– Kaip apibūdintumėte savo darbo tikslą?
– Mūsų tikslas – padėti suklydusiems asmenims bei skatinti juos gyventi nebenusikalstant. Manau, kad probacijos pareigūnų indėlis, prisidedant prie visuomenės saugumo, yra didelis. Sėkmės istorijų, kai nuteistieji pakeičia gyvenimo būdą, yra tikrai daug. Jos įvyksta ne tik dėl probacijos pareigūnų, bet ir dėl socialinių partnerių pastangų, todėl nuolat su jais bendradarbiaujame. Norėdami padėti suklydusiems žmonėms keistis, mes juos priimame tokius, kokie jie yra, nesmerkiame, stengiamės, kad jų gyvenime atsirastų nors mažyčiai pokyčiai, kurie skatintų ateityje nebenusikalsti. Manau, svarbiausi bendravimo su nuteistaisiais principai – priėmimas, žmogiškumas. Tikrai neturime nuostatos moralizuoti, nes tai nepadeda.
– Pradėkime nuo nuteistųjų statistikos. Kiek per metus tenka prižiūrėti nuteistųjų?
– 2022 m. iš viso turėjome 188 prižiūrimuosius, tarp jų – ir 14 moterų. 2021 m. mūsų akiratyje atsidūrė iš viso 175 asmenys, tarp kurių – 9 moterys. Kur kas įspūdingesni 2020 m. skaičiai – stebėjome 345 nuteistųjų elgesį, tačiau didelę dalį jų (204 asmenys) sudarė tie, kurie vykdė baudžiamojo poveikio priemones už smurtą artimoje aplinkoje arba vairavimą neblaiviems, kai atimta teisė vairuoti kelių transporto priemones. Vėliau buvo skirtas atskiras darbuotojas dirbti vien su tais, kurie nusikaltimą padarė sėsdami girti prie vairo ir neteko teisės vairuoti, todėl mūsų statistika nebėra tokia įspūdinga.
– Kokia dalis iš prižiūrimų nuteistųjų per penkerius metus nusikalsta pakartotinai?
– Tokios statistikos nevedame, tačiau dažniausiai pakartotinai sugrįžta asmenys, teisti už smurtą artimoje aplinkoje ar asmenys, neblaivūs vairavę transporto priemones. Pirmą kartą nuteistų už naują nusikaltimą statistiką turime. Per 2022 m. už naują nusikaltimą nuteisti tik 2 asmenys, per 2021 m. – vienas asmuo, per 2020 m. – 2 asmenys. Kaip bebūtų keista, atgal pas mus nesugrįžta asmenys, teisti už nužudymą ir ilgus metu praleidę pataisos namuose.
– Kaip manote, kokia tikimybė, kad nuteistasis pakeis gyvenimo būdą?
– Tikėjimas – vienas iš pagrindinių motyvatorių mūsų darbe. Asmenų, kurie būtų nuolat mūsų akiratyje, turime mažai. Asmenų, kurie sugrįžta pas mus, yra, tačiau dauguma negrįžta, nes turbūt padaro išvadas.
– Kas labiausiai padeda tokiems žmonėms pasikeisti?
– Kaip jau minėjau, daug lemia tikėjimas – mes patys tikime, kad visada yra galimybė keistis. Turbūt pagrindinis įrankis mūsų darbe – individualūs pokalbiai. Būna, kad kalbamės ilgai, žmonės išsipasakoja savo išgyvenimus, šeimos situaciją, įvairias patirtis, tada pajaučia, kad jais tikime bei pasitikime, esame nuoširdžiai pasiruošę padėti. Kitas žingsnis – vedame elgesio pataisos programų užsiėmimus, kurie pažadina, motyvuoja keisti savo elgesį. Dar viena priemonė – motyvaciniai interviu, po kurių nuteistiesiems teikiamos jau nebe mūsų paslaugos, nes pagal poreikį nukreipiame juos pas psichologus, priklausomybių konsultantą, jie išvyksta tolesniam gydymui į priklausomybių centrus. Veiksminga tai, kad į visą pasikeitimų procesą įsitraukia ir kiti socialiniai partneriai – Obelių socialinių paslaugų namai, Rokiškio jaunimo centras, Visuomenės sveikatos biuras, Bendruomeniniai šeimos namai, Užimtumo tarnyba, švietimo įstaigos, seniūnijos bei seniūnijų bendruomenės. Visuomenės sveikatos centras, pavyzdžiui, turi priklausomybių konsultantą, kuris mums padeda ir kaip savanoris, Bendruomeniniai šeimos namai teikia psichologinę pagalbą, taiko šeimos terapiją, padeda lavinti tėvystės įgūdžius. Užimtumo tarnyba padeda susirasti darbus, parengti tinkamą CV (gyvenimo aprašymą). Seniūnijose paprastai nuteistieji atlieka viešuosius darbus. Labai svarbus pasikeitimų veiksnys – artimųjų palaikymas. Jeigu nuteistasis turi šeimą, nelieka vienas, tikimybė, kad pas mus nebesugrįš, padidėja.
– Kas labiausiai trukdo šiems žmonėms pasikeisti?
– Viena didžiausių priežasčių įvardinčiau alkoholio vartojimą. Jeigu asmuo, paskyrus jam bausmę, toliau vartoja alkoholį, tikimybė, kad pas mus sugrįš, didesnė. Keistis trukdo pačių nuteistųjų mąstymas bei nuostatos. Po smurto artimoje aplinkoje, kai nusikaltimas padaromas prieš šeimos narį, didelę reikšmę turi tai, kad ir toliau kartu gyvena smurtininkas ir nukentėjęs asmuo. Tada lieka nemaža tikimybė, kad smurtas pasikartos. Sunku keistis tada, kai nėra šeimos, artimųjų palaikymo. Pastebėjau, kad žmonės, teisti už vairavimą neblaiviems, dažnai nemano, kad vairuoti neblaiviam yra nusikaltimas. Tais atvejais, kai jie, važiuodami kelyje be jokių „nuotykių“, būna tik sustabdomi pareigūnų, žmonės mąsto: „Juk neužmušiau žmogaus, nieko nepavogiau, čia juk nesvarbu.“ Žinoma, blogai ir tai, kad nuteistieji nesusiranda darbo. Aplink miestą ar mieste gyvenantys asmenys darbą susiranda lengviau, o atokiau rajone gyvenantys žmonės sunkiai, nes, pasak jų, neturi galimybės nuvykti į darbo vietas. Labai dažnai mūsų prižiūrimieji neturi teisės vairuoti transporto priemonės ir į miestą vyksta autobusais.
– Ar galėtumėte pateikti laimingų pasikeitimų pavyzdžių?
– Sėkmės istorijų tikrai yra. Paminėsiu tris įsimintiniausias. Turėjome žmogų, teistą už nusikaltimą, susijusį su vaikų pornografijos laikymu ar žiūrėjimu. Rezultatas – teismas skyrė bausmę. Šis nuteistasis buvo labai nedrąsus – turbūt laukė iš mūsų pasmerkimo, o gal smerkė save pats. Mums pavyko pelnyti jo pasitikėjimą – gavosi šiltas bendravimas, o vyriškiui kilo noras keisti savo gyvenimą. Jis lankėsi pas psichologę ir priežiūros laikotarpį pas mus baigė be pažeidimų bei daugiau nebesugrįžo. Kiek žinau, jis tęsė psichologo konsultacijas, bandė spręsti vienišumo problemą, dalinosi savo pomėgiais.
Kitas atvejis – Ignas (vardas yra pakeistas). Mūsų priežiūroje jis buvo atsidūręs ne kartą. Greičiausiai daug lėmė tai, kad jis turėjo priklausomybę, kas vėl vedė į teisiamųjų suolą. Gana jaunas vyras pakeitė savo gyvenimą. Jam padėjo Obelių socialinių paslaugų namai, taip pat vyrukas lankėsi pas priklausomybių konsultantą. Ignas buvo įpareigotas atlikti visuomenei naudingus darbus socialinę paramą teikiančioje organizacijoje. Pagalbos reikalingais žmonėmis Ignas rūpinosi nuoširdžiai, o rezultatas – jis nebevartoja alkoholio, dirba, o minėtos organizacijos taip ir nepaliko. Priežiūros laikas baigėsi, o Ignas joje tebesavanoriauja. Pastebėjome, kad priklausomybė – sielos liga. Su ja susitarti ir išsivaduoti iš jos gniaužtų padeda tarnystė (pagalba) kitiems žmonėms.
Trečias atvejis – moteris, atlikusi bausmę pataisos namuose už nužudymą ir pas mus atsidūrusi dėl to, kad liko „uodega“ (išleista iš įkalinimo įstaigos prieš laiką), grįžo pas vyrą. Jis mėgo išgerti, tokių problemų anksčiau turėjo ir ši moteris. Abu žmonės pakeitė gyvenimo būdą. Sugrįžus žmonai, vyras metė gerti, o jo moteris – pasekė iš paskos. Dabar abu gyvena blaivų gyvenimą, buitis sutvarkyta. Mūsų akimis žiūrint, įvyko stebuklas. Mūsų prižiūrima moteris nepadarė nė vieno pažeidimo.
– Kiek Jums patiems, dirbantiems probacijoje, tenka įdėti emocinių pastangų, bendraujant su nuteistaisiais?
– Darbas reikalauja didelių emocinių pastangų, nes toli gražu ne visi asmenys yra motyvuoti keisti savo elgesį. Kadangi visi pas mus ateina su didžiuliais rūpesčiais, natūralu, kad ir mums būna sunkesnių emociškai akimirkų. Būna atvejų, kai nuteistieji atvyksta į probaciją su išankstiniu nusistatymu, kad tai – dar viena institucija, kuri teis, mokys, moralizuos, tačiau, pajutę palaikymą, nuoširdų bendravimą, pakeičia savo nuomonę, tampa atviresni, drąsiai išsako savo rūpesčius, problemas. Mes ir patys turime motyvuoti save, kad tikėtume pokyčiais, kad galėtume naują dieną pradėti nuo švaraus, balto lapo, be išankstinių nusistatymų, kad kiekviename žmoguje matytume tokį patį žmogų, su jo gyvenimo istorija, su jo kitokiu gyvenimo keliu, tikėtume, jog jis gali pasikeisti. Svarbiausi dalykai – pagarba, empatija, bendrystė, žmogiškumas. Mums labai svarbus atgalinis ryšys. Pasitaiko, kad buvę prižiūrimieji ateina, dėkoja, sveikinasi, susitikę gatvėje, dalijasi savo kasdienybe, pokyčiais, kai kurie – tiesiog pasakoja apie tai, kaip gyvena. Dėkojama dažniausiai už tai, kad jaučia mūsų pagarbą, nuoširdų bendravimą, kad jaučia nuoširdų norą padėti.
– Ar Jūsų darbe yra pasitaikę pavojingų Jums patiems situacijų?
– Kaip bebūtų keista, tokių nebuvo.
– Kaip manote, ar teistam žmogui sunku įsitvirtinti visuomenėje, iš naujo pelnyti pasitikėjimą?
– Manau, kad daug priklauso nuo paties asmens, kiek jis pats nori keistis ir būti visuomenės dalimi.
– Ar sunku rasti darbą nuteistajam, ar nesibaido tokių žmonių darbdaviai?
– Nepastebiu atvejų, kad darbdaviai nepriimtų į darbą vien dėlto, kad asmuo yra teistas. Tikrai nesusidūrėme su darbdavių neigiama nuostata, kad nuteistasis negali pas juos dirbti. Tenka bendrauti su darbdaviais ir matau, kad yra kaip tik priešingai – jie palaiko nuteistąjį, priima į darbą, kad žmogus turėtų darbą, nuolatines pajamas, galimybę keistis.
– Kai kuriais atvejais gyvą nuteistojo kontrolę, kai būdavo vykstama į namus tikrinti, ar jis nustatytu laiku nėra išvykęs iš gyvenamosios vietos, pakeitė elektroninės apykojės. Ar tai palengvino Jūsų darbą? Ar nuteistieji susiduria su nepatogumais jas dėvint?
– Darbą tai tikrai palengvino, nes galime stebėti per nuotolį, kurioje vietoje nuteistasis yra. Oficialus apykojės pavadinimas – elektroninė stebėjimo priemonė. Ji uždedama nuteistajam ant kojos tada, kai teismas paskiria intensyvią priežiūrą. Tada nuteistojo gyvenamojoje vietoje pastatomas stacionarus elektroninio stebėjimo įrenginys, o tai, kaip juda nuteistasis, pareigūnai gali matyti elektroninio stebėjimo sistemoje. Anksčiau intensyvi priežiūra buvo taikoma asmenims, paleistiems iš įkalinimo įstaigos lygtinai, tačiau nuo 2020 m. liepos 1 d., pasikeitus Baudžiamajam kodeksui, intensyvi priežiūra pradėta taikyti ir daliai kitokias bausmes atliekančių nuteistųjų (pvz., asmenims, kuriems paskirta laisvės apribojimo bausmė ar kuriems atidėtas bausmės vykdymas). Lygtinai paleistų asmenų elgesio kontrolė elektroninio stebėjimo priemonėmis intensyvios priežiūros laikotarpiu vykdoma ištisą parą. Kitų asmenų, kuriems teismas paskyrė intensyvią priežiūrą, kontrolė vykdoma teismo nustatytu laiku. Kartais nuteistieji skundžiasi, kad nei iš šio, nei iš to apykojė ėmė vibruoti. Taip nutinka, kai sutrinka mobiliųjų tinklų ryšys. Jis kartais dingsta atokesnėse vietovėse arba, kai trukdo pastato konstrukcijos, pvz., sienos yra storesnės. Tokie trikdžiai nebūna dažni ir paprastai didelių nepatogumų nesukelia.
– Galbūt dar ko nors nepaminėjome apie savo darbą, ką svarbu žinoti eiliniam piliečiui?
– Aptarėme daugelį dalykų. Dar norėčiau akcentuoti, kad mes dirbame ne tik savo kabinetuose, bet lankomės ir nuteistųjų namuose, bendraujame su jų artimaisiais, teiraudamiesi, kokių jiems kyla problemų. Jeigu sužinome problemas (nebūtinai susijusias su bausmės vykdymu), ieškome jų sprendimo būdų. Taip pat mes rengiame susitikimus su socialiniais partneriais, ieškome būdų, kaip įtraukti nuteistuosius į veiklas, kurios skatintų užimtumą, įtraukimą į bendruomenių vykdomas veiklas.
Projektą iš dalies remia:
