– Kodėl prieš premjerą bandote visko nepasakyti, tarsi kažką nuslėpti?
Saulė. – Nebandom. Jeigu man kažkas iš anksto papasakotų, apie ką filmas arba spektaklis, jau būtų nebe taip įdomu – atimtų galimybę pačiai pamatyti, patirti ir susivokti. Norisi tiesiog žiūrovams palikti tą erdvę, ir tiek. Tai nėra kažkokia paslaptis, kurios, gink Dieve, negalima pasakyti.
Sigitas. – Taip įdomiau, kai ateini ir nežinai, ko tikėtis. Žinodamas jautiesi labai patogiai.
Ieva. – Norim, kad tai, kas pradžioje neaišku, žiūrovui paaiškėtų pamažu. Jeigu papasakotumėm, jau būtų savotiška „špargalkė“. Anądien buvo atvažiavę LRT žurnalistai, klausė, kaip matematika atsiskleidžia mūsų spektaklyje. Sakau, negaliu sakyti. Saulės klausia to paties, ir ji neatsakė. Tada aktorius pasisodino – nė vienas neišdavė.
– Tai gal aktoriai iki šiol nesuprato, kur ten matematika?
Ieva ir Saulė. – Gali būti (juokiasi – aut. past.)
Sigitas. – Matematika ten kaip prieskonis, kaip pipiriukai. Spektaklis tai ne apie matematiką – apie žmonių santykius, apie prisiminimus, apie mokyklos pamatus. Matematika tik plaukia kartu.
Ieva. – Bet man pakanka tiek, kiek jos ten yra. Buvo momentas, kai net man buvo neaišku, ar tikrai čia bus matematinis spektaklis, ar mes tik apsimesim, kad jis toks yra, bet dabar matematikos ten tikrai užtenka.
Saulė. – Įdomiausia, kad yra viena vieta, kur tikrai daug matematikos, ir žiūrovams ta vieta buvo viena įdomiausių, į ją labiausiai įsitraukė. Mes ieškojom, kad ta matematika nebūtų kaip atskiras dalykas, o sietųsi su santykiais, atsiminimais, su gyvenimiškais dalykais, su tuo, kaip tu matai pasaulį, kaip pasaulis mato tave.
– Ar nepasigailėjot, kad leidotės į šitą avantiūrą? Kas buvo sunkiausia?
Saulė. – Ne, nesigailėjau. O sunkiausia – važinėti iš Vilniaus į Rokiškį. Darbo procese nebuvo kažkokių labai sudėtingų dalykų. Aš iš viso gal nežiūriu taip į procesą – čia sunku, čia lengva. Jau daug kartų esu praėjusi procesą ir žinau – kai renkiesi „viskas arba nieko“, nieko gero iš to neišeina. Todėl atvažiuodavau čia ir kiekvieną kartą pasiruošdavau, bet ir leisdavau dalykams įvykti. Todėl tai buvo tyrinėjimas kartu su visais ir ieškojimas geriausių, tinkamiausių sprendimų personažams, dramaturgijai, pačiam spektakliui ir žiūrovui. Dėmesys buvo kitur, ne į sunkumus ar lengvumus.
– O kokie didžiausi džiaugsmai ir pergalės? Atradimai?
Saulė. – Atradimai – visi šitie žmonės: Ieva, dramaturgas Martynas Puzas, visi aktoriai, nes iš tikrųjų palaipsniui tapome komanda. Tai labai gerai, nes ir repeticijų metu žmonės siūlo dalykus, ieško geriausių sprendimo variantų, nes dirbam vieno tikslo vardan, o ne kiekvienas bando parodyti save. Ir, žinoma, susitikimai su žiūrovais, repeticijos su žiūrovais, kurias turėjom dvi. Pirmojoj buvo apie 10 žiūrovų, kurie buvo labai smagūs, įsijautę, ir kita beveik pilna grupė (spektaklį vienu metu galės žiūrėti tik 30 žiūrovų), gal 26 įvairaus amžiaus žmonės. Po to aktoriai minėjo, jog atrodė, kad tų žiūrovų gal šimtas. Man buvo smagu stebėti, kaip visa tai, ką mes kalbėjom, ką darėm, tampa realybe. Ir kad visi tie dalykai, kuriuos pasakojau, nėra tik teorija. Smagu buvo pamatyti, kaip viskas susijungia ir įvyksta kažkokia „alchemija“.
– Pradėjot nuo visiško nežinojimo kas bus, kaip bus, kodėl bus. Ar sunkus buvo kelias į žinojimą? Ar sunkiai sekėsi rasti formą, personažus, visa kita, ko reikia spektakliui?
Saulė. – Nepradėjau aš nuo visiško nežinojimo. Pradėjom nuo to, kad tai turi būti matematinis spektaklis – buvo pagrindinė tema, per kurią ėjom, kurią tyrinėjom. Gal žiūrint iš tradicinio teatro proceso, kai eini per pjesę, kai nusistatai trukmę ir taip toliau, buvo to nežinojimo, bet nuo to buvo tik įdomiau. Stebėti, ką atsineša žmonės, įveiklinti erdves.
…todėl spektaklis visada labai priklausys nuo to, ką atsineš žiūrovas – vienas gal bus labai aktyvus, visus įtraukiantis, kitas gal susikaupimo kupinas ir tylesnis, bet nebūtinai blogesnis…
– Spektaklis ir didžiajai daliai aktorių, ir žiūrovams bus kiek netikėtas, kadangi vyks ne scenoje. Kokiems dar netikėtumams turėtų pasiruošti žiūrovai?
(Po šio klausimo Saulė ir Ieva garsiai ir ilgai juokėsi, tarsi iš anksto besimėgaudamos žiūrovų reakcijomis – aut. past.).
Saulė. – Vienas iš pagrindinių mūsų tikslų, ką ir aktoriams vis kartoju, leisti žiūrovui jaustis saugiai, nepaisant to, kad yra iššūkių, kad visi bus įtraukti į veiksmą. Po paskutinės perbėgos žiūrovai džiaugėsi, kad nebuvo prievartos, kad nebuvo verčiami daryti to, ko nenori. Man atrodo, kad reiktų į spektaklį ateiti atviram ir pasižiūrėti, kas ten bus įdomu, kur norėsis dalyvauti, kur nesinorės. Aš nedramatiškai žiūriu į šitą situaciją. Man atrodo, kad aktoriai puikiai pasiruošę ir priimti žiūrovus, ir pravesti savo scenas, todėl spektaklis visada labai priklausys nuo to, ką atsineš žiūrovas – vienas gal bus labai aktyvus, visus įtraukiantis, kitas gal susikaupimo kupinas ir tylesnis, bet nebūtinai blogesnis. Mūsų tikslas nėra įtraukti visus, kad visi būtų aktyvūs. Per savo praktiką išmokau, kad jeigu žmogus tyli, tai nereiškia, jog jisai nedalyvauja. Todėl ir žiūrovams, ir aktoriams linkiu į spektaklį ateiti be išankstinių nuostatų.
– Dar kada nors norėtumėt statyti spektaklį apie matematiką?
Saulė. – Nežinau. Man pačiai turbūt toks noras nekils, bet jeigu Ieva pakviestų kokiam nors kitam išbandymui, pamąstyčiau.
Sigitas. – Apie mediciną.
Ieva. – Berepetuodami juokavom, kad kitas spektaklis turėtų būti apie seksualinį švietimą, lytinį ugdymą. Nusprendėm, kad visiems reikalinga tema.
Saulė. – Aš smalsus žmogus, todėl man visada įdomu ten, kur dar nebuvau. Bet dabar sunku pasakyti, nes pasiūlymo nėra. Apie matematiką spektaklis jau yra, tai reikia arba imtis kažkokios specifinės matematikos srities, arba dar kažko kito.
– Spektaklis vadinasi „Klasės susitikimas“, bet, kiek mačiau, aktoriai labai įvairaus amžiaus. Kokia tai klasė?
Saulė. – Reikia ateiti į spektaklį ir pačiam pasidaryti išvadas. Ir aptarimo metu po repeticijos su žiūrovais buvo klausimų, kas yra vienas ar kitas personažas, bet mes palikom tai atsakyti patiems žiūrovams, nes nesinori dirbti darbo už juos.
– Aktoriams kūrybinis procesas buvo kiek neįprastas – pradėjot be pjesės teksto, daug šnekėjot, improvizavot. Nepabėgo dėl to aktoriai?
Ieva. – Iš pradžių aktorių rinkosi daugiau, paskui apmažėjo. Bet čia gal ne dėl to proceso neįprastumo, neaiškumo, o dėl laiko trūkumo. Dirbom kas antrą savaitgalį labai intensyviai – dvi dienas nuo ryto iki vakaro.
Sigitas. – Dar ir toks laikotarpis – vasara, atostogos, šilti vakarai. Aišku, ir procesas truputį kitoks: kažkokie žaidimai, pokalbiai, lyg ir nieko tokio nevyksta. Aš jau susidūręs su tokiais metodais, tai buvo paprasčiau.
– Sigitai, tu ir šio spektaklio dailininkas. Sunkus darbas buvo kurti scenografiją?
Sigitas. – Dailininkas – per skambiai pasakyta. Daugiau buvau pastatymo dalies vedėjas. Iš karto supratau, kad šitas spektaklis ne apie erdvės transformaciją, o apie prisitaikymą prie bet kokios erdvės. Dauguma daiktų jame menami arba pritaikomi esantys natūralūs.
– Tu, Ieva, sumanymo autorė, prodiuserė ir dar vaidini spektaklyje. Sunku?
Ieva. – Labai daug gavau prodiuserės darbo, kurio neįsivaizdavau, kad bus tiek. Net nežinojau, koks tas darbas, anksčiau atrodė, kad statant spektaklį viskas vyksta savaime. Pasirodo – ne. Ir tai gal buvo sunkiausia, nes niekada nebuvau to dariusi. O šiaip aš atsakinga už matematiką.
Sigitas. – Niekas naujų vaidmenų nebeduoda, tai pati sugalvojai spektaklį (šypsosi – aut. past.).
– Kiek supratau, prodiuserės darbas buvo ir kiek komplikuotas, nes repetavote ne tik Kultūros centre, bet ir J. Tumo-Vaižganto progimnazijoje.
Ieva. – Saulė sakė, kad nori nestandartinių repeticijų, ypač pradžioje. Mes ėjom į mokyklą būtent tam, kad pajaustume mokyklos atmosferą. Kadangi spektaklis kuriamas asociacijos „Rokiškio teatras“, o ne Kultūros centro iniciatyva, buvo ir taip, kad reikėjo ieškoti kitur patalpų repeticijoms.
Saulė. – Kai pradėjom repetuoti mokykloje, buvo noras realiai, fiziškai grįžti į mokyklą. Ne kalbėti abstrakcijomis, kas yra mokykla, o pabandyti grįžti į tą erdvę. Ten berepetuojant kilo mintis, kad labai „faina“ būtų daryti spektaklį pačioje mokykloje. Bet realybė tokia, kad mokykla savaitgalį nedirba ir panašiai. Toks sumanymas sudėtingas organizaciniu atžvilgiu. Todėl viskas persikėlė čia. Ir viskas kol kas persikėlė gerai. Žinoma, buvo visokių dalykų. Pavyzdžiui, turėjom ir kavine naudotis, ir eiti į kavinę iš kitos pusės, per kavinę išeiti į kitą pusę – visai įdomus kelias. Bet labai aidi tas koridorius. O ten svarbus tekstas, kuris kartais girdisi, kartais nesigirdi dėl to aido. Ieva ramiai laukė, paskui pasiūlė kitą vietą, kur dabar ir vyksta ta scena. Labai nesinorėjo prarasti tokią įdomią erdvę, bet paskui kažkaip susitaikiau, priėmiau siūlymą. Protinga ji prodiuserė – išlaukė.
– Dar imsiesi ką nors prodiusuoti?
Ieva. – Man tiesiog patinka dirbti su teatru. Patinka dirbti su šitais žmonėmis. Sunku, nes jie kitokie – emocingi, be to, turintys savo darbus, namus ir visa kita. Bet dirbti su teatru man labai patinka. Todėl nesakau, kad ne. Manau, kad mes visi kiek galėdami prisidedame prie teatro buvimo, prie bendro tikslo.
– Visiškai kitoks spektaklis, negu esi įpratusi. Padėjo tai ar ne?
Žaneta. – Nežinia kartais trikdo. Iššūkis lieka iššūkiu, bet ta nežinia, kas čia bus, kaip bus, truputį davė vidinio nerimo. Tai visai kitoks formatas. Ar tikrai jis mėgėjams? Bent jau aš visada savęs to klausiau. Ar tikrai galėsim kai ką išpildyti, nes mes nesam profesionalus teatras. Kai formatas nežinomas, tu negali pasižiūrėti, kieno nors pasiklausti. Anksčiau aš klausdavau kai kurių dalykų labiau patyrusių aktorių. Net kaip džiaugtis savo laimėjimais. Atrodo, kažką jau supranti, ir dabar vėl ta pati nežinia. Vėl galvoji, nuo ko čia pradėti.
Kitas iššūkis – būti man ta Gegute, ar nebūti. Gegutė pasakoja mano asmeninę istoriją. Tai nėra paprasta. Iššūkis buvo, ar grįžti atgal ir žiūrėti į visa tai kaip į savotišką terapiją, ar atiduoti tą vaidmenį kažkam kitam. Vienu metu Ieva ir Saulė siūlė tokį variantą – atiduoti kam nors ir tegu daro. Kartais terapija yra geriau, nes kai kurie skauduliai yra likę.
Kai kuriose vietose gal truputį pagražinam tuos tekstus, bet yra vietų, kur sakiau, kad nereikia gražiau. Kai kurių dalykų gražinti nereikia. Iš mano asmeninės pozicijos kai kurie dalykai nėra gražūs, bet realybėje tie dalykai vyksta kitaip, ne visada gražiai. Ir tada sakai: net jeigu tai skauda, tai yra tiesa. O gražinti tiesos jau nebereikia.
– Ar nekilo mintis pabėgti iš tokio kitokio spektaklio?
Alfonsas. – Aš toks, kad jeigu jau įkėliau koją, tai laikausi iki galo. Niekada nebėgu.
– Galima išduoti ką vaidinate?
Alfonsas. – Turbūt galima. Vaidinu beveik save – klasės seniūną. Bet ir tas seniūnas nėra toks paprastas. Jis gali būti seniūnas, bet gali juo ir nebūti.
