Visada matė kitaip
Kaip sako 78-erių Algirdas Gėgžnas, regėjimo problemų jis turėjo nuo gimimo – esą akyse nebuvo „naktinio matymo ląstelių“. Nežinia, ar mediciniškai ši frazė yra teisinga. Tiesiog nuo vaikystės ar paauglystės pastebėta, kad tamsoje Algiui regėti daiktus ar žmones sudėtinga. Su amžiumi ėmė mažėti ir akiplotis – akys aprėpdavo kur kas mažesnį plotą nei normaliai reginčiųjų. Šiuo metu senjoras skiria tamsą ir šviesą, regi žmonių ir daiktų kontūrus, gali matyti tik labai ryškias spalvas. Algis bandė papasakoti, kaip regi pasaulį, tačiau mums, regintiems, tai suprasti gali būti sudėtinga. Rokiškėnas žiūri televizorių, bet dažniausiai ne tam, kad matytų vaizdą, o tam, kad girdėtų. Specialiu įrenginiu jis „skaito“ iš bibliotekos gaunamas garsines knygas. Bandydamas nupasakoti, ką savo aplinkoje mato, Algirdas patvirtino, jog to, kas padėta ant stalo, nemato, bet tai jam esą netrukdo namuose tvarkytis. Jis savarankiškai užkaičia virdulį, paima ir padeda puodukus, vaišes sudeda ant stalo. Išėjęs į lauką, senjoras šaligatvio nematytų, todėl vienas vaikščioti nerizikuoja.
Neteko žmonos
Rokiškyje gausiai apgyvendintame mikrorajone butą turintis Algirdas visą vienatvės sunkumą pajuto po žmonos Danutės mirties 2020-aisiais metais. Sakė visada galvojęs, kad „išeis“ pirmas, tačiau nutiko kitaip. Su žmona 2019 m. Algis spėjo atšokti auksines vestuves. Kitais metais jo gyvenimo moterį ištiko staigi mirtis. Parėjęs namo, vyras ją rado sukniubusią ir iškvietė greitąją pagalbą. Paaiškėjo, kad kraujagyslę užkišo trombas ir gydytojai nebegalėjo moters išgelbėti. Šeima turėjo išpuoselėtą sodybą Pasarčių kaime, Kriaunų seniūnijoje, ir butą Rokiškio mieste. Po žmonos mirties rokiškėnui sodybą teko parduoti ir ateiti gyventi į miestą. Iki žmonos mirties Algio regėjimas silpnėjo palaipsniui, o po to stipriai pablogėjo. „Žmona buvo mano akys, netgi dirbti man padėdavo“, – sako pagyvenęs vyriškis. „Įpratau. Po žmonos mirties keletą mėnesių man buvo visai blogai, galvojau, kad išprotėsiu. Po trijų mėnesių nusprendžiau, kad reikia kažką daryti, kad taip nenutiktų“, – pasakoja Algis.
Susirado darbo
Tas „kažką daryti“ buvo medžio darbai. Nors ir silpnai regintis, Algis į butą atsigabeno įrankius ir ėmėsi meistrauti. Dažniausiai į galvą ateina idėjos pagaminti medines žmonių ar gyvūnų figūrėles, medinius namelius – žvakides. „Kai pradėjau darbuotis, galva tapo užimta, atsigavau. Kuo toliau darbavausi, tuo man buvo geriau“, – pasakojo senjoras. Savo kūrinius Algirdas išdovanoja. Štai medinę savo gamintą bažnytėlę jis padovanojo Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčiai. Vieną pavasarį, dar žmonai būnant gyvai, Algis yra sumeistravęs ir 40 inkilų. Apie dvidešimt jų padovanota Laisvės kovų istorijos muziejui Obeliuose. Šiuo metu senjoro svetainėje užsibuvo keletas medinukų – arklys ir artojas, arklys, tempiantis vežimą, vėjo malūnas, puošni pavėsinė, medinis statinys, kurio viršuje – raitelis, primenantis Vytį, rankomis susikibę vaikinas ir mergina ir kiti. Algirdas pasidalijo naujausia idėja – sumeistrauti vaizdą iš rugiapjūtės, kur tėvas pjauna rugius, motina riša pėdus, o vaikai juos stato. Algio dirbtuvės – balkone. Jis turi savo technologiją, kaip beveik vien rankomis pajusti medį, padaryti norimo dydžio ir formos pagaliukus. Jis yra toks atsargus, kad meistraudamas nesusižeidžia. Algis atskleidė, kad medinio malūno meistravimui užgaišo apie du mėnesius.
Monotonijos nemėgsta
Apie savo vaikystę, jaunystę A. Gėgžnas kalba nedaug. Paklaustas jis papasakojo, kad gimė Latvelių kaime (Pandėlio r.). Tų laikų Lietuvos administracinis suskirstymas buvo kitoks. Dabar šiame kaime liko 3–4 sodybos. Iš pradžių Algis mokėsi Kazliškyje, po to – Pandėlyje, dar vėliau – Panevėžyje, profesinėje mokykloje, kur įgijo šaltkalvio-tekintojo profesiją. Net 40 metų rokiškėnas dirbo Rokiškio mašinų gamykloje. Jis minėjo, kad vienu metu turėjo net 11 pažymėjimų, su kokiais įrengimais gali dirbti. „Man ten labai patiko, nes darbas buvo įdomus. Monotoniško darbo negalėčiau dirbti. Taip žmogus pasidaro automatas, nebemoka galvoti“, – džiaugėsi savo darbo patirtimi Algis. Jam tekę dirbti ir UAB „Duguva“, su kurios vadovu itin gerai sutarė.
Vairavo iki 70 metų
Nors akys nuo vaikystės buvo silpna vieta, Algis beveik iki 70 metų vairavo automobilį. Pakeitė keletą „žigulių“, išbandė „Volvo“ ir „Fiat“ markės automobilius. Senjoras pripažino, kad vairuoti tamsoje buvo sudėtinga, tekdavo sustoti, palaukti patogesnio momento, tačiau sakė avarijų nepadaręs. Tiesa, kartą automobilių stovėjimo aikštelėje atsitrenkė į kitą automobilį, tačiau situaciją su kito automobilio vairuotoju išsprendė gražiuoju. Pamatęs, kad iš tiesų blogas regėjimas trukdo vairuoti, Algis nustojo tai daryti.
Sodybą kūrė pats
Namą sodyboje Pasarčių kaime Algirdas statė pats, pasikvietęs į pagalbą „švogerį“, t. y. sesers vyrą. Anot Algio, darbas nekainavo, namas atsiėjo gana pigiai ir per dvejus metus buvo pastatytas. Sodyboje prie Sartų ežero buvo 1,7 ha žemės. Kadangi meistrauti mėgo visą gyvenimą, prie dailaus namo netruko atsirasti ir Algio sumeistrautas medinis malūnas, didelė arklio skulptūra. Deja, vienam senatvėje ten gyventi būtų buvusi per didelė prabanga.
Artimųjų – nedaug
Namuose, kur švaru ir tvarkinga, Algirdas žino kiekvieno daikto buvimo vietą, todėl jaučiasi saugiai. Gatvėje – kiek kitaip. Keturis kartus per savaitę ateina socialinė darbuotoja ir padeda apsipirkti, pasirūpinti buitimi. Kartais Algirdas išeina pasibūti Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio rajono filialo patalpose, kur bendrauja su panašaus likimo žmonėmis. Nors atrodo tvirtas ir pasitikintis savimi, senjoras išsitaria, kad teko susidurti ir su kitokiais sveikatos sutrikimais, ne tik blogu regėjimu. Tenka lankytis ir pas medikus didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tad be pagalbos – niekaip. Klausiantiems, kur senjoro artimieji: sūnus – Vokietijoje, vaikaitė – Jungtinėje Karalystėje, užtat šiek tiek vyresnė sesuo gyvena netoliese ir ateina pabendrauti.
Projektą iš dalies remia:
