Juozo Keliuočio metai

Rasa Keliuotytė prisimena Juozą Keliuotį…

– Kai dėdė mirė, buvai dar labai jauna. Ar daug teko bendrauti su J. Keliuočiu? Ir galbūt prisimintum ryškiausią to bendravimo momentą?

– Bendrauti teko nemažai. Kai augau Rokiškyje, kartais dėdė atvykdavo į svečius, kartais mes pas jį į Vilnių. Dėdės nedidelis butukas Vilniuje, Antakalnyje, buvo tapęs tikru traukos centru kūrybinės ir minties laisvės sovietinėje realybėje išsiilgusiems menininkams.

Tai buvo vieta, į kurią ir aš, gyvendama bei studijuodama Vilniuje, iki pat dėdės mirties, labai dažnai užsukdavau ir visuomet būdavau šiltai priimta. Žinoma, iš manęs pašnekovė jam buvo nekokia, tačiau buvau gera klausytoja, o dėdė – nepakartojamas, nepralenkiamas pasakotojas. Ypač mokėjo spalvingai pasakoti ir charakterizuoti įvairius sutiktus, pažintus žmones. Ne tik spalvingai, bet ir objektyviai, labai tiksliai įvardydamas jų reikšmę bendroje Lietuvos kultūros terpėje. Prisimenu jo pasakojimus apie daugybę garsių žmonių: apie rašytoją J. A. Herbačiauską, režisierių J. Miltinį, aktorę T. Vaičiūnienę ir dramaturgą P. Vaičiūną, scenografą L. Truikį ir operos dainininkę M. Rakauskaitę bei daugelį kitų. Apie prancūzų impresionistus ir ekspresionistus, nes tuomet labai domėjausi daile. Duodavo man peržiūrėti ir visus meno žurnalus, kuriuos iš Prancūzijos jam atsiųsdavo draugai.

Iš mano prisiminimų apie dėdę labiausiai įstrigo jo laisva, nevaržoma, nepaklūstanti standartiniam mąstymui ir elgsenai asmenybė. Ir ji taip skyrėsi iš to meto aplinkos, kad sunku suprasti, kaip tokie du nesuderinami dalykai kaip J. Keliuotis ir sovietinis režimas apskritai galėjo egzistuoti viename laike ir vienoje erdvėje. Nuolatiniai KGB persekiojimai, sekimai jį buvo be galo išvarginę, šlubavo sveikata, tačiau laisvos dvasios nepalaužė. Jis nesiliovė provokavęs sovietinio režimo iki pat mirties. Prisimenu, kaip nuvažiavęs į Vilniaus centrą nusipirkti mėgstamų „Ąžuolyno“ šokoladukų, nesusilaikė ir buvusioje Černiachovskio aikštėje rėžė laisvos minties kalbą. Prisimenu ir jo neįprastai laisvą elgseną, tokią iššaukiančią standartizuotame gyvenime – sėdi iškilmingai ant šiukšlių dėžės vidury Vilniaus ir susimąstęs pučia cigaretės, tapusios neatskiriama jo dalimi, dūmus. Praeiviai gręžiojasi, o jis mėgaujasi.

Prisimenu ir jo pomėgį garsiai klausytis muzikos, kurią be galo vertino – išlipu iš troleibuso Antakalnyje ir artėdama prie jo namų jau girdžiu. Suprantu, kad dėdė paniręs muzikos pasaulyje, todėl laimės dalykas – pateksi į vidų ar ne. Į senatvę labai neprigirdintis dėdė buvo bute įsirengęs mirksinčią lemputę, kuri jam signalizuodavo apie tai, kad skambinama į duris. Jeigu lemputės mirksėjimą pastebėdavo, įsileisdavo.

O smagiausi prisiminimai susiję su dėdės nesiorientavimu buityje. Savo autobiografijoje jis rašė, kad jam niekada nebuvo svarbi buitis, nei ką valgo, nei ką vilki, nei kaip atrodo. Todėl ir jo butelyje svarbiausią vietą ir didžiausią dalį užėmė iki lubų lentynose sukrautos knygos, meno albumai, plokštelės, ant visų sienų sukabinti paveikslai. Visa kita – mažiau negu minimumas.

Smaližius tikrai buvo didelis – svečiai, žinodami šią silpnybę, visuomet jam atnešdavo saldumynų. Atnešdavo ir kitokio maisto. O jis vaišindavo kava, kurios, paruoštos dideliame termose, visuomet turėdavo šalia.

– Šiek tiek apie palikimą. Ką jis paliko ir kur tai saugoma?

– Rankraščių, kurie jau virto knygomis. Gausią biblioteką, kurios didžiąją dalį sudarė prancūziškos knygos. Ji perduota Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. „Naujosios Romuvos“ žurnalų, gausią plokštelių kolekciją, meno žurnalų – juos siuntė dėdės draugai iš užsienio. Paveikslų, kuriuos jam dovanojo draugai menininkai. Po dėdės mirties dalį paveikslų atsiėmė autoriai. Visai neseniai dalį palikimo su seserimi padovanojome ir jis jau atkeliavo į jo vardu pavadintą Rokiškio biblioteką. Čia vietą rado istorinis rašomasis stalas, kuris stovėjo „Naujosios Romuvos“ redakcijoje, paskui – jo bute Antakalnyje, plokštelių kolekcija ir senasis radijas, prie kurio priglaudęs ausį sovietmečiu jis gaudydavo „Amerikos balsą“. Radijas turi ir patefoną, ant kurio sukdavosi plokštelės. Bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė sakė, kad pavyko suremontuoti senąjį aparatą ir atgaivinti patefoną, todėl vėl bus galima klausytis mėgstamų dėdės plokštelių. Vytauto Ciplijausko tapytas Juozo Keliuočio portretas, biustas, istorinė jo draugų menininkų išdrožinėta lazda, su kuria jis nesiskyrė paskutiniaisiais gyvenimo metais, jaunystės akinukai, kurie buvo tarsi jo skiriamasis ženklas, tiesa, jau be vieno stiklo, likę „Naujosios Romuvos“ egzemplioriai.

Alicija MATIUKIENĖ prisimena Juozą Keliuotį…

– Esate Juozo Keliuočio vardo bibliotekos direktorė, o jam šiemet – šimtas dvidešimt metų. Aišku, kad visi metai bus skirti šiam neeiliniam žmogui. Ką esate numatę? Paminėkite svarbiausius akcentus?

– 2022 metų bibliotekos veiklų, darbų ir iniciatyvų darbotvarkėse Juozo Keliuočio jubiliejinės sukakties paminėjimas užims reikšmingą vietą. Tam ruošėmės iš anksto. 2022 metus pasitikome su nauja knyga – „Juozo Keliuočio literatūrinės premijos laureatai“. Tai solidi knyga, kurią sudarė bibliotekos darbuotojai, ji skirta 15-os premijos laureatų kūrybos ir veiklos apžvalgai. Knygoje pateikta kiekvieno laureato biografija, nuotraukos, bibliografija ir sudaryta asmenvardžių rodyklė. Netrukus vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje Juozą Keliuotį pristatysime bibliotekos stende, apie jo veiklą informuosime stendinėje parodoje. Nuo 2006 metų kovo mėnesį mūsų bibliotekoje organizuojamos „Keliuotiškos Juozinės“. Šiemet jos bus su prancūzišku muzikiniu ir literatūriniu akcentu, įsilies į Tarptautinės frankofonijos dienos minėjimą Lietuvoje. Esame numatę J. Keliuočio dviejų tremčių faktus ir išgyvenimus atskleisti minint Gedulo ir vilties dieną. Rudens pradžioje bibliotekoje vyks respublikinė konferencija, skirta J. Keliuočio 120-osioms gimimo metinėms. Tikimės, kad Lietuvos kultūros tarybos regiono programai pateiktas mūsų bibliotekos projektas organizuoti konferenciją sulauks reikiamo ir teisingo dėmesio, nebus atmestas. Tuo labiau kad per J. Keliuotį mes turime jungtį su regiono žymiausiais kultūros, meno veikėjais visose meno srityse. To negalime nematyti. Tai dar kartą įrodysime konferencijoje.

– Dukterėčios Aušra ir Rasa bibliotekai jau padovanojo dalį J. Keliuočio palikimo. Praskleiskit daugiau paslapčių apie tas dovanas. Labai smalsu nelaukiant konkrečios datos. Kur ir kaip tą palikimą naudosite?

– Kur palikimas, ten paslaptys… Žinote, mums patiems dar sunku patikėti, kad darbo stalas, prie kurio J. Keliuotis kūrė prieškario legendinę „Naująją Romuvą“, jau eksponuojamas Keliuočių palikimo studijų centre. O tie žavūs jo akiniai… Patefonas, kur sukosi Keliuočio unikalios klasikinės muzikos kolekcijos vinilo plokštelės, tikrai pas mus užgrojo! Ir sukasi tos pačios plokštelės, kurios taip džiugindavo J. Keliuočio bičiulius, bendraminčius jo bute Vilniuje. Apie diskusijų vakarus, kurie vykdavo pas Keliuotį, liudija tų įvykių dalyvių prisiminimai. J. Keliuočio plokštelių kolekcija buvo unikali tuo, kad jų gaudavo iš užsienio. Įsivaizduokime, siuntos meno albumų ir plokštelių iš užsienio… sovietmečiu. Niujorko, Kelno, Prahos, Hamburgo įrašų studijose įrašyti muzikos kūriniai, iš Lozanos siunčiama meno žurnalų prenumerata į Vilnių, į Antakalnį – J. Keliuočiui. Esame dėkingi jo dukterėčioms Aušrai ir Rasai už iškilaus kraštiečio kūrybinio ir asmeninio palikimo dovanas rokiškėnams. Ačiū už pasitikėjimą. Kovo mėnesį, per tradicines Juozines, apie tai papasakosime.

– Prisiminkit tuos metus, kai bibliotekai buvo suteiktas Juozo Keliuočio vardas? Kodėl būtent jo? Kas tai nulėmė? Ar buvo kitokių siūlymų?

– Tai buvo mūsų kolektyvo siekis ir sprendimo pasiūlymas rajono tarybai. Norėjome ir siekėme tik Juozo Keliuočio vardo. Bibliotekoje buvo kraštotyrinės medžiagos fondai, žinojome J. Keliuočio darbus, jo gyvenimą, universitete matėme jo svajonę – „Naująją Romuvą“. Gimtajame krašte aiškaus ženklo, kas liudytų šios asmenybės įprasminimą, nebuvo. O norėjome įprasminti ilgam ir negrįžtamai, garsiai ir tvirtai. Rajono taryba svarstė, kiek pamenu, be kliūčių, viskas vyko sklandžiai. Nuo 2007 metų esame Juozo Keliuočio viešoji biblioteka. Dirbti vardinėje bibliotekoje – tai suvokti atsakomybę ryškiau ir stipriau.

– Jūs vadovaujate Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centrui. Kokie šio centro darbai numatyti šiais jubiliejiniais metais?

– Centras yra J. Keliuočio literatūrinės premijos steigėjas ir finansuotojas. Per penkiolika metų niekas nepanoro su nevyriausybine organizacija pasidalinti šia nelengva premijos finansavimo našta. Centro žmonėms, kurių tėra 10, tai buvo ir yra iššūkis. Bet mes juk keliuočiukai, todėl tikėtina, kad ir šiemet bus teikiama J. Keliuočio literatūrinė premija. Nors gali atsirasti ir kitų prasmingų darbų. O premijos laureatų jau penkiolika, visi jie verti šio vardo. Kaip jiems sekasi dirbti ir gyventi su Keliuočio vardo atsakomybės ženklu, siūlau „Gimtojo…“ žurnalistams pasidomėti, juos pakalbinti. Koks būtų šaunus Rokiškio žurnalistų indėlis į Lietuvos žurnalistikos tėvo J. Keliuočio metų paminėjimą mūsų krašte.  J. ir A. Keliuočių palikimo studijų centras jau pasirašė sutartis su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu įgyvendinti du projektus. Pirmuoju tęsime krašto kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ leidybą, aktualizuodami J. Keliuočio gyvenimo tiesų ir vertybių sklaidą. Vykdydami antrąjį projektą, internetinės žiniasklaidos priemonėje skelbsime skaitmeninį turinį. Pastaruoju metu vystoma trijų palikimų studijų centrų, dirbančių regione, kolegiška ir graži kultūrinė idėja rengti bendrą projektą.

Projektą iš dalies remia:

„Patirk čia…“ – 10 000 EUR