe puikių mokslininkų, kurie man galėtų būti pavyzdžiu. Dažniausiai tai žmonės, kuriems mokslas yra ir hobis.

– Stodamas į VU turbūt nė nesapnavote, jog po kelerių metų tapsite fizikos mokslų daktaru?

– Jau prieš stodamas buvau stipriai apsisprendęs siekti mokslinės karjeros.

– Visuomenė vis dar galvoja, kad mokslų daktaro laipsnis sukuria ir materialinę gerovę. Tai ir klausiu – ar daktaro vardas stipriai papildo piniginę?

– Paradoksalu, bet dažnai Lietuvoje baigus doktorantūrą ir tęsiant mokslininko karjerą pajamos tik sumažėja, nes nebetenkama doktoranto stipendijos, o šioks toks atlyginimo padidėjimas jos taip greitai nekompensuoja.

– Šiuo metu esate ne Lietuvoje, Anglijos universitete. Kur ir ką veikiate?

– Tęsiu mokslinę veiklą Londono universiteto koledže (University College London), Londono nanotechnologijų centre, Kvantinės sukinių dinamikos grupėje. Šis universitetas paprastai patenka tarp TOP-10 geriausių pasaulio universitetų. Toliau dirbu su elektronų paramagnetiniu rezonansu. Siekiu ištobulinti šio metodo jautrumą, kad su juo būtų galima matuoti itin nedidelį įvairių medžiagų kiekį (pvz., vieną ląstelę). Tai leistų šį metodą daug efektyviau naudoti fizikos, nanotechnologijų bei biochemijos srityse. Taip pat kartu su kolegomis bandome sukurti silicio pagrindu veikiantį kvantinį kompiuterį. Tokie kompiuteriai netolimoje ateityje gali būti naudojami įvairiose srityse, pradedant itin sparčia naujų vaistų paieška, baigiant kibernetinio saugumo problemų sprendimu. Prieš keletą mėnesių „Google“ kaip tik paskelbė apie kvantinio kompiuterio pranašumą prieš įprastinį kompiuterį atliekant tam tikras, kol kas itin specializuotas, užduotis. Įdomu tai, kad mano tiriamos medžiagos dažnai yra atšaldomos iki −273,14°C, t. y. beveik iki absoliutaus nulio temperatūros, kuri yra šalčiausia įmanoma temperatūra (−273,15°C). Tokioje temperatūroje klasikinės fizikos požiūriu atomų judėjimas sustoja, išlieka tik vadinamosios kvantinės fluktuacijos.

– Natūralus prezidento, švietimo, mokslo ir sporto ministro siekis, kad gabūs mokslininkai, išsilavinimą gavę Lietuvoj, jai ir dirbtų. Ką šiuo klausimu galvojate?

– Išvykti mokslininkui į geras užsienio laboratorijas yra itin vertinga patirtis. Vakarų šalyse tai normali praktika. Tiesa, nemanau, kad kas nors Lietuvoje stabdo mokslininkus nuo išvykimo. Priešingai, ES itin skatina mokslininkų mobilumą tarp skirtingų šalių. Aš planuoju grįžti į Lietuvą, atvežti įgytas žinias ir tęsti karjerą VU.

– Jeigu turėtumėte galimybę pasirinkti bet kurią pasaulio šalį gyventi ir bet kurį universitetą dirbti, kas tai būtų?

– Na, šiuo metu aš ir dirbu ten, kur labiausiai norėjau.

– Tikimybė, kad su tokiu mokslo bagažu grįšite gyventi ir dirbti į Rokiškį – nulinė. Dejuoja čia ir magistrantai, sako, per menkos galimybės realizuoti turimus gebėjimus. Kodėl?

– Tikimybė grįžti į Rokiškį daryti mokslinių tyrimų artima nuliui, nes Rokiškyje nėra universiteto/laboratorijų.

– Kalbamės tuo metu, kai VU paskelbė dviejų dienų akciją – universitetas trečią kartą per ilgą gyvavimo istoriją laikinai nutraukia veiklą: prie caro, nacių, o dabar – laisvoj Lietuvoj. Dėl valdžios nihilistinio požiūrio į mokslą, akademinę bendruomenę, studijas. Turite savo nuomonę apie tai?

– Pinigų švietimo sistemai skiriama lyg ir nemažai, tačiau jie tikrai nėra optimaliai naudojami. Kalbu apie pustuščių mokyklų renovavimą, leisgyvių universitetų gyvybės palaikymą ir pan. Kita problema kyla iš to, kad mokslas yra lėtas, inertiškas procesas. Dažnai užtrunka labai ilgai, kol mokslinių tyrimų nauda pasiekia visuomenę, o dažnai ta pati visuomenė technologijų tobulėjimą laiko kaip savaime suprantamą dalyką. Tai, žinoma, neskatina politikų gausiai finansuoti mokslinių tyrimų.

– Ką manote apie šiuo metu vis daugiau visuomenės pritarimo sulaukiantį pseudomokslą?

– Manau, kad tai yra didelė šių laikų problema, kuri kyla iš itin lengvai pasiekiamos įvairialypės informacijos srauto. Žmonės, skleidžiantys pramanus apie skiepų žalą ar homeopatinių vaistų veiksmingumą, tiesiogiai žaloja kitų žmonių sveikatą. Liūdna, bet nemaža visuomenės dalis renkasi labiau tikėti „ekspertu“, peržiūrėjusiu dešimt „Youtube“ filmukų apie menamą skiepų žalą, nei biochemikais ar medikais, kurie praleidžia dešimt metų studijuodami žmogaus kūne vykstančius procesus. Nepaskutinį vaidmenį čia vaidina ir žiniasklaida, kuri, siekdama daugiau peržiūrų, suteikia eterį tokių idėjų skleidėjams. Juk įprastai žalinga veikla užsiimantys asmenys eterio negauna.

– Koks Mantas, kai jo mintyse – ne fizika? Jauni žmonės mėgsta sakyti, kad laisvalaikio neturi. Tikiuosi, jo turite ir ką tada veikiate?

– Kartais pažaidžiu krepšinį, einu į sporto klubą, leidžiu laiką su žmona ir draugais, mėgstu keliauti, bastytis po kalnus. Neturiu vieno išskirtinio hobio. Na, sakyčiau, mokslinis darbas yra taip pat kaip hobis, kitu atveju būtų sunku jį dirbti.

Projektą iš dalies remia