„Musės“ premjera tapo įvykiu

Įvykis

Pasididžiavimas ar nepasididžiavimas, bet ši premjera jau tapo įvykiu. Vien dėl to, kad išparduoti dvi pilnas sales bilietų nedažnai pasiseka.

Ką tai rodo? Ogi tai, kad rokiškėnai pasiilgę Rokiškio teatro spektaklių. Ir teatras, turintis 20–30 žmonių trupę, pajėgus parodyti ir po dvi premjeras per sezoną. Deja, nei išlaikyti bei atnaujinti trupę, nei sąmoningai formuoti repertuarą nėra kam – teatras neturi režisieriaus. Ir „Musės“ pastatymas atsirado iš to, kad dailininkas ir aktorius Sigitas Daščioras susirado pjesę, susirado seniai visiems pažįstamą režisierių Justiną Krisiūną, sugebėjo įtikinti Teatro asociacijos prezidentą Arūną Skardžių bei Kultūros centro direktorę Vaivą Baltrūnaitę-Kirstukienę, kad tokio spektaklio reikia. Kažkur tai jau matyta? Be abejo. Kai 2014–2016 metais teatras (tada dar Rokiškio liaudies teatras) buvo be vadovo, tas pats Sigitas susirado ir pasikvietė režisuoti aktorių Rytį Saladžių, ir gimė spektaklis pagal J. Švarco „Drakoną“, kuriame vaidino visa teatro trupė. O ką daro Kultūros centro vadovai, kad išlaikytų nuosekliai dirbantį mėgėjų meno kolektyvą? Kiek režisierių pasikvietė bent vienam pastatymui?.. Na, Aleksandro Špilevojaus istorijos, kai jaunas, gabus režisierius pabuvo Neringos Danienės asistentu ir apsilankė keliose repeticijose, gal neminėkim. Tai negi teatras rūpi tik S. Daščiorui? Jis už tai nusipelno ir „Kultūros vingio“, ir visų kitų įmanomų garbės ženklų, bet ne ženklais teatras gyvas.

Pjesė

Pjesė pasirinkta gera. Daiva Čepauskaitė pati, kol neatsidėjo rašymui, buvo įdomi aktorė ir žino, ko reikia gerai dramaturgijai ir aktoriams. Jos pjesių tekstai veiksmingi, gyvi, dinamiški, patogūs ištarti (tai irgi svarbu) ir vaidinti, todėl dažnai statomi ir profesionalų, ir mėgėjų teatre. Visi dar puikiai prisimena jos „Pupas“, statytas ir ilgai vaidintas Nijolės Čirūnienės su Ramūnu Traškinu Bajorų teatre. Ir Rokiškyje prieš nepilną dešimtmetį jau statyta jos pjesė „Aš tave užmiršau“. O „Musę“, kiek teko patirti, stato net ir kaimiškieji teatrai.

Režisierius J. Krisiūnas, paprastai gerokai buitiškesnis ir ne itin poetiškas, kiek nebūdingai sau, traktavo šią pjesę nebuitiškai ir iki minimumo sumažino veikėjų kontaktą. Stebint spektaklį atrodo, kad visi veikėjai nebendrauja tarpusavyje – šneka kiekvienas sau ir tik apie save. Tik tai nedaroma nuosekliai. Štai Robertas (akt. Sigitas Daščioras) su savo motina (akt. Žaneta Jasinevičienė) bendrauja nežiūrėdami vienas į kitą, tarsi net nematydami, o paskui motina siurbliuodama kambarį puola „apsiurbti“ ir patį pagrindinį veikėją. Ir scena, turėjusi būti komiška, dėl tokio netikėto fizinio kontakto ne tik iškrenta iš konteksto, bet ir tampa nejauki, nors matosi, jog norėta komiško efekto.

Gal ir iš tikro spektaklis ne apie socialinę atskirtį dėl turtinės padėties ir ne apie žmonių santykius, kaip anksčiau teigė jo kūrėjai, o apie totalų žmonių vienišumą ir nesugebėjimą megzti tuos santykius.

Ar vertėjo gana šmaikščią ir dinamišką pjesę paversti net kiek egzistencine ir sudramatinti, dar didelis klausimas, bet tai jau Justino teisė.

Suprantamas noras akcentuoti pagrindinio veikėjo Roberto monologą apie gyvenimo prasmę ir tai, kaip jo niekas nesupranta, deja, tas monologas atsiranda tarsi iš niekur. Paprastai teatre tokie finaliniai monologai sakomi po kažkokio esminio įvykio, o spektaklyje nieko neįvyksta. Nei prieš tai, nei po to.

Kitas spektaklio akcentas – Roberto sužadėtinės Monikos (akt. Audronė Marmokienė) ir Musės (akt. Evelina Akatjeva) susidūrimas. Pjesėje jis aštrus, išaugantis vos ne iki plūdimosi, o spektaklyje režisierius jį sulėtina, pagarsina, maksimaliai slopindamas ne tik emocijas, bet ir teksto prasmę tiek, kad nesupranti, apie ką ta scena.

Net ir prieš pabaigą, kai Musė, dainuodama atsisveikinimo dainą, prisiglaudžia prie Roberto, tarsi žadėdama laimingą pabaigą (ne tą su kabutėmis), deja, neįtikina. Sceną užliejusi raudona spalva nesuteikia nei intymumo, nei tikrumo, nes scena neužauga iš prieš tai buvusių ir tarsi iš niekur ir apie nieką. Laimei, režisierius nepasidavė pagundai ir tos laimingos pabaigos buvo tik pažadas, bet ne išsipildymas.

Aktoriai ir vaidmenys

Sigitas Daščioras moka būti scenoje. Suvaidinti, kai ribojamas tavo fizinis judėjimas – jau iššūkis. Deja, režisierius šį iššūkį Sigitui ne apsunkino, o palengvino. Kalbama apie tą pačią dieną gautą atvirą kojos lūžį, o Robertas, kiek šlubuodamas, bet su patogiu įtvaru, vis bando vaikštinėti, kad ir nestipriai, bet visgi remdamasis sužalota koja. Ir tada priverstas vaidinti kančią, iš tikrųjų nepatirdamas jokio nepatogumo. Taip koja netampa priemone kurti įdomesnį vaidmenį.

Evelina Akatjeva jau ne kartą matyta scenoje dainuojanti ir muzikuojanti, tad buvo įdomu, kaip atrodys debiutuodama teatre. Jaudulys, ko gero, kiek pakišo koją ir iš pradžių jos tariamą tekstą buvo sunku suprasti. Paskui, kiek įsivažiavus, viskas stojo į savo vietas. Deja, nepasinaudota pjesės teikiamomis galimybėmis sukurti itin ryškų vaidmenį. Gal tai ir ne vien jos problema. Aprengta per gražiai ir per patogiai, kaip mergina iš asocialios šeimos, priemonių pateisinti įkyrios Musės pravardei irgi pagailėta. Kaip turi jaustis ir elgtis tokia mergina prabangiuose namuose? Ko gero, viskuo domėtis, į viską reaguoti, bet mes matome tik, kaip ji pora kartų pulteliu uždega ir užgesina palubėje pakabintą šviečiančią konstrukciją – tuo susidomėjimas neįprasta aplinka ir baigiasi. Visgi, reikia pripažinti, Evelina vaidinti gali. Tik teatre, kaip ir dainuojant, nereikia bijoti būti kuo ryškesnei, išdrįsti rizikuoti. Tą jai reiktų kartoti ir kartoti, kol patikės.

Audronė Marmokienė teatro scenoje jau ne pirmą kartą, bet anksčiau („Drakone 2“, „Gerai arba nieko“) režisieriai kažkodėl išnaudodavo tik jos plastiškumą, neleido nė žodžio ištarti. „Musėje“ pirmasis Audronės pasirodymas su tekstu. Dvi ryškios scenos, kurios gali būti dar ryškesnės. Pirmojoje scenoje efektingas jau pats pasirodymas – ir plastika, ir tas raudonas kostiumas. Antrojoje scenoje, kur reikia vaidinti gerokai pakaušusią, viskas ėjo sunkiau. Galiu tik paguosti, kad vaidinti girtą nėra taip lengva, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Ir aš čia kalbu apie vyrus. Suvaidinti girtą moterį apskritai beveik neįmanoma. Bet bandyti reikia.

Žaneta Jasinevičienė buvo įdomiausia šiame spektaklyje. Vienintelė ryškiai šaržuota – nuo akinių, šukuosenos, kostiumėlio iki kalbos manieros. Gal todėl kiek išsiskyrė iš aktorių ansamblio. Bet išsiskyrė gerąja prasme. Vaidmuo padarytas nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Net jau minėtoje siurbliavimo scenoje iš vaidmens neiškrito. Jeigu vaidmuo būtų kuriamas atsispiriant nuo tos scenos, su kontaktiniu bendravimu ir buitiškesnėmis intonacijomis, gal būtų net dar įdomesnis, o Žanetai taip pat nesunkiai įkandamas.

Gal ir tikrai spektaklio kūrėjams vertėjo ne taip rimtai pasižiūrėti į D. Čepauskaitės pjesę ir leisti sau pasiautėti, pasilinksminti. Vienokios ar kitokios išvados pačios būtų atėję, o egzistencinis susimąstymas geriau tegu kyla žiūrovų, o ne aktorių galvose.

Išvados

Išvados? Eikite ir žiūrėkite. Ir nebūtinai kokias nors išvadas darykitės. Britų mokslininkai nustatė, kad buvimas teatre žiūrovams ilgina gyvenimą. Tik režisieriams trumpina.

P. S. Jei kas manot, kad kartojuosi kažkelintą kartą apie teatrą be režisieriaus, vedinas kažkokių asmeninių ambicijų, tai nebemanykit. Manęs net surišto ten nenuneštų. Aš tam jau per senas. Na, nebent kada nors galėčiau tekstą per repeticijas pasekti ir jaunam talentingam režisieriui kavą daryti.